prie šeimos židinio
D. Petrutytė
Iš tikrųjų, tik judesiu gali pasireikšti asmenybė.
M. Montessori
JUDESYS iki šiol dar nėra susilaukęs pakankamo įvertinimo žmogaus vystymesi, o ypač jo vaikystėje. Jis vis dar laikomas žemesnės rūšies funkcija negu intelektas. Tai labai ryšku mokykliniame gyvenime, kur intelektinių galių ugdymo sąskaiton sustabdytas natūralus judėjimas bandomas pakeisti fiziniu auklėjimu, žaidimais ir kitokiais dirbtiniais judesiais bei pratimais. Tačiau besiplėtojus vaiko protas yra labai glaudžiame santykyje su judesiu.
Trumpai pažvelkime, kas sudaro žmogaus nervų sistemą. 1. Smegenys arba "centras", 2. įvairūs juslių organai, kurie surenka įspūdžius ir perduoda smegenims, 3. raumenys. O kokia yra nervų paskirtis? Jie yra tartum laidai, kuriais perduodama nervų energija raumenims. Šitoji energija kontroliuoja raumenų judėjimą. Judesys yra proto, juslių ir raumenų veikimo išdava. Tik judesiu reiškiasi asmenybė. Imkime didžiuosius filosofus, kurių pagrindinis veikimas yra mąstymas. Kad jie galėtų perduoti savo idėjas, turi vartoti kalbą arba raštą, kas jau savaime įtraukia į darbą raumeninius judesius. Kokia nauda būtų iš pačių vertingiausių jų minčių, jeigu jos nebūtų išreikštos? Tai padaryti jie gali tik raumenų naudojimu.
Stebint gyvulius, kiekvienam tuoj krinta į akis skirtingi gyvulių judesiai, kuriais jie reiškiasi. Tad tikrai nėra logiška, kai žmogus ignoruoja pačią svarbiausiąją savo egzistencijos dalį. Judesys neturėtų būti nei stabdomas, nei mechanizuojamas, bet turėtų būti sudaromas kuo palankiausios sąlygos jam laisvai ir prasmingai reikštis. Judesio sutrukdymas iššaukia fizines, psichines, nervines ligas ir kitokius iškrypimus.
Štai kaip Montessori kalba apie judesį: "Iš tikrųjų, judesys yra asmenybės vystymosi pagrindas. Vaikas, kuris yra pats savęs kūrėjas, privalo nuolat judėti. Jis turi judėti ne tik tada, kai siekia kokio nors išorinio tikslo, pvz. šluodamas kambarį, plaudamas rankas, dengdamas stalą, žodžiu — atlikdamas praktiškojo gyvenimo pratimus. Jis turi judėti ir tada, kai žiūri, klauso, galvoja arba kai nori ką nors suprasti. Jis turi visuomet judėti! Prašau pasisavinti šią idėją kaip raktą ir vadovą. Kaip raktą, kuris atrakins jums vaiko plėtros paslaptis; kaip vadovą, nurodantį jums taką, kuriuo turite eiti. Jeigu jūs trokštate vaikui duoti priemones, naudingas jo vystymuisi, jas turite pateikti tokiu būdu, kad vaikas galėtų ir turėtų judėti".
Mokymasis ir judesys
Jau seniai žmonės suprato judesio svarbą. Mokslas taip pat pripažino, kad tai būtinas dalykas žmogaus vystymesi. Montessori labai aiškiai ir tiksliai įjungė judesį į auklėjimą, tiksliau sakant, į žmogaus plėtrą. Nesusipažinusieji su Montessori sistema tuoj čia paklaus, kaip išmokysi vaiką šio ar to, jeigu jam leisi judėti? Tačiau šiek tiek susipažinus su šia sistema, tuojau išryškėja, kad mokymasis, susitelkimas, spontaniškumas ir vispusiškas asmenybės tobulėjimas, nevartojant prievartos, yra įmanomas tik judėjimu. Drausmingumui pasiekti nėra kito kelio, kaip laisvas ir tvarkingas judėjimas paruoštoje aplinkoje.
Montessori sistemoje yra du skirtingi mokymosi laikotarpiai: 1. trumpas įvedamasis laikotarpis, kai vaikas yra supažindinamas su medžiagos vartojimu; 2. ilgas ir labai svarbus laikotarpis, kai vaikas dirba su medžiaga, kartais ištisomis savaitėmis ar net mėnesiais (aišku, ne ištisai visą laiką, bet tam tikrais protarpiais).
Į šį antrąjį laikotarpį, kai vaikas savaimingai dirba su medžiaga, visuomet yra įjungtas judėjimas. Judėjimas čia užima pačią svarbiausią vietą. Pvz. net tie vaikai, kurie nevaikščioja nuo vienos vietos prie kitos pasiimti ar padėti medžiagos, bet ramiai sėdi prie staliuko arba dirba ant grindų — ant patiesalo, visuomet veikia su kokiais nors daiktais. Jie pra užimti pratybomis, reikalaujančiomis aiškaus ir tikslaus judėjimo.
Visai nesvarbu, ko vaikas besimokytų, bet labai svarbu, kad jis judėtų ir veiktų savo rankomis, kurios yra tikros smegenų pagelbininkės. Šios auklėjimo sistemos mokyklose vaikas visko išmoksta tik veiksmu ir judėjimu su dideliu noru ir ypatingu džiaugsmu, pvz. pažinti raides, skaičiuoti, keturis aritmetinius veiksmus, gramatiką, istoriją, geografiją, algebrą, geometriją ir t. t.
Juslių lavinimas ir judesys
Jeigu mes norime, kad vaikas išmoktų atskirti spalvas, dydžius, formas, garsus ir kt., nepakanka, kad jis tik matytų ir girdėtų, bet spalvą, garsą, dydį mes turime pateikti tokia forma, kad vaikas galėtų judėti, žodžiai ir pasakojimas turi labai maža reikšmės, norint vaiką išmokyti ką nors pažinti ar atsiminti. "Niekados neduokime ausiai ar akiai daugiau negu rankai" (Montessori). Visos Montessori auklėjimo priemonės yra sudarytos taip, kad pilnai atitinka ką tik minėtą dėsnį. Neužtenka vaikui pripuolamai duoti dydžius, formas, spalvas bei garsus, bet jam reikia taip pateikti medžiagą, kad, su ja dirbdamas, galėtų ne tik judėti, bet vieną daiktą su kitu lyginti, susirasti savo klaidas ir planingai plėtoti protą. Tokia medžiaga yra labai paprasta: keturios serijos ritinukų, laiptukai, bokštukas, lazdy-tės, geometrinės formos, 3 dėžės spalvų, barškučiai, skambučiai ir kt. Nors daug kam atrodo neįtikėtina, tačiau reikia pasakyti, jog tarp garso ir spalvos pažinimo yra didelis sąryšis.
Judesiui nėra pakaitalo
Jei vaikas yra aklas ar kurčias, visuomet jis yra ir protiniai atsilikęs. Tai visi žino ir supranta, bet maža kas supranta, kad augąs vaikas, negalėdamas tinkamai judėti, taip pat atsilieka vystymesi protiniu, kalbiniu ir kitais atžvilgiais. Montessori yra taip pasakiusi: "Žmogus, kuris vystosi be praktiško veiklumo gyvenime, yra blogesnėje padėtyje už tą, kuris yra kurčias ar aklas. Kuri nors neveikianti juslė gali būti pamainoma kitomis, bet judesiui nėra jokio kito pakaitalo."
Neprasmingas judesys
Ne tas pat yra leisti vaikui judėti be sąryšio su galvojimu ir galvoti be judėjimo. Judėjimas visuomet turi būti tvarkingas ir prasmingas, ramus ir turįs aiškų tikslą. Nuovargis paprastai atsiranda tada, kai protinis veiklumas ir motorinis veiklumas yra išskirti, kai jie neveikia drauge. Bandant pailsėti nuo darbo ir tam tikslui imantis gimnastikos ar kitokių dirbtinių judesinių pratimų, yra panašu į tai, jei žmogus norėtų sėkmingai eiti pirmyn ir, kad nenuvargtų, bandytų pakaitomis šokinėti tai viena, tai kita koja.
Sintetinis judesys
Daugelis galvoja, kad vaikui reikia leisti išsidūkti, lakstyti bei trankytis, tuščiai fantazuojant, nes tai esą vaikiška. Daugybė judesių neturi auklėjime jokios reikšmės, bet yra tik žalingi, nes vaikas nėra gyvuliukas. Auklėjamoji judesio reikšmė priklauso nuo judėjimo tikslo. Vaikui judėjimas visuomet turi padėti tobulėti. Auklėjantis judesys visuomet turi būti veiklumas, ugdąs asmenybę. Judesys yra kūrybingas, jeigu jis padeda vaikui palaikyti vienybėje motorines jėgas ir dvasinį gyvenimą. Judesys visuomet turi pareikalauti pastangų, kurios neturi būti per lengvos, bet ir ne per sunkios, nes valia, kaip ir kiekvienas organas, plėtojasi tik tada, kai veikia. Yra smerktinas veiklumas tik dėl veiklumo arba nesąmoningas veiklumas.
Kad judesys būtų sintetinis, neužtenka, kad jis būtų tik prasmingas, tvarkingas ir aiškiai suprantamas; jis turi būti ir laisvai pasirenkamas, nes tik tokiu būdu teįmanomas visos asmenybės įsijungimas į atliekamą veiklumą. Praktiškai tai reiškia, kad vaikas turi judėti ir veikti ne pagal suaugusiojo įsakymus ar paliepimus. Tai labai svarbus spontaniško veiklumo dėsnis šioje sistemoje, su kuriuo labai dažnai prasilenkia net patys montesorininkai. Nesunku yra paveikti vaiką taip, kad jis atliktų tam tikrą veiksmą, bet labai yra sunku pakreipti jo veiklumą norima linkme, nesuvaržant jo spontaniškumo ar savaimingumo.
"Labai lengva vaiko valią pakeisti mūsų valia, sugestijonuojant ar prievartaujant. Tačiau, tai darydami, mes išplėšiame iš vaiko pačią svarbiausią teisę — pačiam kurti savąją asmenybę. Jei vaikas yra priverstas veikti pagal suaugusiojo įsakymus arba įtaigojimus, tai jo dvasinis veiklumas, veikiamas stiprios suaugusiojo valios, susilpnėja arba visai išnyksta. Tokiu būdu asmenybė suskyla arba sumenkėja. Vaiko vystymesi pradeda reikštis nenormalumai. Tai labai opus ir nepaprasto jautrumo dalykas, kurio begalinę reikšmę labai sunku pilnai suprasti, nors tai sudaro šiandien didžiausią pavojų auklėjime. Individo dvasinė ateitis, gera ar bloga, priklauso nuo to, ar žmogus, būdamas vaikas, galėjo vystytis, palaikydamas vienybėje savo motorines galias ir dvasinį gyvenimą" (Montessori).