Spausdinti

rūpimieji klausimai

Juozas Vaišnys, S. J.

    Gerbiamas Redaktoriau,

    Dabar, kai tiek daug kalbama apie evoliucijos teorijas, kai katalikų Bažnyčia taip pat nėra joms priešinga, man dažnai kyla klausimas, kaip atsirado žmogaus siela. Juk gyvuliai sielos neturi, tai kaip ją gali turėti žmogus, jeigu jis yra ne Dievo sutvertas, bet išsivystęs iš gyvulių?

    Taip pat norėčiau sužinoti, nuo kada užsimezgusią gyvybę jau galima vadinti žmogumi. Ar kūdikis, esąs motinos įsčiuje, jau turi sielą ir skaitomas tikru žmogumi?

    Katalikų Bažnyčia moko, kad kūdikiai, mirę be krikšto, niekad nepateks į dangų. Man atrodo, kad tokia bausmė yra neteisinga. Juk kuo gi jie nusikalto? Gal yra kalti tik tėvai, kad nepasirūpino jų pakrikštyti.

    Už atsakymą dėkingas

    Juozas K.

Gerbiamasis,

    Tamstos laiške yra iškelti trys klausimai, į kuriuos paeiliui trumpai atsakysime.

    1.    Evoliucijos teorijos Bažnyčios mokslui prieštarauja tik tada, jeigu jos visiškai nepripažįsta Dievo. Su mūsų tikėjimu yra pilnai suderinamos tos evoliucijos teorijos, kuriose yra pripažįstamas tiesioginis Dievo tvėrimas dviem atvejais: a. ką nors (nors ir mažiausią atomą ar molekulę) tveriant iš nieko ir b. tveriant nemirtingą dvasinę sielą tai užsimezgančiai gyvybei, kuri jau bus nebe gyvuliška, bet žmogiška.

    Taigi, ir pripažįstant evoliucijos teoriją. Dievas yra tikras žmogaus Tvėrėjas, nes Jis savo begaline galybe iš nieko sutvėrė tą nors ir mažiausią kūrinėlį, kuriam įdiegė galią vystytis į aukštesnės rūšies kūrinius. Šiuo atveju Dievas būtų lyg ir netiesioginis žmogaus Tvėrėjas. Tačiau Jis yra ir tiesioginis žmogaus Tvėrėjas, kai tėvų paruoštam žmogiškojo kūno pradmenim tveria ir įkvepia žmogiškąją sielą.

    2.    Užsimezgusią naują gyvybę tada galima ir reikia laikyti žmogumi, kai tas tėvų paruoštas kūniškas pradmuo susijungia su nemirtinga žmogiška siela. Bet čia ir klausiama, kada tai įvyksta. Kuriuo momentu gemalui yra tveriama ir įkvepiama siela? Kad žmogumi reikia laikyti kūdikį, dar negimusį, bet esantį motinos įsčiuje, tai visi pripažįsta. Net ir civiliniai įstatymai baudžia už tokio kūdikio nužudymą, t. y. už abortą. Bažnyčia tai laiko žmogžudyste ir už tai baudžia ekskomunika. Bet ne visi teologai ir moralistai yra tos pačios nuomonės, kuriuo nėštumo metu toji užsimezgusi gyvybė jau yra laikytina žmogiška, t. y. kuriuo metu yra tveriama ir įkvepiama siela motinos įsčiuje užsimezgusiai gyvybei. Šv. Tomas Akvinietis ir kai kurie kiti teologai manė, kad siela tveriama ir įkvepiama jau iki tam tikro laipsnio išsivysčiusiam gemalui, t. y. maždaug po 60 dienų nuo gyvybės prasidėjimo. Tačiau didesnė teologų dalis, kurių nuomonė dabar Bažnyčioje yra sekama, galvoja, kad siela tveriama ir įkvepiama pačioje gyvybės užsimezgimo pradžioje.

    Pirmosios nuomonės šalininkų galima visai logiškai paklausti, kokios rūšies gyvybe jie laiko tą gemalą iki šešiasdešimtosios dienos. Jeigu ji dar nėra informuota žmogiškosios sielos, tai ji nėra žmogiška, bet augališka arba gyvuliška. Jie maždaug taip ir galvoja, prileisdami tam tikrą evoliuciją žmogiškosios gyvybės vystymesi. Tačiau ir šiuo atveju tokios gyvybės sunaikinimas yra skaitomas abortu, nes iš jos turėjo išsivystyti žmogus. O kadangi mes nesame tikri, kada gemalą jau reikia laikyti žmogumi, t. y. kada jame yra žmogiškoji siela. Bažnyčia liepia sąlyginai krikštyti, jeigu tik yra įmanoma, kiekvieną žmogiškąjį gemalą, jeigu jo tolimesnis vystymasis dėl kokios nors priežasties yra nutraukiamas.

    3. Klausiant, kuo yra kalti kūdikiai, mirę be krikšto, kad jie negali patekti į dangų, galima taip pat paklausti, kuo esame kalti mes, kad turime kęsti pirmųjų tėvų nusikaltimo pasekmes ir bausmes. Nei tie kūdikiai nėra kalti, nei mes, bet savo nusikaltimu pirmieji tėvai prarado ne tik sau, bet ir visai iš jų kilusiai žmonijai tai, ką Dievas buvo jiems dovanai suteikęs. Tai buvo ypatinga Dievo malonė, kurios pirmieji tėvai, galima sakyti, laisvai atsisakė, nepildydami Dievo duotų sąlygų. Gimtąja nuodėme visai žmonijai buvo prarasta privilegija pasiekti amžinąją laimę danguje. Tik pats Dievas, pasigailėjęs žmonijos, įsikūnijo, kad galėtų atlyginti už pirmųjų žmonių nusikaltimą ir vėl užpelnytų jiems tą prarastą privilegiją — po mirties pasiekti amžiną laimę danguje. Ši Jo užpelnytoji privilegija žmogui yra suteikiama paties Kristaus įsteigtu krikšto sakramentu. Jeigu žmogus šio sakramento negali priimti, jis gali tą privilegiją, t. y. pašvenčiamąją Dievo malonę, gauti, išreikšdamas tobulą meilę Dievui (arba tobulą gailestį, kilusį iš tobulos, tikros meilės). Kūdikis, dar negalėdamas vartoti nei savo proto, nei valios, negali Dievui išreikšti nė tos tobulos meilės, todėl jam gauti pašvenčiamąją malonę yra tik vienas kelias — krikštas.

    Tačiau negalima sakyti, kad kūdikis, miręs be krikšto, yra nubaustas ar turi kentėti kokias ypatingas kančias. Jis tik neturi tos specialios privilegijos — matyti Dievą. Teologai sako, kad toki kūdikiai džiaugsis natūralia gamtiška laime ir nekentės jokių kančių. Jie nesupras, ką reiškia matyti Dievą ir dėl to amžinai džiaugtis antgamtine laime, todėl ir jokio skausmo dėl to nejaus. Žinoma, tie, kurių kalte vaikas nebuvo pakrikštytas, atėmė jam begalinį turtą — matyti Dievą ir amžinai džiaugtis danguje antgamtine laime.

     Pasitaiko vienas kitas teologas, kuris mano, kad gal Dievas mirštančiam be krikšto kūdikiui suteiks ypatingą malonę vartoti protą bei valią ir apsispręsti už gėrį, ar už blogį. Jeigu jis apsispręs už gėrį ir išreikš Dievui meilę, pasieks dangų. Bet šiai nuomonei patvirtinti nerandame jokio argumento dieviškame apreiškime.