Spausdinti
Jonas Gutas
 
 
     Plačiai atsiveria dienos šventyklos durys, 
     Šviesos kaskadom virpa jos aukšti skliautai. 
     Eini per ja nustebęs, be kepurės,
     Ir bokštu jos baltu neužmatai.
 
     Lyg saulė, lyg ne saulė,
     Lyg Viešpaties altoriaus žiburys,
     Iškeltas dega virš pasaulio.
     O gal tai Tavo angelas-šauklys,
     Kad mūsų širdys taip liepsnotu,
     Tau degti meile nenustotu,
     Kol jas priglaus kapu smiltynai.
 
     Tu prakalbi — ir sudreba žvaigždynai, 
     Panori — ir nauji pasauliai gimsta.
     O vieniša širdis Tavyje,
     Lyg lašas neramioj vilnyje,
     Paskęsta ir nurimsta.