Spausdinti

ALFONSAS Grauslys

ŪSŲ tremtinių dauguma gyvena tame krašte, kur daug juokiamasi ir kur vieni kitus lenktyniaudami juokina. Dirbtinio juoko žadinimas, tasai žodžių sportas, yra virtęs kasdienine duona, kuria žmonės vieni kitus maitina. Ir televizijoje, ir radijo pranešimuose, ir paskaitose, ir pamoksluose šviesuomenės ir valdžios atstovai jaučia pareigą (vietoje ar nevietoje, laiku ar nelaiku) daugiau ar mažiau prajuokinti žiūrovus ir klausytojus. To juokinimo būdas, ypač televizijos programose, kartais būna taip neskoningas, nedvasingas ir grubus, dažnai pagrįstas tik veidą darkančiais iškraipymais, kad dvasingesniam ir jautresniam žmogui tokie "juokai" gali sukelti tik liūdesį. Visas gyvenimas bandomas paversti cirku, kurio scenoje visi yra kviečiami vieni kitiems virsti juokdariais. Šio reiškinio akivaizdoje labai įspėjančiai suskamba vieno kiniečio pasakyti ir vyskupo F. Sheen pasisavinti bei vienoje knygoje atspausdinti žodžiai: "Amerikiečiai nėra laimingi žmonės, nes per daug juokiasi."

     Tad šiame rašinyje pabandysime panagrinėti juoką bei jo priežastis, sustosime prie pikto juoko pavidalo — pajuokos ir doroviniu mastu įvertinsime tas juoko nuotaikas.

Kas yra juokas?

     Šypsnis — tai mįslė, o juokas — mįslės paaiškėjimas, nes juokas yra labiau permatomas ir mažiau mįslingas. Šypsnis labiau dvelkia dvasingumu, jis yra dvasios šešėlis, nekartą lydimas dvasingos palydovės — svajonės. Juokas dažnai yra tik nesusivaldymas ir vulgarumas. Šypsnis gražina veidą, o juokas grožį išsklaido ir naikina. Šypsnis — tai pumpuras, o juokas — žiedas. Bet pumpuras švelnioms sieloms yra gražesnis už pražydusį žiedą, nes jis dar kupinas nežinomo grožio pažadų — svajonių. Žiedas, galima sakyti, jau yra atsistojęs ant negražumo ribos, nes kiekvienu momentu jo lapeliai gali nukristi. Juokas yra žiedas; kuriame jau nėra teigiamų galimybių. Jame yra tik viena neigiama galimybė — nuvysti. Štai kodėl juokas ir liūdesys taip giminingi.

 

Vaizdas iš M. Varnienės Lietuviško Vaikų Židinėlio, kur vaikai yra D. Petrutytės auklėjami pagal Montessori sistemą.

Visos šio numerio nuotraukos V. Juknevičiaus.

 

     Juokas labiau negu šypsnis gali būti paliestas visokio liguistumo ar nedorumo. Juk būna nervingo juokimosi priepuolių, kai juokui nėra jokio rimto pagrindo. Pavartojus kai kuriuos narkotikus, taip pat ateina juokimosi tarpsniai, kai žmogui viskas pradeda atrodyti juokinga. Yra tokių atvejų, kai nėra nė mažiausio pagrindo juokui, o vis dėlto žmogus juokiasi, tartum juoktųsi iš savo paties kvailumo. Neveltui ir patarlė sako, kad "kvailą pažinsi iš jo juoko". Kartais tasai juoko nepagrįstumas yra taip aiškus, kad juokas mums gali atrodyti tik noras triukšmingai priglušinti kažkokį vidaus neramumą.

     Nors esame pasisakę, kad juokas yra mažiau mįslingas už šypsnį, tačiau, kaip savo kilme, taip ir pasireiškimo atspalviais, jis gali būti įvairiai aiškinamas. Dažniausiai juoką sukelia dviejų neatitinkančių ir nesutaikomų dalykų sugretinimas. Pavyzdžiui, per dideli rūbai mažam žmogui ar per didelis sustingęs rimtumas visuotinio džiaugsmo ir linksmumo sūkuryje gali sukelti juoką. Juoko šaltinis būna ir tos visų matomos žmonių ydos bei silpnybės, kurių jie patys nemato. Tokių daugiau ar mažiau pagrįstų juoko priežasčių nemaža randame kasdieniniame žmonių gyvenime. Tačiau dažnai daug juokiasi tik lengvabūdžiai, kurie tepastebi tik matomus ir girdimus dalykus, sustodami tik prie jų išorės ir nesugebą į nieką giliau įžvelgti. Jeigu jie sugebėtų į kurį nors dalyką labiau įsigilinti, tai kažin ar jų juokas tada nesustingtų lūpose ir nepavirstų liūdesiu? Juk daugelio juokingai atrodančių dalykų užnugaryje slepiasi tragedijos, bet dvasiniai akli ir kurti to nemato, todėl dažnai dėl to juokiasi, dėl ko reikėtų verkti. Pajacų operos arija "Juokis, pajace!" čia duoda mums progą giliau pagalvoti. Kai kam kartais labiausiai sukelia juoką visuotinio melo ir veidmainiavimo aplinkoje atvirai pasakyta tiesa. "Aš kartą humoristo vardą gavau dėl to, kad pasakojau paprastą tiesą", taip sako vienas asmuo rašytojo S. Maugham kūrinyje.

     Juokimosi atspalviai būna taip skirtingi ir įvairūs, kad kiekvienas žmogus juokiasi savaip, o ir tas pats žmogus juokiasi skirtingai, kaip yra skirtingi ir juoką sukelią veiksniai. S. Lagerloef savo garsiame kūrinyje, vardu "Goesta Berling", rašo, kad "grafienės juokas turėjo savyje tiek muzikos, kad rožių sode sušalę paukščiai pradėdavo dainuoti, kai ją išgirsdavo". Toliau galima eiti prie prajuokintos kilnios mergaitės juoko, kurs skamba, tartum mažas sidabrinis skambalėlis. Koks garsų laipsniavimas banguoja žmonių kalbose ir pobūviuose! Galime prieiti ir prie to primityviom priemonėm žadinamo kvatojimo, žiūrint televizijos. Tokį kvatojimą galima pavadinti žvengimu. Čia pasigirsta ir tasai gašlus, riebalais besitaškąs ciniko kvatojimas, ir tasai negailestingas juokas iš mums nesimpatingo asmens nelaimės. Čia galima išgirsti ir piktą triumfuojančios galingos neteisybės juokimąsi, pamynus teisybę po kojomis, ir sadisto juoką — tą "Fauste" Mefistofelio kvatojimą iš savo kankinamos aukos, iš Margaritos nelaimės. Reikia pabrėžti, kad gal labiausiai pasireiškia žmogaus dvasioje snaudžiąs žiaurumas, kai jis juokiasi iš to, dėl ko reikėtų verkti.

     Pasitaiko ir tokių atvejų, kai žmogus, anot V. Hugo, juokdamasis ir žadindamas juoką, juokiasi tik veidu, o ne savo mintimis ir sąmone. Toksai juokas nedaug skiriasi nuo verksmo.

Pikčiausias juokas — pajuoka

     Pajuoka — tai ginklas, vartojamas, norint kitą pažeminti, moraliai primušti ir pašalinti iš kovos lauko. Šis ginklas ypač yra naudojamas politikoje ir pasaulėžiūrinėse kovose, kai neturima rimtesnių ginklų ar nemokama jais naudotis. Tokiais atvejais tiesos veidas apspiaudomas melais ir šmeižtais, tiesa apvelkama pajaco rūbais, prieš ją paleidžiama apyvarton tūkstančiai anekdotų, ir tada tiesa pasidaro juokinga, neverta pagarbos. Tai negarbingas ginklas, nes jis yra melagingas ir klaidinantis. Jis nukreipia visuomenės akis nuo esminių dalykų į šalutinius, nuo pagrindinių dalykų į smulkmenas, nuo rimtų į nerimtus, nuo pastovaus mokslo į nepastovius žmones ir jų netobulybes. Šitokį negarbingą ginklą visais laikais vartojo ir šiandien tebevartoja religijos priešai. Nors tai yra silpnųjų ginklas, nes tokiu būdu pasisakoma neturint prieš tiesą rimtų įrodymų, tačiau tai yra labai pavojingas ginklas, nes nedaug protaujančią ir nekritišką minią labiausiai prieš religiją nuteikia juokimasis iš jos. Tuo ginklu naudodamiesi tikėjimo priešai, pavyzdžiui, stengiasi minioms įteigti, kad už kiekvienos idėjos slypi domėjimasis pinigu, tad ir toji idėja nieko neverta, nes ji yra tik priemonė žemesniems tikslams siekti. Taip pat jie sako, kad už kiekvienos dorybės slepiasi veidmainybė, tad tikrai dorų žmonių, anot jų, nėra.

     Jei mes žvelgiame į Kristaus kančią, taip kaip ją vaizduoja evangelijos, tai negalime nepastebėti, kaip dažnai tą pajuokos ginklą vartojo Kristaus priešai, kad Jį sužlugdytų. Tik prisiminkime, kaip Kristus kančios metu Erodo išjuokiamas ir apvelkamas bepročio rūbais, kaip prieš tai vyriausiojo kunigo kieme kareiviai dangstė Jo veidą, tyčiojosi ir mušė, liepdami atspėti, kas Jį užgavo. Prisiminkime, kaip pas Pilotą Jis buvo išjuoktas, erškėčių vainiku, tartum karalius, pajuokai vainikuotas, mušant, spiaudant ir, veidmainingai priklaupus, sveikinant. Jau ir prikryžiavus, Jis buvo vėl vyresniųjų, kareivių ir kairėje nukryžiuoto piktadario išjuokiamas. Tasai pajuokos ginklas ir toliau, po Jo mirties. Jo sekėjams taikomas. Jo apaštalų religinis entuziazmas, gavus Sekminių dieną Šventąją Dvasią, kitų buvo jų pasigėrimu aiškinamas. Ir taip visoje Bažnyčios istorijoje Kristus yra tuo pajuokos ginklu persekiojamas. Užtenka tik prisiminti didžiuosius priešreliginius rašytojus, užtenka pavartyti šių dienų priešreliginę komunistų spaudą. Visur drabstomasi melu, šmeižtais ir pajuoka. Jie visi puikiai žino, kad ir rimčiausia tiesa, apvilkta juokdario rūbais, atrodys nerimta.

     Toji pavojinga ir griaunanti kryptis, nors ir iš esmės nepriešreliginė, jaučiama neviename filme. Tai noras nuvainikuoti didžiuosius žmones. Kas nėra pastebėjęs, kaip įvairūs valdovai ir karaliai vaizduojami beveik idiotais Hollywoodo filmuose! Nuvainikuojant didžiuosius žmones, ruošiama dirva nuvainikuoti ir kiekvieną didybę. Tad tikrai rimtai ir įspėjančiai skamba V. Hugo žodžiai: "Įvykis — tai ne klaustukas. Išjuokti jį — tai išjuokti mįslę. Už mįslės stovi sfinksas, o sfinksas nesijuokia."

Juoko įvertinimas

     Šiuo vertinimu visiškai nemanau juoko sustingdinti žmogaus lūpose, o noriu tik įspėti saugotis tos pavojingos nuotaikos, kai per dažni ir per gausūs juokai bei juokavimai virsta pagrindine gyvenimo melodija. Tokia nuotaika labai pavojinga, nes ji išblukina gyvenimo ir jį lydinčių įvykių rimtį. Šiaip ar taip, gyvename begalinio pavojaus vakarų pasauliui ir jo idėjoms bei idealams išvakarėse.

     Jeigu patarlė sako, kad "kvailą pažinsi iš jo juoko", tai dar nereiškia, kad, kas juokiasi, jau tuo pat yra kvailas, bet reiškia tik tai, kad kvailys parodo save tuo, kaip jis juokiasi ir iš ko juokiasi. Kuo žmogus yra paviršutiniškesnis ir primityviškesnis, tuo daugiau jis randa "pagrindų" juoktis. Tikrai rimtas ir gilus žmogus mažai juokiasi, nes ir už tariamai juokingų faktų jis mato gilią žmogaus gyvenimo rimtį ir tragišką pobūdį. Štai dėl ko gilūs mąstytojai į "Don Kichoto" kūrinį žiūri, kaip į humorą, kurs reiškiasi tamsiame didžiausio liūdesio fone. Todėl jie sako, kad tie, kurie to liūdesio nepajuto, šio kūrinio dvasios visai nesuprato. Tad žmogus, kuris į viską žiūri iš humoristinio taško, labai daug praranda kitų skirtingų ir turtingų gyvenimo požiūrių. Jis save dvasiniai nuskurdina. Ar čia nėra reikšmingas tas matytas įvykis, kai Kristaus kančios filmo žiūrėdami, kai kurie juokėsi, Kristui krentant po kryžiumi!

     Tas, kuris nuolat juokiasi ir juokauja, rizikuoja tuo, kad ir rimčiausi jo žodžiai nebus rimtai imami ir su juo nebus rimtai skaitomasi. Kalvinas juokdarius laikė pavojingais žmonėmis. Gal jie dėl to jam tokie atrodė, kad savo nuolatiniais juokavimais skiedė gyvenimiškos tiesos turinį ir rimtį. Kaip dažnai meluojančiam netikima, kai jis ir tiesą sako, taip ir per dažnai juokaująs tartum pastato kaustuką po kiekvienos jo pasakojamos tiesos.

     Miniažmogis gal labiausiai ir pasireiškia tuo, kai jis juokiasi iš to, iš ko juokiasi minia. Tikroji asmenybė iš daugumos išsiskiria tuo, kad jai dažniausiai visai neatrodo juokinga tai, iš ko kiti juokiasi. Štai kodėl vaikai ir jaunimas yra mažiau atsparūs juokinimui ir juoku greičiau užkrečiami, nes pirmieji yra dar tik asmenys, bet ne asmenybės, o antrieji dar nesuspėjo savyje sukurti pilnos asmenybės.

     Reikia ypatingai pabrėžti, kad juokas jokiu būdu nėra tikro žmogaus linksmumo ir džiaugsmo ženklas. Vienintelis ir tikras pastovaus džiaugsmo pagrindas — tai įsitikinimas, kad yra Dievas. Tasai įsitikinimas tai yra laidas, kad galutinėje sąskaitoje ir tai, kas dabar atrodo beprasmiška, turi gilią prasmę. To džiaugsmo išraiška yra vidaus ramybė, kuri reiškiasi giedriu veidu. Šito įsitikinimo ir ramybės juokas nei duoda, nei tos nuotaikos juoku reiškiasi. Tad visai nenuostabu, kad jau gilioje senovėje išminčius Seneka buvo pasakęs, kad džiaugsmo esmė nėra juokas. Džiaugsmas — tai labai rimtas dalykas. Rašytojas Balzakas, matydamas turtingųjų pramogas, pastebėjo, kad pasaulyje yra linksmumo be džiaugsmo.

     Kaip didelio juoko metu pasirodo ašaros, taip didelį linksmumą lydi liūdesys. Tuo būdu prigimtis pasako, kad per dažnas ir per gausus juokas yra žmogaus prigimčiai svetimas ir nenatūralus.

     Kartais per daug besijuokiąs veidas kvailai atrodo. Tai visiškai suprantama, nes jis kokio nors kvailai iškrėsto juoko iššauktas, pažadina žmogaus dvasioje tarp kitų neigiamybių ir joje glūdintį didesnio ar mažesnio kvailumo pasireiškimą, prisimenant lotynų patarlę, kad "panašus panašiu džiaugiasi".

     Krikščionybės asketai pastebi, jog evangelijose nėra paminėta, kad Kristus būtų kada nors juokęsis, bet nekartą ten randama liudijimų, kad Jis yra verkęs. Ir savo kalno pamoksle Jis yra pasakęs: "Palaiminti, kurie dabar verkiate, nes juoksitės... vargas jums, kurie dabar juokiatės, nes gedėsite ir verksite".

     Ir vėl čia noriu pakartotinai pabrėžti, kad krikščionybės ir šio rašinio tikslas nėra sustingdinti juoką žmogaus lūpose, bet visur įnešti to išmintingo susivaldymo ir saikingumo, kurie liudija ir ugdo žmogaus dvasingumą. Reikia pastebėti, kad patys talentingiausi humoristai dažniausiai sužadina tik šypsnį ar vien tik prislopinto juoko pasireiškimą. Tai atitinka Šv. Rašto mintį, kur sakoma, kad "paikas juokdamasis kelia savo balsą, o išmintingasis vos tylomis tesijuokia" (Eccli. 21, 23).

     Pagaliau nekartą švelnus humoras gali būti naudingas, nes jo pagalba galima žmogų dėl kokio nors jo blogo elgesio įspėti, ir tokį įspėjimą jis lengviau pakelia, nes toks humoru atmieštas įspėjimas tampa lyg tas saldus lukštas, kurs padeda nuryti kartų tiesos vaistą.

     Humoras ir juokas negali virsti gyvenimo maistu. Jis tegali būti tik tuo prieskoniu ar druska, kurios per didelis vartojimas sugadina ir maistą ir sveikatą.