IGNAS NAUJOKAS

    TAS AIDAS — tai mes, tremtiniai. Bent turėtumėm tokie būti, nes nekentėti už ten kenčiančią tautą yra tas pat, ką pradėti jai mirti čia. Todėl kiekvienas jai ten duodamas smūgis turi nuaidėti kankinimosi atgarsiu mūsų širdyse, nes tik kankinimasis tautos nelaimėmis ir kančiomis neleis mums jos pamiršti ir pažadins mūsų pareigos jausmą.

     Tauta ten kenčia ir yra žudoma. Jos dvasia, dar vakar lietuvybės ir krikščionybės persunkta, šiandien prievartaujama, brukant jai materialistiškai bedievišką dvasią. Ji žudoma, nes yra sklaidoma po nykiąją Rusiją, kad svetimųjų tarpe pamirštų, kas ji yra. Iš po Lietuvos ir Sibiro podirvio šaukiasi nužudytųjų lietuvių lavonai ir jų šauksmuose širdį veria skaudus skundas: už ką? Tad visa tauta ne žodžiais, bet sava kančia šaukiasi mūsų, nes ji pati taip nedaug tegali.

     O bet kur esančių lietuvių kančia — tai mūsų kančia. Į ją neatsiliepti negalima. Mūsų dvasinis apkurtimas būtų nežmoniškiausias ir bedieviškiausias elgesys. Bet kyla klausimas, kaip atsiliepti ir kas daryti. Tad čia ir prieiname prie mūsų pareigų aptarimo kankinamosios tautos atžvilgiu.

1. Būkime, kas esame!

     Pirmoji mūsų pareiga — tai jaustis lietuviais, lietuvybės nesigėdyti, jos neatsižadėti, bet visur, kur tik reikia, už ją pasisakyti. Būti, kas esame, tai reiškia budėti, kad svetima aplinka mumyse nenuslopintų gerųjų mūsų tautos savybių, o taip pat žiūrėti, kad mūsų silpnybės ir neigiamybės (kurių kiekviena tauta turi!) būtų slopinamos ir negadintų mūsų vardo svetimųjų akyse.

     Mūsų gerosios, ugdytinos savybės yra: jausminga melancholija, skatinanti rimtumą, susimąstymą ir ugdanti dvasios gilumą; jautrumas grožiui, kuris matomas mūsų palangių darželiuose ir visoje liaudies dailėje; svetingumas, kuriam panašaus nerandama kitose tautose; darbštumas, kuris mus iškelia svetimųjų tarpe; meilė saviesiems, kad ir siunčiant be paliovos į Lietuvą siuntinius, dėl ko svetimiesiems dabar Lietuva atrodo tartum mažoji Amerika. Bet mūsų lietuvišką dvasios veidą temdo ir kai kurios vengtinos neigiamybės: nedrąsa pasireikšti, vienų kitiems pavydas, vienybės stoka ir baudžiauninkiškos dvasios liekanos, kurios reiškiasi per dideliu svetimybių vertinimu ir savęs nedavertinimu. Pagaliau per didelis ir per dažnas svaiginamų gėrimų vartojimas virsta vis didėjančia grėsme visai mūsų tautai.

     Atsidūrę svetimoje aplinkoje, turime tą aplinką gerai pažinti, norėdami būti ir pasilikti lietuviais. Mums reikia blaiviai įžvelgti svetimų kraštų ir jų žmonių dvasią, jų teigiamybes ir neigiamybes, kad, pirmąsias pasisavinę, praturtintume savo dvasią, o antromis neužsikrėstume ir jų išvengtume. Praturtėti mūsų gyvenamų kraštų dvasios teigiamybėmis tai yra, gal būt, vienas svarbiausių tremties uždavinių ir tikslų.

     Kalbant apie mūsų gyvenamo krašto neigiamybes (nes jos labiau matomos negu teigiamybės!), pirmiausia pastebimas išorinis išglebimas ir kūno sudrausminimo stoka, kuri reiškiasi netvarkingu sėdėjimu, kojų laikymu, net jaunimo susikūprinimu ir t. t. Kita neigiamybė — tai grožio pajautimo stoka. Ypač tai galima pastebėti moterų apsirėdyme ir gatvių nešvarume. Neigiamybė yra ir tam tikras moterų suvyriškėjimas, rodomas jų apsirengimu, rūkymu, švilpavimu, labai garsiu kalbėjimu, žodžiu — moteriško kuklumo stoka. Visa tai atima moteriai patrauklumą.

     Prie gilesnių dvasios neigiamybių priklauso ir miniažmogiškumo dvasia, kai pavieniai asmenys bijo iš kitų išsiskirti. Šitoji neigiamybė, manyčiau, slopina visokį kūrybingumą. Prie tos pačios rūšies pavojingesnių neigiamybių reikia priskaityti ir per didelį medžiaginių dalykų bei sporto garbinimą, iš ko kyla dvasios negilumas bei gyvenamų laikų tragikos ir savos atsakomybės už juos nesupratimas. Didelė neigiamybė yra ir rasinė diskriminacija, parodanti žmonių dvasios siaurumą, fanatizmą ir demokratinės dvasios stoką. Gal pati didžiausia neigiamybė — tai begėdiškas ir atviras seksualumo pasireiškimas viešose vietose ir dirbtuvėse, kur viešai kabinamos nuogybės, kur vyrai drįsta rodyti net moterims pornografiškus paveikslėlius ir jų akivaizdoje panašiomis temomis kalbėti, kur pornografiniais leidiniais užtvindyti kioskai. Ši neigiamybė ugdo seksualinius ir kriminalinius jausmus jaunimo tarpe.

     Mes neprivalome užmerkti akių ir tų neigiamybių lyg nematyti. Svetimtautis rodytų meškos patarnavimą šiam svetingam kraštui, jeigu jis tik viską čia melagingai girtų, tuo būdu prisidėdamas prie krašto dorovinio atsparumo sumažėjimo. Turime neigiamybes matyti, kad jų galėtume išsisaugoti, nes dorovinis nuosmukis būtų mums daug pavojingesnis už dabar taip linksniuojamą kultūrinį nuosmukį!

     Matydami šio krašto neigiamybes, mes ypač turime ieškoti teigiamybių, kurios yra ne taip lengvai pastebimos, nes yra kuklesnės. Jas mes turime pasisavinti, kad galėtume kada nors parsinešti į savo tėvynę. Sveikos laisvės dvasia, leidžianti žmogui pasireikšti savo galvojimu ir savo įsitikinimais, yra didžiausia šio krašto teigiamybė. Prie teigiamybių priklauso ir toji artimo meilės bei pagalbos dvasia, kuri taip aiškiai ir iškalbingai pasireiškia, kai kuris nors žmogus atsiduria nelaimėje. Šios dvasios įkvėpta valstybė įstengia šelpti beveik visą pasaulį. Didelė teigiamybė yra ir kultūrinio lavinimosi galimybės: nemokamas naudojimasis bibliotekomis, muziejais ir kt., kurių čia yra tiek daug.

     Pagaliau, norėdami išlikti lietuviais, turime pažinti ir tai, ar kartais nesame vienu ar kitu atžvilgiu pranašesni už tuos, tarp kurių gyvename. Toji pranašumo sąmonė, jeigu tik objektyviai pagrįsta, sukuria sveiko pasididžiavimo jausmą, saugojantį nuo dvasinio sutapimo su kitais, t. y. nuo nutautimo. Dėl tokio mūsų jausmo niekas neturėtų mūsų pulti, nes esame tokia maža ir taip naikinama tauta, kad mūsų susirūpinimas kiekvieno savo tautiečio išlikimu kiekvienam turėtų būti suprantamas.

2. Lietuvybė — religinės sąžinės reikalas

     Kad galėtume visur ir visada už lietuvybę pasisakyti, kad svetimoje aplinkoje nepalūžtume, reikia lietuvybės sąmonę atremti į nepajudinamą Dievo ir sąžinės uolą. Tuo noriu pasakyti, kad išlaikyti lietuvybę yra Dievo valia mūsų atžvilgiu. Negalime nustoti lietuvybės, norėdami pasilikti santaikoje su Dievo valia ir savo sąžine. Pasilikti lietuviu ar lietuvybės atsižadėti tiems, kurių tėvai ir protėviai buvo lietuviai, yra dorovinės plotmės klausimas.

     Yra tokia Dievo Apvaizdos valia, kad esame gimę iš lietuvių tėvų, todėl negalime nustoti lietuvybės, neprieštaraudami tai valiai. Kaip nedoras yra tas, kurs gėdisi savo tėvų, taip lygiai nedoras yra ir tas, kurs išsigina savo tautos, ypač kenčiančios. Galima dar daugiau pasakyti: iš savo kaltės nustodami lietuvybės, išstatome save pavojun nustoti ir krikščionybės, nes viena nedorybė iššaukia kitą, kaip yra pabrėžęs rašytojas Dostojevskis.

     Gretinant lietuvybę su tėvų religija, taip pat religinį pobūdį įgyja ir tautinio papiktinimo sąvoka. Šis papiktinimas jau mums labai daug blogio yra padaręs istorinėje mūsų tautos praeityje. Čia galvoju apie kai kurias lietuviškas, bet sulenkėjusias klebonijas, kurios praeityje prisidėjo prie mūsų šviesuomenės dalies atkritimo nuo religijos. Nekartokime buvusių klaidų. Nesuanglėkime, kad ir šiandien neprisidėtume prie didelės tautos nureliginimo atsakomybės. Štai kodėl ypač dvasiškija turi žiūrėti, kad nepapiktintų žmonių šiuo atžvilgiu. Tokio papiktinimo pavyzdys būna, kai lietuviai lietuvių pinigais statytose parapijų patalpose girdi dvasiškiją ar lietuvių vienuolijų narius bei nares tarp savęs ar su kitais lietuviais besikalbančius nelietuviškai. Darosi nejauku, kai lietuviški veidai slepiasi po svetimos kalbos kauke, kai mūsų kalba yra viena seniausių ir įdomiausių pasaulio kalbų!

3. Esame tautos liudininkai

     Svetur atsiradome tam, kad būtume mūsų tautai padarytos ir daromos skriaudos bei neteisybės liudininkai. Tad neprivalome su neteisybe apsiprasti ir viską pamiršti, neturime manyti, kad tautos priešai jau yra virtę avinėliais. Mes negalime pamiršti nei mūsų tautos užgrobimo, nei išžudytų lietuvių. Turime visuomet atsiminti pralietą partizanų kraują ir tą melą, kuriame skandinama mūsų tautos tolimoji ir artimoji praeitis. Mes negalime užmiršti Rainių miškelio, Pravieniškių stovyklos, Panevėžio ligoninės gydytojų ir Lankeliškių kunigų kraujo. Jei visa tai pamirštume ir kalbėtume apie bendradarbiavimus bei draugystes, tai parodytume savo tėvynės garbės ir didybės pajautimo stoką. Krikščioniškasis mokslas mums liepia pamiršti asmeniškas skriaudas, bet mes negalime pamiršti savo tėvynei padarytos neteisybės.

     Kad mes, tremtiniai — tautos tragedijos liudininkai, esame jiems nenaudingi, tai aišku. Juk melas bijo tiesos, o tamsa šviesos. Štai kodėl jie mus ragina grįžti — jie nori, kad pasaulyje nutiltų balsai, kurie šaukia už Lietuvą. Taip, mes, pasaulio tremtiniai, turime liudyti, keldami balsą, kad tauta yra neteisingai skriaudžiama. Kelti balsą yra labai svarbu, nes ir plėšikas išsigąsta, kai sukeliamas triukšmas. Sąmoninga išeivija — tai perkūnsargis, kuris saugoja tėvynę. Netenka abejoti, kad su mūsų tauta būtų elgiamasi dar žiauriau, jei čia nebūtų mūsų protestų.

4. Lietuviškosios romantikos jaunimui!

     Gal būt, svarbiausia mūsų tautinė pareiga yra auklėti jaunimą tautos didybės ir jos romantikos įtakoje. Reikia jaunimą įkvėpti dideliems žygiams išgarsinti mūsų tautą. Pirmiausia reikia taip jaunimą auklėti, kad jis didžiuotųsi tuo, kuo jis yra. Jis neprivalo pamiršti, kad esame europiečiai, t. y. to žemyno atstovai, kuris yra šiandieninio civilizuoto ir kultūringo pasaulio lopšys ir židinys. Tik Europa yra nusagstyta nuostabiomis šimtmečiais statytomis viduramžių katedromis, pilimis, paminklais. Ten gyveno ir kūrė didieji menininkai ir mokslininkai. Kuris kitas žemynas gali prilygti Europai taip turtingomis meno galerijomis? Tai žemynas, į kurį daugiausia važiuoja viso pasaulio turistai. Tad užtenka vien to, kad suprastum, jog yra garbė būti europiečiu.

     Mes esame lietuviai, vienos seniausių Europos tautų atstovai, viduramžiais turėję didžiulę valstybę ir gynę Europą nuo barbarų. Taip pat esame labai gabios tautos atstovai. Tai įrodo mokslininkai pasaulio universitetuose, mūsų menininkų konkursų laimėjimai, mūsų besimokančio jaunimo mokslinis pranašumas, laimimos stipendijos ir pagyrimai. Kiek daug tikrai didelių žmonių mes esame davę kitoms tautoms! Prisiminkime, pavyzdžiui, poetą  O. Milašių, kurį prancūzai, laikydami lietuviu (kaip ir jis pats save lietuviu laikė), skaito jį vienu didžiausiųjų savo literatūroje. Tik mūsų kuklumas nekartą pamiršta tautos didybę. Tad neveltui latvė Z. Maurina savo 1952 m. tremtyje išleistoje vokiečių kalba knygoje apie Dostojevskį, prisimindama, kad jo gyslose buvo lietuviško kraujo, rašo: "Nuolankiausia Europos tauta... lietuviai davė pasauliui rašytoją, kurs atskleidė antgamtinę nuolankumo prasmę." Nepatogu čia minėti pavardžių, bet mes ir šiandien turime įvairiose srityse tokių lietuvių, kurie užsitarnauja būti pavadinti didžiausiais ir, jei būtume didelė tauta, tai pasaulis tuos mūsų didžiuosius tikrai matytų. Kadangi dabar esame pažeminti, mažesni už mažuosius, tai tasai mūsų mažumas neleidžia pasauliui matyti mūsų didžiųjų.

     Reikia jaunimą auklėti ir lietuviškosios romantikos dvasioje. Lietuvis savo prigimtimi yra linkęs į idealų ir grožio romantiką. Kalbėdamas apie romantiką, galvoju apie tokį žmogų, kuris savo dvasia visada lieka jaunas, kurio dvasios danguje nuolat spindi idealų žvaigždės. Jis, kasdieninės tikrovės mizerija kankindamasis, svajoja apie geresnį pasaulį. Jis liepsnoja, dega, maištauja. Susidūrus su grožiu, išsiskleidžia jo dvasios sparnai. Jis romantikas, idealistas.

     Ir Lietuvos gamtos grožis romantiškai nuotaikai duoda maisto. Tylūs miškai, nuostabaus grožio ežerai, slaptingi piliakalniai bei kapai, darželiai, kryžiai ir koplytėlės bei mistiškos nuotaikos šventoriai tą romantiką ugdo. Čia mažai kur terandamos, kuklios, nuleistos mergaičių akys, melsvos žibuoklės, pirmosios iš po sniego kylančios baltosios snieginės, javų rugiagėlės ir aukštybėse skambanti vyturėlio daina bei vasaros vakarais svaiginąs širdį lakštingalos čiulbėjimas — tai Lietuva. Tokia tėvynė negalėjo ir negali neįaugti į širdį.

     Jei dar prisiminsime vieną gražiausių pasaulyje Palangos pajūrį, kur jūros šniokštimas persunktas pušynų ošimo, kur jūros samanų kvapas susimaišęs su pušų kvapu, kur balčiausio smėlio kopos ir jūros pakraščiuose gintaras geltonuoja, o iš pušyno iškilęs kalnas Vytauto ir Birutės lietuviškumą liudija...

     Prieš dvasios akis dar stoja Vilniaus vaizdas, kur slaptingai vingiuoja gatvės, kur daugybė gražiausių bažnyčių su visur jaučiamais istorinės praeities pėdsakais, su tais svajingais tarpuvarčiais, iš kur, rodos, ims ir išjos prisikėlę viduramžių riteriai, kad nušluotų gėdą nuo šiandieninio tėvynės veido...

     Kai tokie vaizdai bėga pro susisvajojusias akis, tada supranti ir pajunti, kiek medžiagos grožio ekstazėms ir grožio kūrybai pasiliko tenai, tėvynėje... Štai kodėl ir mūsų jaunimas neturi nutraukti ryšių su ta praeitimi ir su tėvynės atsiminimais. Jei tasai jaunimas yra tiek jaunas, kad Lietuvos grožio atsiminti negali, reikia jį pasakojimais įauginti tenai, nes, kur besiskleistų tautos medžio šakos, jo šaknys vis tiek turi būti įaugusios tik tėvynėje. Juk ir apie O. Milašių R. de Brimont rašė, kad poeto gražiausi džiaugsmai, skausmai ir genialumas galima geriausiai paaiškinti tik tuo nepagydomu prarasto rojaus ilgesiu.

 

1.    Instituto klausytojai su lektoriais, rėmėjais ir svečiais literatūros seminaro metu.

2.    Liet. kultūros istorijos lektorė dr. V. Sruogienė kalba apie didį lietuvių poetą Jurgi Baltrušaiti.

Šis “L. L.” numeris iliustruotas vaizdais iš Pedagoginio Lituanistikos Instituto, Čikagoje. Visos nuotraukos J. Grabausko.

 

     Tautinė romantika turėjo didelę įtaką ir kitų tautų ugdyme. Tik prisiminkime kad ir anų laikų rusų prispaustą lenkų tautą, kuri savo meilę tėvynei, savo ryžtą ir patriotinį maištingumą maitino Šopeno muzika! Ir mums šiandien reikia lietuviškos romantikos susižavėjimo, kad "širdis neišdžiūtų" (V. Šlaitas). Ypač jaunimas įstengs aukotis tik tokioms idėjoms, kuriomis galės grožėtis ir susisvajoti. Tik tada jis įstengs, kaip Darius ir Girėnas, Lietuvos garbei žygius atlikti, kai Lietuva virs jo gyvenimo turiniu, kai jo širdyje ras atgarsį poeto žodžiai:

     "Lietuva, kai aš tave tariu,
     Prieš akis sumirga raštų raštai,
     Ir pilna padangė vyturių,
     Ir linų žydėjimas be krašto...
     Lietuva, kai aš tave tariu.
     Ausyse nuaidi laimės gandas,
     Mirgant vaivorykštei žiburių,
     Pinas padavimai ir legendos."

           (B. Brazdžionis)

 

     Juo labiau ten neigiama lietuvybė ir religija, tuo stipriau mes turime čia, laisvame pasaulyje, pasisakyti už tas vertybes. Juo daugiau jie ten melą skleidžia, tuo garsiau mes čia turime liudyti tiesą. Juo labiau jie ten slegiami ir prievartaujami, tuo garsiau mes čia turime kelti protesto balsą. Pati didžiausioji mūsų, čia gyvenančių lietuvių, pareiga — į neigimą atsakyti teigimu.