PRANAS RAZMINAS
I
PAUDOS darbininkai visados akcentuoja teisingos informacijos reikalą. Tai būtina. Žodis informacija yra aprėpęs plačius gyvenimo barus. Jis yra pasidaręs magiškas, tiesiog valdantis visas žmogaus gyvenimo sritis. Neinformuotas žmogus laikomas atsilikusiu, net nekultūringu. Kaip jis negali žinoti, kas vyksta už jo šeimos ribų, kas vyksta kitų tautų gyvenime?
Ne visas informacijas skaitytojai bei klausytojai vienodai mėgsta. Labiausiai graibstomas ir skaitomas nešvarusis gyvenimo juodraštis. Nedaug būtų suklysta teigiant, kad sensacinės žinios, kurioms rūpi ne tiesa, bet žingeidumas, dominuoja kitų žinių tarpe. Įvairios spaudos "antys" padidina laikraščių bei žurnalų tiražą. Šios rūšies informacijoj negailestingai murdomos didžiulės skaitytojų masės.
Į žmonių galvas kemšama įvairios žinios ne tik laikraščių, knygų, bet ir tūkstančių mokyklų, radijų, televizijų, paskaitininkų. Visur šliaužiama paviršiumi, sąmoningai ar nesąmoningai aplenkiamas esminis gyvenimo supratimas ir tragiškas šių laikų momentas. Ant informacijos meškerės pakabinta daugelio žurnalų, laikraščių ir kitų institucijų egzistencija. Žinių dirva plati: nuo karališkosios šeimos miegamojo iki valkatos didmiesčio centre; nuo aukštosios diplomatijos iki šeimos, praleidusios dienos popietę ežero pakrantėj. Kas gali apimti tas platumas, kuriose bėgioja žurnalistas, rinkdamas žinias?
Didžioji informuoto žmogaus drama yra ne toji, kad jis žino, bet toji, kad jis dažnai sujaukia pagrindinių ir antrinių dalykų esmę. Jis pavargęs nuo reklaminių šviesų, nuo daugelio gyvenimo menkybių žinojimo, pavargęs nuo nežmoniško troškimo pasotinti išbujojusią žinojimo aistrą. Žinoti troškulio veikiamas, žmogus sumaišo gyvenimo vertybes ir iškrypsta iš gyvenimo logikos.
Informuoti protai žino, kad Kristus gimė, gyveno, mirė ir vėl prisikėlė, kad reikia dorai gyventi, kad reikia laikytis dekalogo, bet jis nepajėgia suprasti, nuo ko reikia pradėti, kad teigiamai atsakytų savo gyvenimu į šį žinojimą. Jis, krikščionis, gyvenąs pagonišku gyvenimu. Štai dėl ko informuoti protai legalizuoja arba stengiasi legalizuoti abortus ir užmušinėti negimusius nekaltuosius. Jie dažnai asmenybių ir kultūros niekintojai bei žmonių ir tautų laisvėmis prekiautojai. Jie nesugeba atskirti krikščioniškosios demokratijos nuo socializmo ar net komunizmo; nesugeba įžvelgti kylančio procento jaunuomenės nusikaltimų priežasčių. Leidžia milijonus, posėdžiauja metų metus, bet be ryškesnių rezultatų. Tie patys protai sujungia ir išskiria šeimas, lyg tai būtų nešvarių kojinių pakeitimas. Jie lenda į diplomatiją ir į valdžios viršūnes ir ten taip viską sujaukia, kad jų darbų vaisiai tik pačiam pragarui tetarnauja. Įtikėję pinigo galia, išbėga pasaulio reikalą tvarkyti, o sušelptieji dažnai su panieka nuo jų nusigręžia. Informuoti protai beveik neturi dvasinio pažangumo žymių. Jie, tarsi civilizuoti barbarai, tol nėra pavojingi gyvenimoaplinkai, kol savo turimą žinojimą neima naudoti, kaip esminį gyvenimo supratimą, kaip žmogaus būties pažinimą. Pasaulio centras juose pačiuose, jų egoizme. Jie žino, kad šalia jų gyvena turtingas žmogus. Bet jie žino tiktai, kad ano turtingumas yra jų vargų priežastis.
II
Gerai suformuotam žmogui informacija neturi savo absoliutinės galios. Principų žmogų nedaug tepaveikia kasdieniniai įvykiai. Jis jaučiasi pats savęs valdovas ir į jį atsitrenkiančių įvykių grupuotojas, tvarkytojas. Kaip džiaugiesi perskaitęs formuoto žmogaus gilų straipsnį! Grįžti prie jo kelis kartus, kol pasisavini iš ten spindinčius minties ir išminties deimančiukus.
Sunku būtų ieškoti informacijos kaltininkų. Įsibėgėjusią srovę sunku pristabdyti. Jos vagon reikėtų versti uolų nuolaužas. Bet to niekas nedrįsta pradėti, nes, sako, tai būtų pavojinga egzistencijai, gyvenimo įsibėgėjusiai rutinai.
Gaunasi įspūdis, kad tik vienuolynai, kunigų seminarijos ir labai reti universitetai, kai kurie žurnalai bei knygos ir pirmos eilės kalbėtojai — pamokslininkai težino pareigą formuoti žmogų, kad jis ir sau ir gyvenimui būtų naudingas. Formuoti - ugdyti žmogų tai lyg gležną daigą auginti, jį laistant ir jo šaknis tręšiant pačiu maistingiausiu maistu. Jei informacija eina su žingeidumu ir tik iš dalies su reikalu, tai formacija siejasi su išmintimi ir gyvenimo esmės pažinimu. Informacija turi tarnauti formacijai. Jei pirmoji yra analizė, tai antroji — sintezė. Juk paprastai nuo analizės einama prie sintezės.
Kultūringas žmogus linkęs į formavimą, civilizuotas — į informavimą. Pirmasis stveriasi už gyvenimo švaraš-čio, antrasis — už juodraščio. Keista, bet civilizuotą žmogų sunku formuoti. Mat, jis pats save klaidina, tardamasis ne blogiau nusivokiąs apie viską negu kuris kitas. Tegu nekalba jam apie krikščionišką moralę, nes jis jau seniai turi savo moralę. Tegu nekalba jam apie Dievą, nes jis turi savo dievą sukūręs.
Informuotasis atstovauja triukšmą, gyvenimo sriautą, formuotasis — rimtį, ramybę. Tik ramus ir mąstantis žmogus pajėgia į savo artimo pasaulį atnešti šviesos ir ramybės kibirkštį. Kaip reta gyvenimo formuotojų veidų žurnaluose, dienraščiuose, televizijos ekranuose, radiofonuose.
Gyvenimo principai ne visados atsiremia į statistikos duomenis. Daug dalykų žinome, bet nepajėgiame jų suprasti ir teisingai įvertinti. Žinojimas remiasi statistika, supratimas — išmintimi. Gal dėl to mes matome ir pasaulio reikalų tvarkytojų sprendimus dažnai tokius naivius ir savęs klausiame, kodėl jie taip daro. Tai informuotų protų sprendimų jaukalas.
III
Negalima išvengti klausimo: o kaip su lietuviškąja spauda ir su visa kita lietuviškosios formacijos ir informacijos dirva? Teisingesnis būtų teigimas, kad mūsuose dominuoja gyvenimo esmės supratimas. Pasitaiką nukrypimai nežymūs ir pačių skaitytojų bei klausytojų lengvai atitaisomi. Visa, kas neteisinga, sugrąžinama pačiam formuotojui ar informuotojui. Pats lietuvio charakteris yra imlus formavimui. Formavimo kelias mūsuose senas ir garbingas. Nuo spaudos draudimo laikų jis eina per Lietuvos laisvės dienas į tremtį ir išeiviją. Tai didžioji lietuviškų asmenybių formavimo mokykla. Kiek maža ten informacijos — tik trupiniai.
Ir tuose trupiniuose tokia stropi ir švari šviesulių atranka. Geltonoji ir jai artima spauda neturėjo didesnės įtakos ir neiškreipė gyvenimo tėkmės iš protingai sureguliuotos vagos.
Išeivijoj garbingai formacijos pareigas eina "Aidai", "Ateitis", "Laiškai Lietuviams" ir kiti žurnalai. Nekreipiant dėmesio į vieną kitą menkos vertės pasirodantį leidinį, mūsų dienraščiai ir savaitraščiai taip pat atlieka garbingai savo pareigas. Visur jaučiama formacijos persvara.
Paliesdamas lietuviškosios spaudos formavimo barus, norėčiau, nors ir su baime, paliesti du dalykus, tiesa, tarp savęs neturinčius kokio nors tampraus ryšio, bet vis dėlto vienas kitą paremiančius. Pirma, norėčiau paliesti vieno talento žmones. Neturiu galvoje vieno talento žmonių, minimų Evangelijoje. Turiu galvoje devyndarbius, kurie siekia plačiai, bet negiliai, tik paviršiumi po balas braidžioja, o tariasi jūrų dugną pasiekę. Jie neturi laiko, jie amžinai skuba. Jie sustoję trepsi, tuo duodami suprasti, kad baigtų kalbą, nes jam laikas bėgti... Jeigu judrumas yra visuomeninio žurnalisto, informuotojo žymė, tai ramybė—kultūrininko, gyvenimo formuotojo. Tačiau yra kultūrininkų, kurių nebūtų lengva ir pavardėmis suminėti. Tai vieno talento žmonės, kurie pasirinkta kryptimi žengia į gilumas. Jie rūpestingesni ir stiliaus kultūroje. Tai būtų lyg antras mano norimas iškelti dalykas. Jie žino, kaip moderniam žmogui svarbu ne tik ką pasakyti, bet ir kaip. Ir tai gyvenimo formuotojui niekados nepamirština. Geriau būtų neskaidyti jėgų, bet duoti joms veikti viena kuria pasirinkta kryptimi, artimiausia širdžiai. Laimėjimas būtų didesnis.
1. Domas Velička, liet. literatūros lektorius, pradeda literatūros seminarą.
2. Elena Jasaitienė, seminaro modera-torė.
Reikėtų vengti, kalbant apie stilių, limonadinių minčių ir žodžių, būti visados šviežiais ir nepasikartojančiais. Nekepti straipsnių, kaip blynų, bet juos gerai išmąstyti. Vis gilūs, vis išradingi, vis kūrybingi. Nieko nemokyti raidyno, nes tuo palaikoma skaitytojus bei klausytojus neišmanėliais ir juos atbaidoma nuo savęs. Jokia mūsų kalba neturėtų prašokti trisdešimt minučių. (Čia neturima galvoje studijinių kalbų).
Garbinga žurnalisto profesija pavojuje. Ar ne per daug jo aprėptuose baruose dumblyno bei gyvenimo juodraščio? Pasaulis dairosi mąstančio žmogaus.