Spausdinti

(“L. L.” konkurse IV-ją premiją laimėjęs straipsnis)

NIJOLĖ JANKUTĖ - UŽUBALIENĖ

     GARSUSIS posakis — išeivis nieko nepamiršta ir nieko neišmoksta — nebūtų jau toks blogas, jei dar galėtumėm jį sau prisitaikinti. Deja, mūsų atveju posakis — lietuvis išeivis per daug pamiršta ir per mažai išmoksta — būtų tikslesnis. Kalbant apie pamiršimą, labiausiai nukenčia lietuvių kalba, ir kažin ar yra svarbesnis uždavinys, kaip jos išlaikymas.

     Ar tai juodas tautos charakterio bruožas, ar šimtmetinė vergijos bei priespaudų įtaka, kad mes nevertinam gimtosios kalbos, bet šitas liūdnas faktas ypač išryškėja, kai likimas nubloškia lietuvį į svetimą kraštą. Tartum gyvatė pelę hipnotizuoja mus svetimi žodžiai, ir be didelių pastangų iškeičiam į juos savuosius. Jei kas sakytų, kad su kiekvienu svetimžodžiu pametam po deimantą smėlio kopoje, įsigertumėm burnon vandens ir keliaklūpsti eitumėm ieškoti. Tačiau ar pagalvojom, svaidydami žargoną į savo vaikų ausis, kad prarandam daugiau negu deimantus? Kad prarandam gimtąją kalbą, vieną iš brangiausių dovanų, kuriomis Dievas atskyrė žmogų nuo gyvulio? Kad lengvabūdiškai dedamės beformės masės kaukę ant veido ir, paneigę patys save, atsisakom vietos, reikšmės ir pagarbos pasauly, kaip žmonės, ne tik kaip lietuviai?

     Kartą girdėjau vieną tėvą sakant: "Šią vasarą nebeleisiu dukters stovyklauti. Pernai buvo stovykloje, ir kas iš to? Neišmoko lietuviškai!" Juokinga ir kartu liūdna, kai šeimos pareigas norim užkrauti organizacijoms. Kai naiviai galvojame, kad lietuviškai galima gyste pragysti per dvi savaites, visus metus tik angliškai kalbėjus...

V. Vizgirda Golgota (vitražas)

 

     Kaip besiaiškintume ir kaip beįrodinėtume, kalbos išlaikymas arba jos praradimas didžiąja dalimi priklausys nuo šeimos. Teigiamų ir neigiamų pavyzdžių žinome tiek, kad neverta nė minėti. Kuo labiau tėvai supranta savosios kalbos reikšmę, kuo labiau ją gerbia ir vertina, tuo dvasiniai turtingesni išauga jų vaikai. O koks gi kitas turtas gali būti vertingesnis šiais tuščiųjų širdžių laikais? Tačiau būtų neprotinga dėl kiekvieno svetimžodžio rišti tėvus prie gėdos stulpo. Išeivio šeima yra tik salelė svetimųjų jūroje. Svetima kalba, mokykla, visuomenė, žodžiu visa aplinka, daužo jos krantus, tartum neilstančios bangos, ir reikia daug meilės ir daug pasišventimo išugdyti vaikus individais su pilnu tikrųjų vertybių kraičiu. Mes negalim pakeisti aplinkos nė likimo. Negalim apvožti savo vaikų stiklais, pro kuriuos neįsiskverbtų joks svetimas žodis ir jokia svetima įtaka. Bet yra dalykų, kuriuos galime ir turime apvaldyti. Tai kalbiniai įpročiai. Diena dienon skamba jie mūsų namuose, ir juos kartoja mūsų mažieji.

     Verždamasi pas mus, svetimoji kalba laimi visais frontais, nes mes per greit nusileidžiam, lengvabūdiškai įsūnydami gaujas angliškų žodžių, kuriems prisegę lietuviškas galūnes, gaunam tokį žargoną, kad ir jūreivio papūga gėdytųsi atkartoti. Bet mes prie jo taip priprantam, kad ausis nebegirdi ir mintis nesustoja nė sekundei paieškoti lietuviško atitikmens "beismentui", “karui", "plumberiui”, "sėilui", "svičiui", "fjūzui" ir t. t. Aišku, dažnai susiduriam su žodžiais, kurie yra anglų kalbos naujausi naujadarai, gimę su vis pirmyn žengiančia technika, medicina, ekonomija, ir kuriems pritaikyti lietuviškus vardus reikėtų kalbininko, lygiai kaip ir nemažam būriui sąvokų, apibūdinančių įvairius atspalvius, medžiagas, namų apyvokos daiktus, įrankius, sporto reikmenis ar valgius. Jie mums sudaro didelę kalbinę problemą, nes jei pvz. viena šeima sulietuvins "cereal" į "smulkučius", tas dar nereikš, kad visi J.A.V. lietuviai ims tą žodį vartoti. Bet jeigu ir nesurasim lietuviško vardo "steikui", "beisbolui" ar "džetui", dar nebūsim nutautę, tačiau jei, vietoj "šaukę plumberį pafiksint beismente paipą", pergromuluosim mintį galvoj ir "pakviesim šaltkalvį pataisyt rūsyje vamzdį", kalbos išlaikymo fronte bus nužengtas didelis žingsnis į priekį.

     Tiesa, kad namų ruošoj paskendusi motina, keturiems puodams ant plytos bėgant ir trims burnoms rėkiant s. o. s., nevartys žodyno, ieškodama, kaip lietuviškai "oatmeal". Tokiu atveju ir pats Jablonskis pasakytų — eik peklon —    įkyriam grynos kalbos teoretikui. Nes teorija visada daug lengvesnė už praktiką. Bet ne visos dienos šeimoje —    ruošos chaosas. Yra ramių valandėlių, kada tėvai ir vaikai pasikalba, aptardami įvykius, darbus ir rūpesčius. Po triukšmingos dienos programos toks šeimos "einamųjų reikalų" punktas būtinai turėtų įtraukti kalbos skyrių. Čia tėvai aptartų savo ir vaikų labiausiai vartojamus barbarizmus ir, valandėlei susikaupę, paieškotų jiems lietuviškųjų vardų mintyse arba žodyne.

     Šitokio pokalbio metu turėtų būti susitariama ateinančią dieną vengti vieno ar kelių labiausiai įsipilietinusių svetimžodžių, vietoj jų į apyvartą grąžinant lietuviškuosius. Aišku, taip pat būtų nutariama, anglišką kalbą išgirdus, vienas kitą perspėti, taip atkreipiant dėmesį ir prisiverčiant pagalvoti.

     Tokie šeimos pokalbiai turėtų didelės reikšmės vaikams. Jau pats dalyvavimas tėvų pašnekesy teiktų tą trokštamąjį svarbos, pasitikėjimo ir priklausymo jausmą, nebekalbant apie vaiko (ir pačių suaugusiųjų) žodyno praturtinimą ir gimtosios kalbos artimesnį pažinimą. Juk ne paslaptis, kad ir mes, turėję laimės baigti Lietuvos ar tremties mokyklas, darom skandalingas kalbos klaidas, o mūsų žodynas sparčiai tirpsta.

     Būkim atviri. Ar nesakom — užsidėk pirštines — vietoj — užsimauk? Atpiauk duonos gabalą, vietoj — atriek riekę (o kaip dažnai "slaisnį"!)? Atidaryk bumą, vietoj — išsižiok; svečias (nežiūrint, kad tai būtų moteris), vietoj — viešnia; sūnaus žmona, vietoj — marti; vyro motina, vietoj — uošvė? O kur tie tokie kasdieniai daiktavardžiai kūno dalims pavadinti, kaip: viršugalvis, pakaušis, panosė, pasmakrė, užkulnis, pakinkis, riešas, blauzda? Juk šitie žodžiai yra vieni iš pirmųjų, kuriuos, save stebėdamas, vaikas turi išmokti. Bet jau teko girdėti jauną tėvą pakaušį vadinant "galvos nugara"! O kur tie gyvybės ir vaizdų pilni veiksmažodžiai: žybsi, traška, braška, spinksi, lynoja, sniguriuoja, šlepsi, trepsi, žaksi, vograuja, švebeldžiuoja?

     Paveldėję vieną iš vaizdingiausių ir turtingiausių indo-europiečių kalbų, mes lyg elgetos su pupų sauja praleidžiam dieną su "užsidėti" (nuo marškinių iki batų), "nusiimti" (nuo batų iki marškinių) ir "padaryti" (nuo pamokų iki pietų)... Ir dar stebimės, kai mūsų mažieji, negalėdami išsireikšti, graibsto lyg ramentus angliškus žodžius dažniausiai irgi netikslius, gatvės žargono iškreiptus. Nes anglų kalba, plačiųjų Amerikos masių vartojama, yra nemažiau už lietuviškąją aplaužyta ir sujaukta. Ne veltui rimti vietiniai žurnalai diskutuoja šitą kalbos suprastėjimo problemą, nųsiskųsdami, kad eilinis amerikietis bežino "gonna get it" ir "gonna fix it". Nejaugi ir mes, išmetę deimantus, būtinai norim išleisti savo vaikus į žmones su alaus butelio šukelių kraičiu?

     Jau ir priešmokyklinio amžiaus vaikui nebeužtenka dešimties žodžių, tuo labiau dviejų kalbų žargono. Mes darom didelę klaidą, nuvertindami vaiko protini pajėgumą ir imlumą. "O, jis dar toks mažytis! Jis nesupranta. Jam per sunku. Išmoks, kai užaugs", skamba daugelio tėvų pasiaiškinimas. Tačiau jie labai nustebtų sužinoję, kiek tas mažytis supranta, kaip trokšta suprasti ir kaip jį domina tai, kas sunku!

     "Tavo vaikas yra išmintingesnis negu galvoji", rašo John S. Benben, New York'o universiteto pedagogikos profesorius. Pagal jo tyrinėjimų duomenis, vaikas išmoksta daug žodžių pirm negu juos pavartoja. Vienuolikos mėnesių kūdikis jau žino tris žodžius, penkiolikos — 19-ką, dvejų metų — 272, o šešerių — net 2,600. O daugelis pirmo skyriaus mokinukų gali suprasti nuo 6,000 iki 48,000 žodžių!

     "Tyrinėjimai parodė, kad tarp kalbos ir protinio vystymosi yra tamprus ryšys", rašo toliau prof. Benben. "Stiprėjantis kalbos apvaldymas tampa vaiko įrankiu, kuris jam padeda pažinti bei suprasti pasaulį. Kalbą, pabrėžtinai suaugusio žodyną, vaikas turėtų išmokti šeimoje. Ir kuo anksčiausiai. Nes tik šeimoje jis išbando naujai atrastus žodžius, ir tik šeima jo pastangas įvertina".

     Taigi, įsivaizdavimas, kad vaikas yra per mažas suprasti ir išmokti kokį sunkesnį, ypač lietuvišką, žodį, yra visai be pagrindo. Tačiau daugelis mūsų vis dar ne tik vaizduojamės, bet ir praktiškai pritaikom, kaip pvz. viena inteligentė motina, nevartojanti mažybinių daiktavardžių, nes jos 15-kos mėnesių dukrelei "susimaišys, kur akytė, kur akis".

     Vaiką pamokyti lietuviškų žodžių nereikia būt kalbininku nei išminčium. Taip pat nėra reikalo gilintis į dabarčiai nerealias sąvokas, kaip ūkio padargai, pakinktai, linų paruošimo procedūra, (kas tačiau, turint galimybę vaizdiniai pristatyti, mažiesiems būtų įdomiau už visas TV programas). Jeigu kasdieniai veiksmai ir aplinkos daiktai turės lietuviškus vardus vaiko sąmonėje, iš tėvų pusės jau bus daug padaryta. O jei mūsų patys mažiausieji, sėdėdami vakare ant mamos kelių (būtina, kad mama, viską metusi, atrastų tam laiko), dažniau girdėtų lietuvišką pasaką ar dainelę, ir jų klausimai būtų atsakyti su paaiškinimais, lietuvių kalbos išlaikymas nesudarytų ypatingai skaudžios problemos. Dabar gi, atsiminę savo didį pasipiktinimą senųjų ateivių darkyta kalba, galim tik stebėtis karčia likimo ironija, kada po dešimties metų Amerikoj nebesusikalbam su savo prieaugliu, kai anieji po penkiasdešimt dar vis įstengia tai padaryti... Tačiau jeigu kalbos išlaikymui bus padėtos ir absoliučiai visos pastangos, bet neturėsim jai meilės nei pagarbos, veltui bus stengtasi! Prievarta dar niekas nieko neišmoko, nes kas nemylima, tas nebranginama.

     Metai išeivijoje kaupiasi į dešimtmečius, ir nesimato galo. Padarykim juos prasmingus, išlaikydami kalbą savo ir savo jaunimo tarpe, kad tada, kai tauta pareikalaus apyskaitos, nestūksotų vien tik šaltas faraono kapas su užrašu virš angos — čia patogiam sarkofage nutroško lietuvis...