JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

     Nors apie išpažintį šiame žurnale jau buvo keletą kartų rašyta, bet vis dėlto dar kai kurie skaitytojai iškelia kartais šiuo klausimu įvairių neaiškumų. Tas jų dažniau kartojamas problemas sugrupuosime į šešis klausimus.

     1.    Man neaišku, dėl ko turiu eiti pas kunigą išpažintiesir prašyti jo atleidimo, jeigu aš įžeidžiau ne kunigą, o Dievą. Ar ne geriau būtų prašyti patį Dievą, kad atleistų?

     2.    Kunigai ragina dažnai eiti išpažinties, bet man atrodo, kad būtų daug naudingiau, jei eitum rečiau. Juk dažnai kartojamas veiksmas labai nusidėvi ir nedaro įspūdžio. Jeigu eini išpažinties rečiau, pvz., kartą į metus, tai jauti didesnį dvasinį pakilimą. Šis veiksmas tada jau nėra kasdienybė, bet kažkoks nepaprastas įvykis. Tada širdyje pajunti kažkokią šventadienišką nuotaiką.

     3.    Stengiuosi dažnai eiti išpažinties, bet kartais pagalvoju, ar verta. Juk vis tiek netampu geresnis, nuolat vis kartojasi tie patys nusikaltimai.

     4.    Kartą kunigui pasakiau savo nusikaltimus iš gimimų kontrolės srities, tai jis man patarė daugiau neiti išpažinties, nes nesą jokios prasmės. Jau kelinti metai neinu, bet vis galvoju, ar aš gerai darau, ar tas kunigo patarimas buvo protingas.

     5.    Jau nuo savo jaunystės neinu išpažinties. Kartais ateina mintis, kad gal reikėtų ryžtis ir vėl pradėti, bet prigimtis kažkaip vis neleidžia ir prieštarauja. Mat, kartą, dar jaunystėje, buvau kunigo smarkiai išbartas ir pavarytas nuo klausyklos be išrišimo. Vis negaliu suprasti, kaip jis mane galėjo taip įžeisti ir paniekinti. Juk aš tada dar buvau nedidelis vyras ir nedaug apie savo nusikaltimus supratau.

     6.    Iš visų katalikų tikėjimo praktikų išpažintis man yra pati sunkiausia našta. Tai yra tikra kankynė. Kai einu išpažinties, drebu. Juk yra tikrai nemalonu ir baisu apnuoginti savo vidų, savo sąžinę prieš kitą žmogų, nors ir kunigą.

     Tai yra ne tik vieno kito, bet daugelio žmonių dažnai keliami klausimai, į kuriuos čia paeiliui trumpai mėginsime atsakyti.

     1. Jeigu Kristus nebūtų įsteigęs atgailos sakramento, tai būtų visiškai suprantama ir logiška, įžeidus Dievą, tiesioginiai prašyti Jo atleidimo, be jokio kitų žmonių tarpininkavimo. Tačiau Kristus, gerai pažindamas žmogaus prigimtį ir norėdamas jai pagelbėti, įsteigė sakramentus, tam tikrus matomus ženklus, kuriais žmogus gauna nematomą Dievo malonę. Jeigu šių matomų ženklų nebūtų, tai žmogui būtų labai sunku žinoti, ar jis Dievo malonę yra gavęs, ar ne. Galią žmonėms teikti nematomas Dievo malones matomais ženklais ar veiksmais Kristus yra suteikęs apaštalams ir jų įpėdiniams — vyskupams bei kunigams.

     Apie atgailos arba išpažinties sakramento įsteigimą yra labai aiškiai kalbama šv. Jono evangelijoje. Kristus, pasirodęs apaštalams, tarė: "Imkite šv. Dvasią. Kam nuodėmes atleisite, tam jos atleistos, ir kam sulaikysite, tam jos sulaikytos" (Jono 20, 23). Kunigas atleidžia nuodėmes ne savo, bet Dievo vardu. Jis yra lyg Kristaus paskirtas teisėjas, kuris, išklausęs ir ištyręs nusikaltusiojo "bylą", Dievo vardu paskelbia sprendimą.

     2. O. V. Milašius apie save ir drauge apie visus lietuvius yra pasakęs: "Aš turiu dar vieną didelę ydą, kuri yra sava daugumui šiaurės krašto vaikų: jie per daug garbina tiesą ir nevertina malonės" (Amoureuse Initiation). Tai reiškia, kad tikėjimo dalykuose mes per daug dėmesio kreipiame į grynai protinius argumentus, o užmirštame antgamtines malones. Sakomės tikį Dievą, bet ne tiek pasitikime Juo, kiek savo protu ir pastangomis. Be to, kaip iš šio antrojo klausimo matyti, mes net jausmus daugiau vertiname už Dievo malonę. Pirmoje eilėje išpažinties reikia eiti dėl to, kad gautum nuodėmių atleidimą, kad susitaikytum su Dievu, kad atgautum prarastą pašvenčiamąją malonę, o ne dėl to, kad jaustum kažkokią nepaprastą, šventadienišką nuotaiką. Išpažinties reikia eiti ne tada, kai jauti norą ar traukimą, bet tada, kai yra reikalas — kai savo nusikaltimu nutrauki santykius su Dievu, lyg nepaklusnus vaikas su jį mylinčiu tėvu. Ar būtų protinga ir gražu, jei vaikas, įžeidęs savo tėvą, tuoj neatsiprašytų, bet lauktų Kalėdų ar Velykų, kada bus šventadieniškesnė nuotaika? Pagaliau mus tikėjimas moko, kad žmogus, gyvenąs be pašvenčiamosios Dievo malonės, visiškai nieko negali užsipelnyti amžinam gyvenimui savo nors ir geriausiais ir didžiausiais darbais.

     3.    Vienas laivo kapitonas kasdien klausydavo Mišių ir eidavo Komunijos, tačiau jis visuomet buvo labai piktas ir dažnai bardavo jūrininkus. Kartą vienas jūrininkas neiškentęs jam tarė: "Tamsta, kapitone, kasdien eini Komunijos ir klausai Mišių, bet visuomet taip smarkiai pyksti ir nesivaldai. Tad ką Tamstai padeda tos Mišios ir Komunija?" Kapitonas jam ramiai atsakė: "Taip, aš kasdien klausau Mišių ir einu Komunijos ir taip dažnai supykęs jus baru, bet jeigu kasdien neklausyčiau Mišių ir neičiau Komunijos, tai jau seniai visus būčiau sumetęs į jūrą". Tas pat pasakytina ir apie išpažintį. Nereikia nusiminti, jei vis kartojasi tos pačios klaidos. Jeigu neitum išpažinties, tos klaidos būtų dar didesnės ir dažnesnės. Išpažintis ne tik grąžina prarastą Dievo malonę, bet padidina ir jau turimą. Tad kiekvienos išpažinties antgamtinė vertė yra tikrai didelė ir svarbi.

     4.    Sunku tikėti, kad kunigas būtų pataręs neiti išpažinties. Jis gali ir turi patarti tik vengti nuodėmių. Gal jo patarimas buvo netiksliai suprastas. Žinoma, jeigu penitentas nerodo jokio gailesčio už savo nuodėmes ir visiškai neprižada stengtis jų vengti ateityje, tai kunigas negali duoti išrišimo. Šiuo atveju išpažintis tikrai neturi jokios prasmės.

     Gimimų kontrolės nuodėmės yra tokios pat kaip ir kitos, todėl išpažintis yra gera ir kunigas gali duoti išrišimą, jei tuo momentu, kai ji atliekama, žmogus tikrai nuoširdžiai nori pasitaisyti ir ryžtasi stengtis vienu ar kitu būdu tų nuodėmių vengti. O jeigu iš ilgametės praktikos ir žino, kad tie pasiryžimai jau tiek kartų buvo sulaužyti, tai vis tiek jis gali tikėtis, kad gal ateityje bus geriau, gal pasikeis aplinkybės, gal sustiprės jo valia, gal jis galės, Dievui padedant, tų nuodėmių išvengti. Svarbu, kad žmogus tuo momentu, kai atlieka išpažintį, tikrai už savo nuodėmes gailėtųsi ir ryžtųsi imtis konkrečių priemonių ateityje jų vengti. Juk panašiai yra ir su kitomis nuodėmėmis. Pavyzdžiui, jeigu žmogus yra labai linkęs į pyktį ir dažnai nesusivaldo, pyksta, keikia, bet po to gailisi, eina išpažinties ir ryžtasi dėti pastangas ateityje tų pykčio pasireiškimų vengti, tai jo išpažintis yra gera, nors iš praktikos žino, kad taip jau tęsiasi daug metų ir po kiekvienos išpažinties, užėjus progai, vėl jis nesusivaldo. Tokiam žmogui išpažintis gal yra vienintelė priemonė išvengti dar didesnių ir dažnesnių nusikaltimų. Tėvas vaikui taip pat atleidžia tiek kartų, kiek tik jo atsiprašo ir prižada būti geresnis, nors tie nusikaltimai ir nepaklusnumai pasitaikytų ir kasdien. Dievas tikrai nėra mažiau gailestingas už mūsų tėvus. Tačiau, antra vertus, nereikia pamiršti, kad savo tėvus gali apgauti, bet Dievo neapgausi. Jis mato žmogaus sąžinę ir žino, ar jo atsiprašymai bei pasiryžimai yra nuoširdūs.

     5. Yra labai didelė klaida suplakti žmogų — kunigą su Dievu arba tikėjimu. Kunigas, kaip ir kiekvienas žmogus, gali suklysti, gali netaktiškai pasielgti, bet tai neturėtų daryti jokios įtakos mūsų tikėjimui ir religijos praktikavimui. Jeigu kuris nors kunigas nepatinka, jeigu jis yra tave įžeidęs, gali pasirinkti kitą kunigą, nors ir ano teikiamas sakramentas yra lygiai toks pat, nes tikras sakramento teikėjas yra Kristus, o kunigas yra tik Jo įrankis. Dėl kokio nors kunigo nepatinkančio elgesio liautis praktikuoti religiją ir nutraukti santykius su Dievu yra labai neprotinga. Čia žmogus aklai pasiduoda savo jausmams, logiškai negalvodamas ir neskirdamas dalyko esmės nuo pašalinių smulkmenų.

     6. Kai kuriems asmenims yra tikrai labai sunku kitą atsiprašyti, bet jeigu tą savo prigimties pasipriešinimą stipria valia nugali, tada žmogus jaučiasi laimėjęs, lyg visa galva paaugęs, nes nugalėti save yra didžiausia pergalė, teikianti dvasinį pasitenkinimą. Žinoma, kad ir išpažintyje žmogiškai prigimčiai nėra lengva nusižeminti, prisipažinti suklydus ir prašyti atleidimo. Nugalint šį pasipriešinimą, kaip tik pasirodo žmogaus kilnumas ir dvasios tvirtumas. Žmogui nėra malonu, kai teisme viešai iškeliami jo nusikaltimai, tad nėra malonu nė išpažintyje kalbėti apie savo nuodėmes, nors tai vyksta labai slaptai, ir kunigas niekam apie tai nesakys. Bet tarp teismo ir išpažinties vis dėlto yra skirtumas. Teisman žmogus paprastai yra traukiamas, kad būtų nubaustas, o išpažinties eina — kad būtų išteisintas, kad vėl užmegztų draugiškus ryšius su dangiškuoju Tėvu. Išpažintis yra įsteigta ne žmogaus kankinimui, bet palengvinimui ir paguodai. Jeigu žmogui palengvėja jo nešama našta net tada, kai jis su kitu savo draugu apie tai pasikalba ir lyg tos naštos sunkumu pasidalina, tai turi dar labiau palengvėti, jeigu Kristaus vardu jam pasakoma, kad toji našta jam visiškai nuimama, kad jo nusikaltimai jau užmiršti, kad jis neturi daugiau liūdnai galvoti apie savo praeitį, bet linksmu žvilgsniu žiūrėti į ateitį.

Jeigu nori protingo atsakymo, tai privalai protingai klausti.

Goethe