A. TAMOŠAITIS, S. J.

     Homines historiarum ignari semper sunt pueri— žmonės, nepažįstą istorijos, visada pasilieka vaikai. Šitais žodžiais Dr. Basanavičius pradėjo I-jį "Aušros" numerį. Tokiu būdu ta gyvenimo patirties diktuojama taisyklė yra tarsi įrašyta į mūsų tautos atgimimo pamatus. Tad ypač lietuviui yra prasminga geriau pažinti istorijos arba laiko veidą. Kas to nedaro, to darbai ir planai didele dalimi pasilieka vaikiški, nesubrendę. Krikščionybės šviesoje apie istoriją, trumpai suglaudus, galioja šeši dėsniai.

1. Istorija kinta

     Tą faktą yra pastebėję jau senovės romėnai. Žinomas jų priežodis: Tempora mutantur et nos mutamur in illis — laikai kinta, o su jais kintame ir mes. Ir kinta ne bet kaip, o būdingais laikotarpiais. Metų bėgyje gamta pereina įvairius tarpsnius, kurių kiekvienas turi vis kitokį charakterį: pavasarį, vasarą, rudenį, žiemą. Panašiai žmonija istorijos bėgyje pereina įvairius laikotarpius, kurių kiekvienas turi sau būdingą charakterį. Tokio istorinio periodo idėjos pergeria ir orientuoja žmonių galvoseną, uždega fantaziją, atsispindi mene, literatūroje ir kiekvienoje kitoje gyvenimo srityje, sudaro tarsi tam metui būdingą klimatą, atmosferą.

     Pavyzdžiai. Mindaugo šimtmetyje Europos dvasią nešė ir kėlė krikščioniškos imperijos idealas: pastatyti didingas katedras. Kryžiaus karais atvaduoti Šventąją Žemę ir apkrikštyti stabmeldžius, apjungti visą Europą vieno, popiežiaus vainikuojamo, imperatoriaus valdžia. Renesanso laikotarpiui yra būdingas grįžimas į senovę: uoliai imituojamas Graikijos ir Romos klasikinis menas, entuziastingai studijuojama senovės literatūra, lotyninamos pavardės, rašoma klasiškai, kalbama ciceroniškai. Praėjusio šimtmečio pabaigai ir dabartinio pradžiai šviečia laisvės ir nepriklausomybės idealas: "Jau slavai sukilo nuo Juodmarių krašto, pavasaris eina Karpatų kalnais..." Dabartinis kolonializmo griuvimas tebėra to siekio tęsinys už Europos ribų.

     Išvada. Yra būtina gyvenamojo meto klimatą pažinti, ypač tiems, kurie vadovauja kitiems. "Svarbiausias dalykas yra gerai suprasti tai, kas vyksta žmonių sielose, kokie siekimai ir jėgos, kokios viltys ir nusivylimai jose viešpatauja. Amžinąjį Apreiškimo turinį reikia sugebėti perduoti taip, kad jis būtų našus ir iš vidaus sutapęs su laiko srovėmis. Tik tuomet žmonės į Evangeliją žiūrės kaip į laisvės įstatymą, tik tuomet ją mylės, kai pastebės savo svajones ir ilgesius su ja sutampant. Dėl to Bažnyčios atstovai ir apaštalai turi atviromis akimis žiūrėti į tikrovę, kad jų žodis būtų gyvas, kad neskambėtų jis kaip iš grabo arba sauso vadovėlio" (M. Pribilla, S. J., "Bažnyčia ir tikrovė". Židinys, 1938, 262 psl.).

2. Istorija yra dviveidė

     Istorija vienu ir tuo pačiu metu žengia dviem priešingomis kryptimis — Dievop ir velniop. Puiki šio dėsnio iliustracija yra evangelijos palyginimas apie kviečius ir piktžoles, augančius drauge pasaulio dirvoje. Iš vienos pusės žmonija, traukiama Kristaus, kyla aukštyn, į gėrį. Iš kitos, traukiama tamsos kunigaikščio, puola žemyn, į blogį. Visa pasaulio istorija yra vienas nenutrūkstamas žengsmas į laimę ir pražūtį.

     Pavyzdžiai.Dėsnį gražiai iliustruoja Maritainas moderniąja istorija. "Iš vienos pusės, pradėdami paskutiniaisiais XVIII amžiaus dešimtmečiais, regime žmogaus teisių ir asmens kilnumo įsisąmoninimą, laisvės ir bendravimo troškimą; pripažįstamas dėsnis, kad valdžia turi būti iš žmonių, žmonėms ir žmonių rinkta; auga dėmesys pilietinei lygybei ir visuomeniniam teisingumui; žmogus vis daugiau apvaldo gamtą. Visa tai yra nepaneigiamai reikšminga pažanga. Tačiau, iš kitos pusės, regime, kaip tuo pačiu metu visi piliečiai pajungiami karinei tarnybai, kaip karai darosi vis labiau griauną, kaip auga merkantilistinis materializmas, vėliau — tautinės aistros, paskui — komunizmas, fašizmas, rasizmas; mūsų atmintyje visada pasiliks gyvos Hitlerio masinės šešių milijonų žydų žudynės; pirmoji XIX šimtmečio pusė pasakoja, į kokias vergiškas gyvenimo sąlygas buvo įmurkdytas industrinis proletariatas; mūsų pačių metas regi, kaip žmogaus laisvei graso komunistinis totalitarizmas, apėmęs plačias žemės rutulio dalis. Visa tai yra nepaneigiamas puolis žemyn" (On the Philosophy oi History, New York: Scribner, 1957, 48-49 psl.).

     Išvada. Mūsų uždavinys yra kreipti pasaulio žingsnius derama kryptimi — kad vis daugiau žengtų į Dievo karalystę ir vis mažiau į šėtono landynę. Kasdien gi, Viešpaties pamokyti, meldžiamės: teateinie tavo karalystė! To vien prašyti, o nesiekti darbu, reikštų trokšti keptų karvelių įskrendant į bumą.

3. Istoriją diriguoja Dievo ranka

     Seniesiems (ir moderniesiems) pagonims istoriniai įvykiai ir pakitimai gali būti aklų jėgų žaismas. Krikščioniui jie vykdo Dievo planą. Istorija auga bręsta. Ji žengia, planingai Apvaizdos ranka vedama, į jai užbrėžtą tikslą. Ir tas dieviškas darbas istorijoje vyksta, nesustabdomas kliūčių. Dievui tarnauja ne vien teisieji, bet ir jo priešai. Gražus yra jau minėto Maritaino konstatavimas: "Didžiąją istorijos knygą rašo Dievo valia, nors plunksną. Jam leidžiant, gali laikyti šėtono ranka" ("Religion and Culture", Essays in Order rinkinyje. New York: Macmillan, 1931, 18 psl.).

     Pavyzdžiai. Istorijos brendimo ir plano mintį rasime Naujajame Testamente visur. Ten kalbama apie laiką, siekiantį savo pilnybės. Paulius rašo apie augimą, kol bus pasiektas pilnas Kristus. Išganytojas istoriją palygina su šeimininko priežiūroje bręstančiais javais.

     Išvada. Ištikus nedaliai, dažnai suabejojama Tvėrėjo išmintimi, nebepraktikuojama religijos, priekaištingai klausiama, už ką Dievas baudžiąs. Tai lėkštadvasio žmogaus elgesys, murmančio prieš visa, kas prašoka jo ribotos išminties ribas. Giliatikįs krikščionis žino, kad prie istorijos vairo stovi Dievas, ir kad Jo ranka moka tiesiai rašyti ir ant kreivų linijų.

4. Istorija negrįžta į praeitį

     Būtų juokinga, jei kas keleivių transportui per Atlantą pasiūlytų grįžti nuo šiandieninių garlaivių prie Kolumbo vartotų burlaivių. Kodėl? Kadangi toks nūdienis "Queen Mary" laivas yra daug daugiau išsivysčiusi keliavimo priemonė už Kolumbo "Santa Maria" karavelę. Dar keisčiau būtų, jei kas tvirtintų, kad burlaivis savyje įkūnija jūrų susisiekimo idealą. Bet ar ne dažnai taip yra daroma kultūros arba religijos srityje su neviena praeities forma?

     Kur vyksta augimas ir vystymasis, ten yra tuščia bandyti grįžti į praeities sąlygas. Vieno autoriaus žodžiais, "niekas ąžuolo nebando dėti į gilių kašę, nei suaugusio vyro sodinti ant motinos kelių" (J. Gudas, "Katalikybė pasaulyje". Židinys, 1939, 579 psl.). O žmonijos istorija, kaip matėme, organiškai auga ir vystosi, ir tai daro, vedama Viešpaties ranka. Dėl to reikštų savotišką piktžodžiavimą istorijos vyksmą diriguojančiam Dievui, jei kas norėtų sustingti praeities formose arba į jas grįžti.

     Klausimas. Ar priežodis nesako, kad istorija kartojasi? Taip. Bet jis vien paryškina, kas pasakyta. Kad istorija kartojasi, yra tiesa. Tačiau kartojasi skirtingose aplinkybėse. Pasilikime prie laivų pavyzdžio. Miglos ir ledų kalnai nūdien periodiškai užplūsta šiaurės Atlantą, kaip ir prieš 500 metų. Tačiau šiandien laivai yra aprūpinti moderniais technikos instrumentais išvengti susidūrimams. Sausros ir potvyniai nūdien kartojasi, kaip ir senovėje. Tačiau šiandien turime daug sintetinių maisto produktų ir greitas tiekimo priemones padėti gamtos nelaimių ištiktoms sritims. Daugelis dalykų ne vien kartojasi, bet turi kartotis, nes žmogaus prigimtis lieka ta pati. Tačiau laikui bėgant žmogus įgyja naujos patirties ir naujų įžvelgių, vaidinančių svarbią rolę jo gyvenime.

     Išvada. Semtis iš praeities stiprybės yra išmintinga. Tai daryti liepia ir mūsų himno žodžiai. Bet praeitį aklai kopijuoti yra subrendimo stoka. Tai reiškia sukti atgal laiko laikrodį.

5. Istorijoje galimi iškrypimai

     Kur vystymasis ir augimas, ten galimas iškrypimas. Tai aišku, tiek pažvelgus į medį, tiek į žmogaus kūną, tiek į jo dvasios plėtotę. Istorija taip pat auga ir bręsta, dėl to kai kur gali ir iškrypti. Sveiką ir normalų istorinį žengsmą į kurį nors dalyką, išaugusį iš krikščioniškų šaknų, gali iškreipti ir sudarkyti prieškrikščioniškos klaidos.

     Pavyzdys. Praėjusiame šimtmetyje žmogiškoji sąmonė ėmė protestuoti prieš darbininko išnaudojimą. Ėmė šaukti pasauliui, skelbdama žmonių lygybę, darbo kilnumą, darbininko teises ir jam daromą neteisybę. Visa tai juk yra krikščioniškos kilmės reikalavimai, evangelijos skelbiamos idėjos. Bet socialistinė revoliucija jas pastvėrė ir pasidarė vežimą savo propagandai, semdamasi iš jų, it siurbėlė, syvus savo polėkiui. Tos krikščioniškos idėjos, maitinamos ir iškreiptos Markso filosofija, buvo pajungtos tarnauti ateistinei ideologijai.

     Išvada. Krikščionis istorijos vyksme mato Apvaizdos ranką. Žino, kad jo priešai jam tarnauja prieš savo valią. Viešpats padaro gera net iš blogio. Dėl to ir mes, sekdami Dievo pavyzdį, turime stengtis istorinius iškrypimus paversti praturtinančiu įnašu. Iš tikrųjų, šalia nepaneigiamų blogybių, juose yra laimėjimų, kurie reiškia lygiai nepaneigiamą gėrį. Gal nesakome, kad kiekvienoje klaidoje paprastai yra ir grūdas tiesos, kartais gana nemažas? Tad mūsų pareiga yra tas iškrypime glūdinčias tiesas pripažinti ir pasisavinti, apvalius nuo mirtingų klaidų, kimų tarpe gimė. Kitais žodžiais, turime skirti gerus dalykus nuo blogų kelių, kuriais buvo siekiami.

     Tiesą reikia net tuomet priimti, kai mums nepatinka indas, kuriame pateikiama. O minėtų tiesų vertė yra tam tikra prasme šventa, nes jos buvo pagimdytos Dievo Apvaizdos galia. Nevieno senovės pagonio, kaip Platono ir Aristotelio, mintys yra įmūrytos į pačius krikščionybės naudojamos filosofijos pamatus. Kodėl Dievo išmintis neturėtų leisti ir kai kuriems moderniojo meto pagonims įžvelgti vieną kitą dalyką, kurį galėtume pasisavinti? Juo labiau, kad tuose iškrypimuose glūdinčios tiesos dažniausiai yra ne kas kita, kaip krikščioniškieji įžvelgiai, tik iškreipti iš tikrojo kelio, atplėšti nuo sau priklausančių šaknų ir perkelti į smurto klimatą. Čestertono žodžiais, jos yra "iš proto išėjusios dorybės". Neturime pamiršti, kad "krikščionybė, kuri vien ginasi, užsidariusi bet kokiai asimiliacijai ir už jos ribų esančio gėrio pasisavinimui, nebėra krikščionybė" (H. De Lubac, S. J., The Catholic and His Church, New York: Sheed Ward, 195, 53 psl.).

6. Istorijos šūkis: laiko balsas —

Dievo balsas

     Šis šeštasis dėsnis suglaudžia ir tarsi apvainikuoja jau minėtus penkis. Kiekvienas laikotarpis veda į Dievą, bet kiekvienas kalba savo kalba. Dėl to ir amžinosios tiesos turi būti perteikiamos gyvenamajam metui pritaikyta forma, aprengtos jo klimatą atitinkančiais drabužiais.

     Pavyzdys. Motina privalo mylėti savo vaiką. Tą meilę konkrečiai įgyvendina, tarp kitko, vaiką aprengdama. Žiemą parūpina šiltus drabužius, vasarą rengia plonais, vėsiais. Meilės dėsnis pasilieka tas pats, jo pritaikymas įvairuoja pagal laiko aplinkybes. Būtų keistuolė, jei — pasiaiškindama, kad visada turi savo vaiką mylėti — visada rengtų jį kailiniais: ir tvoroms nuo šalčio poškant, ir prakaitui nuo karščio varvant. Tai būtų meškos patarnavimas ir dėsniui, ir vaikui.

     Tas pats galioja apie visus kitus dėsnius. Atėjus naujam metui, sena jų tiesa turi sušvisti nauju, jaunu spindesiu. "Senas vynas turi būti perpiltas į naujus indus, viduramžių auksas perlietas ir pakeistas į naujas vertybes, jeigu mes ryžtamės lenktyniuoti su moderniąja kultūra ir mokslu, tikėdamiesi turėti pasisekimo ir galvodami apie žymesnę įtaką į jos perkeitimą, performavimą ir perliejimą krikščioniška prasme". Taip rašė vienas Bažnyčios dogmatikų dar šio šimtmečio pradžioje (J. Pohle, Theologische Revue, 1903, 173 psl.).

     Išvada. Pirmajame dėsnyje buvo padaryta išvada vadams. Paskutiniajame tartina keletas žodžių valdiniams. Pamatę kitokį veikimo būdą, neturėtų piktintis arba stebėtis, kad anksčiau arba pas juos taip nebuvo. Verčiau turėtų savęs paklausti: gal tai buvo gera vien anksčiau? Kiekvienas metas turi savo charakterį. Dėl to perkeltos į jį kito laiko formos dažniausiai tiek tetinka, kiek karvei balnas. Visur skirtina, kas yra amžinas dėsnis, ir kas vien kintąs jo pritaikymas; kas yra nekintanti esmė, ir kas vien praeinąs būdas, kuriuo pasireiškia, ir kuris gal jau seniai yra aptriušęs ir būtinai pakeistinas nauju.

     Mums turėtų šviesti vieno garsaus vokiečių jėzuito žodžiai, kuriuos yra pakartojęs prof. K. Adam savo veikale apie katalikybės esmę: "Ak, Katalikų Bažnyčia, Viešpaties angele, mūsų palydove žemės kelionėje, tenetrūksta tau niekada jėgų žengti tokiais žingsniais, kurie sutrupintų sustingusias, pasenusias formas! Katalikų Bažnyčia, Viešpaties angele, tenetrūksta tau niekada jėgų taip užsimoti savo sparnais, kad pakiltų viesulas, nušluodamas šimtmečių bėgyje susirinkusias dulkes!" (plg. Katalikybės esmė, Kaunas: Šv. Kazimiero Dr-ja, 1936, 306-307 psl.).