A. GRAUSLYS
MEILĖS UGNIS
Tokiu vardu yra pavadinta neseniai pasirodžiusi kun. dr. K. A. Matulaičio, M.I.C. knyga. Šiuo nemažu kūriniu autorius praturtino mūsų labai negausią religinę literatūrą. Jei apskritai bet kurios lietuviškos knygos pasirodymas yra svarbus įvykis, tai religinės knygos pasirodymas yra sensacija. “Meilės ugnies” pasirodymas yra mums nepaprastas įvykis ir dėl to, kad tai ar tik nebus pirmoji lietuvių kalba knyga, kurioje rašoma apie aukštesnę dvasinio gyvenimo sritį — religinę mistiką. Tad šios knygos turinys daugeliui skaitytojų bus neįprastas ir gal tik pirmą kartą užtinkamas.
Knygoje aprašomas sielos stovis, kuri jau išėjusi iš apsivalymo kelio, t. y. nusikračiusi sunkiomis ir sąmoningai prileistomis lengvomis nuodėmėmis, perėjusi apšvietimo kelią (sutvirtėjusi dorybėse ir apdovanota aukštesnėmis Dievo malonėmis), jau yra vienybės su Dievu kelyje, kurį charakterizuoja ypatingai aukštas Dievo meilės laipsnis. Gal dėl to ir šis mistinės teologijos traktatas pavadintas “Meilės ugnimi”.
Knygos autorius yra vienas tų neskaitlingų dvasiškių, kurie yra susirūpinę šios rūšies literatūra. Tai yra tikri dvasinio gyvenimo mokytojai. Įvade pasisakoma, kad knyga skiriama aukštesnės tobulybės siekiančioms, bet per mažai šiais klausimais nusimanančioms sieloms. Iš įvado aiškėja, kad autorius, rašydamas šią knygą, naudojosi didžiaisiais dvasinio gyvenimo klasikų ir didžiausių katalikybės mistikų raštais (šv. Tomo Akviniečio, šv. Jono nuo kryžiaus ir šv. Teresės). Knyga visur remiama šv. Rašto ir minėtų mistikų ištraukomis, o be to, kaip ir dera Dievo tarno arkiv. J. Matulevičiaus beatifikacijos bylos skatintojui, ji autoriaus išmarginta ir šio Dievo tarno raštų ištraukomis.
Rašydamas šią knygą autorius, be abejo, turėjo labai daug padirbėti jau vien dėl to, kad jam teko ieškoti ir kurti mistinės teologijos terminologiją lietuvių kalba. O mistinės teologijos mokslo sunkumas ir noras kaip galima suprantamiau jį perduoti reikalavo ypatingo autoriaus dvasios įtempimo ir darbo. Tad knyga yra nelengvai skaitoma ir reikalaujanti ypatingo atsidėjimo. Ji ne visų galės būti suprantama. Man ją beskaitant, net susidarė įspūdis, kad minėtų mistikų originalai kai kur yra net lengviau suprantami negu šios knygos minčių eiga. Tuo nedarau autoriui priekaišto, nes yra suprantama, kad kondensuoti, sutraukti veikalai visada yra sunkiau suprantami, kaip ir kondensuotas maistas yra sunkiau virškinamas. Rašant tokiais sunkiais klausimais, beveik negalima išvengti didesnio ar mažesnio turinio drumzlinumo. Jeigu ir gamtiniu atžvilgiu pasąmonės sritis yra tamsi bei paslaptinga, tai daug paslaptingesnis turi būti antgamtinis gyvenimas.
Gal svarbiausia šios knygos nauda bus ta, kad ji suintriguos skaitytoją ieškoti šiais klausimais ir daugiau žinių, skaitant didžiųjų mistikų raštus (jeigu jis mokės svetimas kalbas). Gilesnės dvasios skaitytojai tikrai bus dėkingi autoriui už šį didelį darbą.
Beveik prieš metus pasirodęs, bet lietuvių spaudoj mažai teminėtas, prof. dr. Justino Pikūno naujasis veikalas “Psychology of human development” vertas visų dėmesio. Šis mokslinis veikalas parašytas gražia anglų kalba, lengvu stiliumi, įkandamu užsieniečiui inteligentui. Prie šio veikalo dr. J. Pikūnui, Detroito universiteto psichologijos profesoriui, talkininkavo kolega dr. Eugene J. Albrecht ir dar pora žmonių. Šis darbas buvo atspaustas jau 1959 m. Detroito universiteto leidiniu, pavadintu “Development psychology” ir naudotas net šešių instruktorių universitetiniame darbe.