Spausdinti

ONA GALVYDIENĖ

PIE tautinį susipratimą bei lietuvybės išlaikymą spaudoje ir visuomeniniame gyvenime kalbama labai daug. Galime pasidžiaugti, kad šioje srityje yra taip pat gana daug padaryta. Vyresniųjų bei jaunimo organizacijos, stovyklos, lituanistinės mokyklos, paskaitos, parengimai, parodos ir žygiai politinėje plotmėje liudija apie mūsų darbą tautinėje srityje. Šis gražus tautinis darbas, be abejo, bus tęsiamas ir toliau.

    Tačiau šalia tautinių uždavinių mes turime dar ir kitų labai svarbių pareigų, kurios kartais skaitomos antraeilėmis ir kai kurių yra net visai nepaisomos, — tai mūsų dvasinis ir religinis atgimimas.

    Esame tremtiniai, nes atskirti nuo savo tautos kamieno. Palikę tėviškę, tėvus, brolius, seseris, o kai kurie net vyrus, žmonas ar vaikus, bėgome nuo baisaus bolševizmo. Tad dabar turėtume būti didieji bolševikiškų piktadarybių liudininkai. Pamažu jau visas pasaulis pradeda įžiūrėti bolševizmo klastą, melagingą propagandą, žiaurumą ir nežmoniškumą. Tai tikras blogio įsikūnijimas. Mes nepakenčiame melo, trokštame tiesos ir laisvės, todėl ir atsidūrėme šiame laisvės krašte.

    Bet kas yra tiesa? Kristus pasakė: "Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas." Tiesa gali būti tik viena. Dievas yra tiesa, o piktoji dvasia — melas. Dievas — gėris, o demonas — blogis. Blogis skleidžiasi žmonių gyvenime visokiais keliais, jis nuo amžių kovoja su Dievu ir šiandien aiškiausiai reiškiasi komunizme. Vakar jis grasė lietuvių tautai ir jos kaimynams, o šiandien jau graso visam pasauliui. Neužtenka nuo priešo pabėgti, bet reikia stoti su juo į atvirą kovą. Jeigu kovojama tik spauda, šūkiais ir piketavimais, tai yra vartojami per silpni ginklai. Prieš antgamtinį priešą reikia vartoti ir antgamtinius ginklus. Reikia čia šauktis Dievo pagalbos. Žydų tautai tremtyje Dievas pateikė Dešimt Įsakymų, kurie jiems buvo dvasinis ramstis ir kelrodis. Mes esame laimingesni už žydus: mums nereikia, kaip Mozei, ieškoti Dievo visą gyvenimą kalnuose, mes Jį galime rasti kiekvienoje bažnyčioje, o taip pat šelpdami vargšą, lankydami ligonį, kovodami už tikėjimą ir tiesą.

    Bet kiek daug mūsiškių šiuo svarbiu gyvenimo klausimu nesidomi, nuo jo nusigręžia, paskęsta smulkmenose ir kasdieniniuose reikaluose. Dar pirmojo pasaulinio karo metu Dievo Motina Fatimoje pareiškė, kad blogis įsigalės visame pasaulyje, nešdamas sunaikinimą, baisius karus ir kančias, jei mes neatgimsime savo dvasia, netaisysime savo ydų ir nepripažinsim Dievo pasaulio valdovu. Jos žodžiai išsipildė. Dėl žmonių apsileidimo ir blogybių šiandien stovime trečiojo baisaus atominio karo grėsmėje, ir gal jau labai maža laiko teliko veiklai.

    Anglų rašytojas J. B. Priestley, kaip ir daugelis kitų filosofų bei mokslininkų, apžvelgęs vakarų literatūrą, pripažįsta, kad vakarų žmogus pergyvena didelę dvasios krizę. Jis teigia, kad žmogaus asmens vertę gali grąžinti tik dvasinis atgimimas — tikėjimas. Dėl dvasinio pakilimo stokos gyvenimas darosi skurdus ir baimingas. Baiminamės dėl politinių įvykių, dėl rytojaus dienos, dėl kasdieninės duonos, dėl savo ir vaikų saugumo. Visa tai vyksta todėl, kad visus rūpesčius norime pakelti savo jėgomis, užmiršdami Dievą. Dvasinis mūsų nuosmukis atsispindi visur: literatūroje, mene, politiniame bei visuomeniniame veikime ir šeimos gyvenime.

    Kiekvienai tautai ypač yra svarbus jaunimo auklėjimas. Neužtenka, kad mūsų jaunoji karta užaugtų lietuviška. Jai reikia duoti ir stiprų dorovinį pagrindą. Nedoras lietuvis yra tautos gėda ir našta. Gyvename aplinkoje, kur vyksta skaitlingi jaunimo nusikaltimai: vagystės, pasileidimas ir žmogžudystės. Tas pat gresia ir mūsų jaunimui. Neretai tėvai nusiskundžia, kad jie norį gerai vaikus auklėti, bet vaikai jų neklausą, ir nesą priemonių juos priversti. Nereikia pamiršti, kad šeimos gyvenimas yra lygiai sudėtingas ir sunkus, kaip ir didelių bendruomenių. Dievas nori, kad Jam pavestume ir mūsų šeimose vadovaujantį vaidmenį. Vaikų religinis auklėjimas yra viena svarbiausių priemonių išugdyti dorą individą.

    Žodžiai moko, o pavyzdžiai patraukia. Šeimoje geras tėvų pavyzdys yra būtinas. Tėvai, mokydami bei auklėdami vaikus, drauge turi taisyti bei kontroliuoti ir save. Salia religinio vaikų auklėjimo reikia stengtis juose išugdyti gerus papročius: darbštumą, tvarkingumą, punktualumą, švarumą. Ypač kreiptinas dėmesys į tas gerąsias ypatybes, kurių mums, lietuviams, daugiausia trūksta: toleranciją politiniame bei visuomeniniame gyvenime, punktualumą, saikingumą alkoholinių gėrimų vartojime. Girtavimas veda jaunimą į didžiausius nusikaltimus.

    Tad, viską trumpai suglaudus, svarbiausias mūsų uždavinys būtų: pažinti blogį ir su juo kovoti, siekiant tikrojo gėrio bei grožio.