MAX PRIBILLA, S. J.


     EVANGELIJA turi būti skelbiama kiekvienos tautos ir kiekvieno laiko kalba. Tai nereiškia, kad čia užtenka tiktai išorinio prisitaikymo. Svarbiausias dalykas yra gerai suprasti tai, kas vyksta žmonių sielose, kokie siekimai ir jėgos, kokios viltys ir nusivylimai jose viešpatauja. Amžinąjį Apreiškimo turinį reikia sugebėti perduoti taip, kad jis būtų našus ir iš vidaus sutapęs su laiko srovėmis. Tik tuomet žmonės į Evangeliją žiūrės kaip į laisvės įstatymą, tik tuomet jie ją mylės, kai pastebės savo svajones ir ilgesius su ja sutampant. Dėl to Bažnyčios atstovai ir apaštalai turi atviromis akimis žiūrėti į tikrovę, kad jų žodis būtų gyvas, kad neskambėtų jis kaip iš grabo arba sauso vadovėlio. Kadangi laikai nuolat keičiasi, reikia ir paveldėtąją krikščionybę iš naujo formuoti kiekvienai naujai generacijai. Ne Bažnyčios uždavinys išrasti visiškai naujus dalykus, — senoms formoms ji turi duoti naują gyvybę ir tuo būdu sekti dieviškosios kūrybos pavyzdžius, nes Dievo tvariniai tebėra tokie pat puikūs, kaip pradžioje.

    Bažnyčia, kuri paiso tikrovės, kuri daug nauja ir gera atskleidžia tautiniame gyvenime, gali vidiniais ryšiais susyti su atskiromis tautomis ir pasidaryti joms sava. Aišku, tautos turi nusilenkti tiesai, o ne tiesa tautoms. Bet kadangi Bažnyčia yra atsiradusi iš tiesos, dėl to ji gali atitikti kiekvieną tautos charakterį. Dievas yra gamtinių ir antgamtinių dalykų leidėjas, vadinasi — tarp tų dviejų sričių negali būti prieštaravimo. Bažnyčia nesilaiko kurio vienos tautos masto — krikščionių bendruomenėje visos tautos yra lygios.

    Kristus, vadinasi, ir Bažnyčia yra pastatyti kaip ženklai, kuriems nuo pradžios iki pabaigos pasaulio bus prieštaraujama. Bažnyčios priešai priklauso taip pat prie Bažnyčios istorijos; jie yra Apvaizdos vadovaujami. Jie yra priešybė, dėl kurios Bažnyčia turi augti ir stiprėti.

    Šv. Raštas labai dažnai pastebi, kad krikščionys, siekdami užsibrėžtų idealų, turi nuolat kovoti su nesutvarkytos prigimties palinkimais. Kristus ragina nuolat budėti, o šv. Povilas plačiai aprašo Kristaus kario ginklus. Bet ir krikščionys turi nemaža silpnybių; jų budrumas nėra visuomet toks, kokio reikalauja Evangelija. Savo Bažnyčiai Dievas davė, tiesa, nemalonią, bet užtat nuolatinę kontrolę. Eretikai plačiausia prasme nuolat skatina Bažnyčią nepamiršti savo pareigų. Tai turi didžiausios reikšmės, kurią savo raštuose nuolat pažymi ir Bažnyčios tėvai.

 

Užu lango mirga, plasta

Beržas sidabrinis.

Kas išrašė marga raštą

Ant baltos langinės?

 

        Kokios rankos čia išrangė

        Medžio gėlę tokią?

        Beržas tyli, tik palangėj

        Lakštingėlė suokia.

 

    Nedrumsčiama ramybė ir Bažnyčioje išaugina "bažnytinę biurokratiją" ir savimi besigėrinčią kabinetinę teologiją. Kai danguje jokio debesėlio nematyti, sumažėja uolumas pastoracijos srityje, kova su negerovėmis aprimsta. Mastas tuomet pasidaro siauras, formos sustingsta, o teologai su malonumu meta esminius teologijos klausimus, pereidami į periferinius savo luomo dalykus. Kai Bažnyčios saugotojai ir gynėjai pasidaro nebejudrūs, Dievas sumobilizuoja prieš juos eretikus. Priešas turi labai aštrias akis ir pastebi paslėptas, žaizdotas vietas. Jis paprastai aštriau klausimus stato ir ne taip greitai pasitenkina atsakymu, kaip draugas. Tokiu būdu jie priverčia daryti reformas, kurių veltui pageidauja ištikimieji. Net Bažnyčios mokslo plėtojimui eretikai turi nemaža reikšmės. Daugis, kaip yra pasakęs šv. Augustinas, yra perdaug tingūs; kol eretikai savo priekaištais ir paniekinimais jų nepažadina ir nesugėdina, tol jie savo nenusimanymo pavojų nemato. Dėl priešų priekaištų tikėjimo klausimai stropiau tyrinėjami ir aiškiau perteikiami tikintiesiems. Kovos laikais Bažnyčia mažiau dėmesio kreipia į tuos, kurie jokio nuraminimo nėra reikalingi; tuomet ji pirmiausia stengiasi atsakyti į eretikų keliamus klausimus ir patenkinti intelektualų reikalavimus. Nauda Bažnyčiai iš to yra juo didesnė, juo žymesni ir gabesni yra jos priešai ir juo kilniau kovoja Bažnyčios gynėjai.

    Bažnyčia šiandien turi į tikrovę pažiūrėti per baltus, bet ne per spalvotus akinius; ji turi labai gerai pažinti frontą, kuriame ji turi kovoti. Žinoma, kai padėtis rimta, reikia turėti nemaža drąsos, kad atmerktum akis ir jas nuolat laikytum atmerktas. Bet tos drąsos reikia rasti, nes nenoras pamatyti tikrovę dar labiau padidintų blogybes ir padarytų jų pašalinimą negalimą; kas blogybes pastebi, tas tuo pačiu suranda ir priemones padėčiai gerinti. Pavojų pastebėjimas paskatina kaip galima labiau susirūpinti sielų išgelbėjimu, kai tuo tarpu pasitikėjimas katalikiška ir krikščioniška aplinka skatina pasitenkinti pastoracijos darbo minimumu.

    Bažnyčia, turinti garbingą dviejų tūkstančių metų istoriją, liudijančią jos nenugalimumą, neturi nei bijoti, nei atrodyti bijanti mūsų laikų problemų. Jai nieko nepadės skundai, kad laikai blogi, kad priešai vylingi ir galingi. Ji, būdama Ecclesia militans, kovą dėl Kristaus turi laikyti savaime suprantamu dalyku ir, pasitikėdama Dievu, drąsiai ir ištvermingai rungtis. Bet pirmoji laimėjimo sąlyga — reikia pasirodyti kovos lauke ir stoti prieš priešą. Bažnyčios garbei ir gerovei geriau, jeigu jos teologai sunkius ir opius laiko klausimus energingai spręs, net nežiūrėdami pavojaus, kad vienas antras gali suklysti, negu kad jie visiškai nedrįs šių uždavinių imtis. Pvz., kurį laiką katalikų egzegetai tylėjo ir buvo raginami tylėti, bet tai nekliudė priešininkams vis aštriau klausimus statyti ir juos populiarinti. Tokio atsargumo rezultatas buvo tas, kad šiandien nei kunigams, nei pasauliečiams nėra pakankamai ginklų šioje srityje.

    Yra dar ir kitas būdas išsisukti nuo tų reikalavimų, kuriuos stato gyvenamasis laikas. Mat, į konkretų klausimą galima atsakyti abstrakčiais dėsniais, kurie savaime yra svarbūs ir neginčijami, tačiau dalykų branduolio nepaliečia. Aišku, kad toks pasitraukimas į bendrybes reiškia tą patį, ką ir bailus tylėjimas, — tai vengimas tikrovės; tokiais atvejais akcija jau neduoda vaisių.

    Žinoma, yra tam tikri pagrindiniai dėsniai Kristų sekti; jie galioja visais laikais, bet konkrečios to sekimo formos yra palenktos tiems pasikeitimams, su kuriais yra susieta visa, kas yra žmogiška. Jie turi būti kitokie tais laikais, kurie didžiuojasi aukšta kultūra, kurie siekia savarankiškumo, vėl kitokie tada, kai viešpatauja feodalinės, patriarchalinės sąlygos, kuriose viskas, kas ėjo iš viršaus, priimama su pagarba, o žemesniųjų nuomonei ir asmenybei labai maža reikšmės tepripažįstama. Budrūs, energingi žmonės, žinoma, nesiduoda taip lengvai vadovaujami. Jie reikalauja, kad būtų suprasti jų išoriniai sunkumai, jie stato klausimus ir daro priekaištus, į kuriuos jie nori sulaukti tikslaus atsakymo. Kunigas tokiais atvejais neprivalo pasitenkinti tyliu, išoriniu korektiškumu, kuris kartais gali pridengti fikcijas ir melą; jo uždavinys yra savo tiesumu, atvirumu ir gilumu laimėti pritarimą. Krizė, kuri yra kilusi iš įtempimo tarp senų metodų pastoracijos ir pamaldumo ir naujo šių laikų jausmo, negali būti pašalinta vienu tiktai įspėjimu: "Nil innovetur".

    Vadinas, mūsų neramūs laikai ir pačiai Bažnyčiai yra geras akstinas rimtai pasvarstyti, ko ji nepadarė praeityje, ką reikia pakeisti ir pagerinti, kad jos egzistencija ir veikimas būtų patikrintas. Be abejojimo, ir bažnytiniai sluoksniai yra iš dalies kalti, kad milijonai žmonių tiek iš esmės, tiek ir iš oro nutolo nuo krikščionybės ir Bažnyčios. Vadinasi, laikas padaryti sąžinės sąskaitą. Ir juo nuoširdžiau ir ryžtingiau tai bus visų padaryta, juo naudingiau bus Bažnyčiai, kuriai niekuomet neišeidavo į gera, kai smilkalais būdavo bandoma aptemdyti jos žvilgsnį. Tik į keletą dalykų atkreipsime dėmesį.

    1. Bažnyčia ir naujovės. Po Rytų schizmos didelių nuostolių Bažnyčiai padarė reformacija, kuri labai sumažino jos įtaką ir jos autoritetą. Didelė Vakarų dalis išsprūdo iš popiežiaus vadovavimo religinėje srityje. Padėtis dar labiau pablogėjo, kai 18 amžiaus švietėjai, supasaulindami žmogaus galvojimą ir veikimą, religijai, ypačiai krikščioniškajai, pasiūlė pačius gyvenimo pakraščius. Nuo to laiko Bažnyčios egzistencijai gresia pavojus ir, kas svarbiausia, ji pati tą pavojų jaučia. Ji mato prieš save galingą frontą, kuriame ji turi ginti savo mokslą, teises ir laisvę. Ta aplinkybė, kad ji nuolat turi budėti ir kovoti su klaidingomis pažiūromis ir puolimais, privertė ją pereiti į gynimąsi, kuris jai pasidarė kažkoks esminis dalykas. Nors ji, kaip ir seniau, teikia malones žmonių sieloms, tačiau jos laikysenoje dažniau prasikiša defensyvinis, kaip ofensyvinis charakteris. Defensyvinis pobūdis viešpatauja jos mokslo darbe, apologetikoje, bažnytinėje teisėje, pastoracijoje ir auklėjime. Ji jautriai nurodinėja artėjančius pavojus, bet mažai jautrumo parodo naujiems galimumams, kuriuos suteikia pažiūrų ir sąlygų pakeitimas. Tuo būdu pradedama daugiau gintis, negu reikia. Tokių reiškinių galima buvo pastebėti, kylant gamtos mokslams, siekiant tolerancijos, iškylant evoliucijos minčiai, demokratinėms ir socialinėms idėjoms. Aišku, Bažnyčia turi teisę ir pareigą įspėti pasaulį nuo pavojų ir klaidų. Dvasinėms gyvenamojo laiko srovėms pritaikydama dieviškąjį mastą, ji labai daug kuo patarnauja žmonijai. Taip atsitinka net tuomet, kai tose naujose srovėse Bažnyčia pastebi klaidas ir jas pasmerkia. Bet ji neturi nepastebėti Dievo žingsnių istorijoje, nes Jis yra visų laikų Viešpats. Kai ji lemtinguose įvykiuose pamato tik tai, kas yra negera, ji atima sau galimumą turėti įtakos į tolimesnę dalykų eigą ir praleidžia geriausią progą įsikišti. Net labai audringuose sąjūdžiuose, kuriuose yra daug klaidų, perdėjimų ir aistrų, vienaip ar kitaip apsireiškia pagrįsti dalykai, iki tol pakankamai nepastebėti ir neįvertinti. Nors jie dar nėra radę tinkamos formos, bet iš tikrųjų yra tai, kas naujam sąjūdžiui suteikia patrauklumo ir svorio. Bažnyčia ir teologija tokiais atvejais turėtų ne tik nurodyti klaidas, bet iškelti ir įvertinti tai, kas gera. Toje dvasinėje kovoje su gyvenamojo laiko ilgesiais ir klaidžiojimais Bažnyčia turi ne tiktai duoti, bet ir gauti. Tuo būdu jos pažiūros, priklausomos nuo laiko, dar labiau ryškės ir jos veikimo formos atsinaujins. Ji bemokydama mokysis, o būdama judri ir sykiu ištikima amžinajam tikėjimo turiniui, ji žmonėms atrodys stovinti arti gyvenimo ir jauna.

    Norint tai pasiekti, reikia, kad katalikai daugiau stebėtų gyvenamojo laiko ženklus, sektų tai, kas vyksta, bet ne tai, kas jau yra įvykę. Jie neturi būti panašūs į "Ecclesia dormiens", kuri tik tuomet pabunda, kai visi varpai jau skelbia pavojų. Pirmiausia visuomet reikia sekti gyvenamojo laiko idėjas, nes jokia žemės galingųjų globa ir joks paragrafų ir organizacijų pylimas negali apsaugoti Bažnyčios nuo pavojaus netekti įtakos, jeigu ji rimtai nesvarstys gyvenamojo laiko idėjų ir nepatenkins jų pagrįstų reikalavimų.

    Dėl to ir pastoracija ir mokslinis kunigų paruošimas turi visuomet turėti prieš akis tą labai svarbią aplinkybę, kad dabarties uždavinių ir sunkenybių negalima išspręsti naudojantis

K. L. Musteikio nuotr,

O Dieve, Tėve mūsų,

Globoki mūs tėvynę

Ir naują laisvės rytą

Uždek jos danguje,

Tėvų gimtojon žemėn 

Tegrįžta vėl tremtiniai,

Kur teka amžių kraujas,

Kur šaukia Baltija.

(B. Brazdžionis)

tiktai dvasinėmis praeities priemonėmis; reikia apsiginkluoti ir moderniais kultūros ir mokslo ginklais. Visai teisingai pastebi dogmatikas J. Pohle (Theol. Revue, 1903, 173): "Senas vynas turi būti perpiltas į naujus indus, viduramžių auksas perlietas ir pakeistas į naujas vertybes, jeigu mes ryžtamės lenktyniuoti su moderniąja kultūra ir mokslu, tikėdamiesi turėti pasisekimo ir galvodami apie žymesnę įtaką į jos perkeitimą, performavimą ir perliejimą krikščioniška prasme".

    Bažnyčia neturi jokios pastovios vietos. Kaip kokia keleivė, ji turi stengtis nusikratyti pančių, kurie trukdo jos žingsnius; ji neturi taip pat apsunkinti sau kelio j ateitį praeities balastu. Jeigu tik ji prisiriša prie sutrunijusių formų, kuriose gyvybės ženklai jau seniai yra dingę, jeigu ji uždaro duris naujam turiniui, kiuris visiškai teisingai prašosi įleidžiamas, tuomet ji netenka laisvės ir, kaip kokia belaisvė, yra tampoma galingesnių jėgų. Tuomet išsipildo ir čia šis rimtas įspėjimas: "Fata volentem ducunt, nolentem trahunt".

    2. Bažnyčia ir pasauliečiai. Pasauliečių padėtis Bažnyčioje ilgainiui keitėsi. Kaip istorija ir liturginės knygos liudija, seniau pasauliečiai buvo žymiai aktingesni Bažnyčios gyvenime; jie net dalyvaudavo vyskupų ir popiežių rinkimuose. Pasauliečiai dalyvaudavo ir konsiliumuose; religiniai klausimai buvo svarstomi parlamentuose. Aišku, iš to atsirado daug blogybių, bažnytiniai ir pasauliniai dalykai nepaprastai susipainiojo, tačiau tokioj padėty išliko gyva mintis, kad religija yra bendruomenės reikalas, kad ja turi rūpintis ir pasauliečiai. Bažnyčia, nuolat besigindama nuo jai priešingos arba savo kompetencijos ribas peržengiančios pasauliečių jėgos, tarp kunigų ir pasauliečių pastatė aukštesnę sieną, negu reikėjo. Tuo būdu prieita prie to, ką daugelis vadina Bažnyčios klerikalizavimu. Pasauliečiai Bažnyčioje pasidarė nebylė masė, kuri, pati rezignuodama, teologinius ir bažnytinius reikalus be jokių rezervų palieka kunigams. Tarp kunigų ir pasauliečių, ypačiai miestuose, viešpatauja labai šalta atmosfera; į kleboniją einama tik tuomet, kai būtinai reikia. Kartais net tikinčiųjų sluoksniuose galima pastebėti antiklerikalinių tendencijų, kurias Bažnyčios priešai labai vaisingai išnaudoja.

    Kad dabartinė padėtis, kurioje viena pusė Bažnyčios yra paraližuota, nėra pageidaujama, nereikia plačiau aiškinti. Šiais laikais, kai socialinė sąmonė yra žymiai gyvesnė, negu ankstyvesniaisiais amžiais, pasauliečiai negali pasilikti kurčiai ir nebyliai visa tam, kas vyksta Bažnyčioje. Iš esmės čia sutaria ir kunigai ir pasauliečiai. Kunigams trūksta pasauliečių paramos, kad galėtų visus visuomenės sluoksnius ir visas gyvenimo sritis prisunkti krikščionybės dvasios. Pasauliečiai jaučia, kad jų vaidmuo Bažnyčioje yra perdaug pasyvus ir perdaug menkas; jie ir patys nori įgyti daugiau žinių iš Bažnyčios istorijos, moralės, daugiau nusimanyti dogmų klausimais., kad galėtų savarankiškai spręsti. Net jaunojoj kartoj jaučiama sąjūdžių, kurie iš pasauliečių reikalauja daugiau aktingumo Bažnyčios gyvenime. Visa tai yra graži pradžia, kuria Bažnyčia galėtų tik pasidžiaugti. Katalikiškoji Akcija kaip tik ir nori, kad pasauliečiai aktingiau dalyvautų Dievo karalystės žemėje įgyvendinime ir jaustų atsakomybę už Bažnyčios likimą. Tai praktinis bandymas pašalinti pastebėtas negeroves. Ar šis bandymas pasiseks, ar pasauliečiai pasidarys dar aktingesni Bažnyčios gyvenime, parodys ateitis.

    3. Bažnyčia ir kritika. Kadangi Bažnyčia yra sudaryta iš žmonių, todėl jai, kaip ir kiekvienai kitai organizacijai, gresia pavojus, kad joje gali atsirasti negerovių, kad jos atstovai gali nebeatitikti laiko ir savo pašaukimo reikalavimų. Šis pavojus yra ne tiktai galimumas, bet, kaip rodo istorija, karti ir liūdna tikrovė. Tokios blogybės ne visuomet yra tik moralinio pobūdžio arba geros valios stoka. Čia glūdi ir žmogaus tragedija, nes kartais geriausi ir tyriausi norai čia dėl akiračio siaurumo, čia dėl būdo kietumo nueina niekais ir vietoj palaimos atneša negeroves. Tiesa, Bažnyčia pati turi savo nuostatus; atsakingus pareigūnus ji nuolat ragina budėti, kad blogybės būtų suprastos ir pašalintos. Tačiau patyrimas yra parodęs, kad to neužtenka, kad neįsigalėtų negerovės, kurios piktina žmones ir kenkia Bažnyčios autoritetui. Priežastys čia gali būti labai įvairios: įstaigos ir asmenys kartais nepažįsta faktiškosios padėties arba, turėdamos klaidingus pranešimus, netiksliai ją įvertina; kartais joms stačiai trūksta drąsos įsikišti ir pataisyti, kas reikia. Pasitaiko, kad kai kurie dalykai per vėlai pasiekia Bažnyčios vyresnybę; tada, kai priemonės jau nebegelbsti arba kai jos per lėtai taikomos, nuo blogybės jau nebeapsisaugoma. Nuomonė, kad Bažnyčios autoritetai ir kunigai patys geriausiai gali susitvarkyti. Bažnyčios istorijos nėra patvirtinta. Ji rodo, kad negerovės Bažnyčioje kartais buvo pašalintos tik tada, kai Bažnyčios priešai iš jų jau buvo padarę geriausią progą ją pulti; niekas negalės ginčyti, kad Bažnyčią tokie dalykai žemina.

 

Šimtametis senis ant tėvelio dvaro

Drožia dievuliuką, kurs stebuklus daro.

Kai iš ūkio sūnų Sibiran išleido,

Tas kančias ir drožia Viešpačiui ant veido. (F. Kirša)

 

    Vadinasi, kyla klausimas, ar viršūnių budrumo nereikia papildyti apačių kritika, arba šalia netikinčiųjų kritikos, kuri remiasi nesupratimu ir neapykanta, neturėtų atsirasti tikinčiųjų kritika, kuri kyla iš meilės. Šis klausimas, iškilęs per pastaruosius dešimtmečius, dabartinių laikų įvykių vėl aktualinamas. Bailumą rodytų tie, kurie kritikos norėtų išvengti, nors paprastai ji yra nemaloni ir spygliuota.

    Reikia skaitytis su tuo, kad žmonės, kurie už tas negeroves yra atsakingi, yra labai jautrūs, — niekam nemalonu girdėti kalbant apie jo klaidas ir apsileidimus. Kartais gali atsirasti ir savanorių teisėjų, kurie nežino nei reikšmės, nei painumo tų dalykų, apie kuriuos jie kalba. Vadinasi, reikia numatyti gerąsias ir blogąsias kritikos puses, nors patyrimas aiškiai rodo, kad kritikos keliu pasiseka kartais pašalinti tokias blogybes, kurių paprastu kreipimusi į atitinkamas instancijas pašalinti negalima.

    Reikia gerbti tai, kas yra Bažnyčioje dieviška, bet kas joje yra žmogiška, galima ir kritikuoti. Tai net puikiai susiderina su Bažnyčios esme. Tikrai tikintis katalikas žmogiškų silpnybių Bažnyčioje nepagirs ir nepagražins. Jis pats tuo nepasipiktins, nes jam aišku, kad Bažnyčia žemėje yra šventųjų ir nuodėmingųjų bendruomenė. Negera yra tiktai, kai kunigai ir teologai nuolat kalba apie Bažnyčios idealus, o tuo tarpu nuolat mato žmogiškus netobulus jos narius.

    Kritikai pagrįsti užtenka priminti tiktai tokį dėsnį: Bažnyčios gerovė, kuri reikalauja pašalinti negeroves, stovi aukščiau už reikalą atsižvelgti į atskirus asmenis, kurie jai nusikalsta arba negerovių nesulaiko. Atviroj kalboj kartais yra žymiai daugiau meilės Bažnyčiai, negu tylėjime. Jeigu kartais tokią kritiką ir priešai piktnaudotų, tai ir tai mažiau kenktų, negu tos sąlygos, kuriose negerovės laisvai plėtojasi. Kiekvienam asmeniui ir kiekvienam dalykui yra sveika, jeigu leidžiama ir pakenčiama autokritika; laisvo žodžio suvaržymas rodo tiktai mažą pasitikėjimą savimi.

    Šiaip ar taip, reikėtų ieškoti kelių ir priemonių, kaip pasauliečių patyrimą ir iniciatyvą greičiau ir vaisingiau panaudoti Bažnyčios gyvenimui. Daug nelaimių Bažnyčia būtų išvengusi, jeigu ji būtų išklausiusi tą, ką pasauliečiai kartais tyliai galvojo, norėjo ir kuo jie nusiskundė. Tokia didelė bendruomenė, nenorėdama pakenkti savo gerovei, negali atsisakyti nuo autokritikos. Kai kritika uždraudžiama, ligos bacilos suvaromos į organizmo vidų ir sudaro ten uždegimo ir puvėsių židinius.

    Kaip visur, taip ir Bažnyčioje tokiais judriais laikais atsiranda dvejopo tipo žmonių: vieni kiekviena kaina veržiasi pirmyn, o kiti per daug prisiriša prie senų dalykų ir brangina tradicijas, kurios jau nebeturi reikšmės. Bažnyčios laimė, jeigu tokiais momentais atsiranda vadų, kurie tikrai supranta ir turi pakankamai energijos sunaikinti nebetikusias formas, nepakenkdami turiniui. Toks laimingas buvo Bažnyčios tėvų amžius. Reformacijos laikais Bažnyčia buvo visiškai nepasiruošusi. Kunigai stačiai rykštėmis norėjo sulaikyti nuo reformų ir buvo visų išjuokiami. Daug laiko prabėgo, kol Bažnyčia padarė reikalingas reformas ir savo nusmukimą panaudojo naujam iškilimui.

    Aišku, žinoma, kad kiekvienas gera - sena ir gera - nauja suderinimas yra tik laikinis dalykas. Tikroji harmonija bus pasiekta tuomet, kai, laikams besibaigiant. Bažnyčia bus perėjusi į amžinybę.

    Redakcijos prierašas. Šis žinomo autoriaus Max Pribilla, S. J. straipsnis buvo išspausdintas "Židinyje" 1938 metais. Taigi, jau prieš ketvirtadalį šimtmečio buvo aktualios tos problemos, kuriomis ir šiandien daugelis atviromis akimis į gyvenimą žiūrinčių Bažnyčios narių sielojasi. Čia perspausdiname šį aktualų straipsnį šiek tiek sutrumpintą.