Spausdinti

DR. JUOZAS PRUNSKIS

AŠYTOJAS Aloyzas Baronas, laimėjęs "Draugo" romanų konkurso premiją, tos premijos įteikimo iškilmėse pasakė: "Dvasinės vertybės, lygiai kaip ir materialinės, kurios padeda dvasinėms atsirasti, tebėra svarbios ir šiame sprausminių lėktuvų amžiuje. Idėjai ir minčiai lenkiasi technika, o kur ji nesilenkia, ten pralaimi." Didžiausioji žmonijos idėja yra ryšys su amžinybe, ryšys su Visatos Kūrėju. Ši idėja gaivina ir įkvepia milijonus žmonių, jos neįstengiama paskandinti nei pačiomis moderniausiomis priemonėmis, nei persekiojimų kraujuje.

    Didis valstybininkas ir mokslininkas, perkūnsargio išradėjas, Benjaminas Franklinas kitados yra kalbėjęs: "Aš tikiu, kad žmogaus siela yra nemari ir su ja bus teisingai elgiamasi kitame gyvenime pagal jos elgesį šiame gyvenime". Neseniai daugelyje Amerikos laikraščių buvo išspausdintas vieno labiausiai šiuo metu pasaulyje pagarsėjusio mokslininko dr. Wernher von Braun reikšmingas pasisakymas. Šis mokslininkas, pasižymėjęs dirbtinių mėnulių — satelitų gamyboj, taip sako: "Šiandien labiau kaip bet kada mūsų visų likimas priklauso nuo ištikimumo doroviniams principams. Tik dorovingumas nuspręs, ar atominė energija bus žemiškoji palaima, ar visiško žmonijos sunaikinimo šaltinis".

    Bet iš kur gi pareina noras laikytis etikos reikalavimų? Kas paveikia mus stengtis būti dorovingais? Atrodo, kad yra du mus veikią šaltiniai. Vienas — tai tikėjimas, kad žmogus turi nemarią sielą, kuri po paskutinio teismo arba amžinai džiaugsis laime, arba kentės paskirtą bausmę. Todėl tikėjimas Dievu ir nemirtinga siela suteikia mums moralinę jėgą ir vadovaujančią etinę šviesą, ko mums taip labai reikia beveik kiekviename kasdieninio gyvenimo veiksme.

    Atrodo, kad mūsų moderniajame pasaulyje daugelis mano, jog mokslas padarė tas religines idėjas lyg pasenusias, nebetinkamas šiems laikams. "Tačiau aš esu įsitikinęs", sako von Braun, "kad mokslas yra pasiruošęs tokiems skeptikams padaryti staigmeną. Pavyzdžiui, mokslas mums užtikrina, kad niekas, net ir mažiausia dalelytė gamtoje negali pranykti be pėdsako. Tik pagalvokime apie tai nors vieną minutę, ir mūsų mintys apie gyvenimą nebus tos pačios. Mokslas yra nustatęs, kad niekas negali išnykti be pėdsako, gamta nežino visiško sunaikinimo. Viskas, ką ji žino, yra tik transformacija, pasikeitimas. Tad jeigu Dievas šį pagrindinį dėsnį pritaiko mažiausioms ir pačioms nereikšmingiausioms visatos dalims, tai ar nėra prasminga sutikti, kad Jis tai pritaiko ir savo tvarinijos šedevrui — žmogaus sielai? Aš manau, kad Jis tai daro. Todėl viskas, ko mokslas mane mokė ir ko dar moko, sustiprina mano tikėjimą mūsų dvasinio egzistavimo nusitęsimu po mirties. Niekas nepranyksta be pėdsako".

    Taip kalba vienas pirmaujančių mokslininkų pasaulyje. Tad nereikia stebėtis, kad dabar Amerikoje taip auga susidomėjimas religiniu gyvenimu, pavyzdžiui, jėzuitų vedamą Švenč. Jėzaus širdies radijo programą perduoda net 1.019 radijo stočių įvairiuose kraštuose.

    Neseniai Amerikoje buvo toks įvykis: 75 vienuoliai trapistai atvyko į Spencer miestą, Massachusetts valstybėje, ir davė kiekvienas po pusę litro kraujo Raudonajam Kryžiui, kuris jį panaudoja sunkiai sergančių ligonių gydymui. Amerikos tikinčiųjų tarpe yra gyva pasišventimo dvasia ir pagarba bei meilė religijai.

    Čikagoje ne taip seniai mirė didis labdarys Frank Lewis, sulaukęs 93 m. amžiaus. Jis, dar būdamas gyvas, įtaisė rūmus porai universitetų, kolegijai ir motinoms bei vaikams skirtai ligoninei. Mirdamas katalikų labdarai paliko dešimt milijonų dolerių. Kartą jis yra pasakęs: "Aš jaučiu, kad esu Dievo dalininkas. Su Juo dalinausi visą gyvenimą, taip darysiu ir toliau".

    Korėjos karo metu pagarsėjo laivo kapitonas Leonardas La Rue, kuris, atūžiant karui, į savo nedidelį laivą sutalpino 1.400 pabėgėlių ir juos nugabeno į saugią vietą. Dabar jis padarė dar vieną ryžtingą žingsnį — įstojo į benediktinų vienuolyną ir jau padarė amžinus broliuko įžadus.

    Panašių religijos įvertinimo pavyzdžių yra ir daugiau. Paskutinio karo metu J.A.V. karys Pranas Peterson gulėjo sunkiai sužeistas rytų Prancūzijoje, ties Mozelio upe. Viena jo veido pusė buvo nunešta, o kairioji akis sunaikinta. Prieš keletą mėnesių šis vyras jau atlaikė pirmąsias Mišias, tapęs kunigu. Gindamas Mozelio upės krantus, jis buvo taip sunkiai sužeistas, kad 10 dienų neatgavo sąmonės. Kai jis atsigavo, pamatė šalia besimeldžiančią prancūzę moterį. Ji buvo savanorė sužeistų karių slaugytoja ir kasdien ateidavo į ligoninę. Vėliau jis pajuto pašaukimą tapti kunigu.

    Atlanto pakraštyje esančiame Amerikos mieste Newarke susiorganizavo apie tuzinas aukštų verslininkų, kurie pasiryžo kartą savaitėje pertraukti savo užsiėmimą ir vykti į šv. Patriko katedrą patarnauti šv. Mišioms. Philadelphijos miesto ir apylinkių veteranai surinko milijoną parašų ir įteikė J.A.V. kongresui, prašydami, kad būtų sulaikytas dorą pažeidžiančių leidinių platinimas. Los Angeles mieste veikia du katalikų jūrininkų klubai, kuriuos kasmet aplanko apie 118.000 jūrininkų. Tuos klubus išlaiko Šv. Vincento draugija. Jos nariai aplankė 500 į Los Angeles atplaukusių laivų ir ten išdalino 125.000 knygų bei žurnalų.

    Net ir sportininkai Amerikoje mėgsta religinio susitelkimo momentus. Neseniai futbolo komandos vedėjas Bobby Dodd gavo Amerikos Futbolo Vadovų Sąjungos suvažiavime premiją už šitą eilėmis sukurtą maldą, kalbamą prieš rungtynes: "Brangusis Viešpatie, mes susibėgame į būrį prieš žaidynes, dėkodami Tau už kasdieninį rūpestį mumis. Prašome mums vadovauti, kai esame gyvenimo žaidime, kad galėtume kilniai laimėti ar be gėdos pralaimėti. Padėk mums būti atletais, nesibijančiais Tavęs atstovauti".

Žurnalas “Lituanus” praneša, kad iki šiol ji sėkmingai redagavusi Alina Staknienė iš šių pareigu pasitraukė. Antrąjį šių metu numeri redagavo K. Čerkeliūnas. Dabar redakcija perkeliama į Čikagą, kur šio žurnalo redaktorium bus Adomas Mickevičius, buvęs “Mūsų Vyčio” redaktorius.