P. DAUGINTIS, S. J.
RAĖJUSĮ kartą rašėme, kad iš darbo būtinumo gyvybės išlaikymui seka kiekvieno žmogaus teisė į darbą, todėl ir teisė į atlyginimą, pakankamą šeimos pragyvenimui. Kaip bus su atlyginimu už darbą jau seniau minėtoje naujoje ūkiškai socialinėje santvarkoje? Ar jis visados bus pakankamas? Kaip bus išreikalaujamos teisingos algos?
Reikia žinoti, kad teisinga alga yra ta, kuri turi būti mokama pagal darbo našumą esamose sociališkai ūkinėse sąlygose. Todėl naujojoje santvarkoje algos mokėjimas ir darbo sutartys bus vykdomos pagal individualinį ir socialinį teisingumą.
Individualinis teisingumas reikalauja duoti tiek, kiek kitas davė. Tai reiškia, kad darbdavys turi tiek algos duoti, kiek darbininkas jam padarė naudos. Nauda pirmiausia priklauso nuo darbininko darbo našumo. Pagal darbo ir gaminių rūšį suteikta nauda įvertinama arba akordiniu atlyginimu, arba darbo valandų skaičiumi, arba abiejų kombinacija. Modernusis mokslas ir technika suteikia daug priemonių gana objektyviai ir nešališkai apskaičiuoti darbo našumą.
Sociališkai teisinga alga
Socialinis arba visuomeninis teisingumas reikalauja, kad darbininkui būtų mokama pakankama alga tikrai žmoniškam jo ir šeimos pragyvenimui pagal esamas krašto socialines ir ūkines sąlygas. To jau seniai reikalavo popiežius Leonas XIII savo socialine "Rerum Novarum” enciklika. Iš naujo tai iškėlė Jonas XXIII "Mater et Magistra” enciklika.
Prie pragyvenimui būtinos arba minimalinės algos priklauso ir šeimos priedai pagal vaikų skaičių. Mokėjimas darbininkui bent minimalinės algos yra svarbi teisingumo pareiga. Tai nepažeistinas ir šventas dalykas, kaip ir darbininko gyvybė. Juk tik iš algos darbininkas gali išlaikyti savo ir savo šeimos gyvybę. Todėl jo pažeidimas šaukiasi dangaus keršto, ir tas kerštas anksčiau ar vėliau yra įvykdomas vienu ar kitu būdu tiek atskiriems darbdaviams, tiek visai jų klasei. Tik prisiminkime jų likimą revoliucijų ir sukilimų metu už geležinės uždangos.
Socialinis teisingumas reikalauja taip pat mokėti tokią algą, kuri leistų darbininkui gyventi maždaug tokioje pragyvenimo aukštumoje, kaip gyvena kiti visuomenės sluoksniai. Juk visų krašto sluoksnių ūkinė veikla sudaro vieną didžiulį krašto ūkį, ir visi gyvena iš to bendruomeniškai vykdomo darbo vaisių. Sociališkai visi žmonės yra lygūs: tiek darbdavys, tiek jo darbininkas. Tačiau tuo visiškai nenorime skelbti ūkinės lygybės, kuri yra negalima dėl nevienodų talentų ir nevienodo darbštumo.
Todėl tiek socialinė demokratija, tiek naujoji santvarka reikalauja palaužti turtingųjų ir miestiečių sau paveržtą išsimokslinimo monopolį. Kiek gabių darbininkų vaikų turėjo atsisakyti aukštų ir gerai apmokamų vietų tik dėl to, kad negalėjo įsigyti profesinio išsilavinimo. Užtat ir darbininkų klasei turi būti sudarytos sąlygos įsigyti gerą bendrąjį ir profesinį išsilavinimą tiek mokamų algų, tiek nemokamų mokyklų ir stipendijų dėka.
Teisingos algos išreikalavimas
Tačiau išreikalauti tokią individua-liškai ir sociališkai teisingą algą paskiram darbininkui yra labai sunku. Dabar jau sudaromos kolektyvinės darbo sutartys visos darbininkų grupės ar sindikatų. Bet mažesnių darbininkų grupių ir sindikatų vadovams sunku teisingai orientuotis darbo rūšyse ir kategorijose bei darbo rinkoje. Sunku jiems žinoti, ar darbo rinkoje yra darbininkų stoka, ar perteklius. Sunku jiems nustatyti ir tikrąją savo įmonės, ūkio šakos ir viso krašto ūkinę padėtį. Tuo labiau jiems neįmanoma pramatyti jos ateitį. O nuo visa to labai priklauso algų aukštumas.
Dėl šių ir kitų sunkumų darbo sutartimis teisingų algų nustatymui reikia jiems patarimų, nurodymų ir normų, duodamų visai nešališkų to dalyko žinovų. Tokiais paprastai nebus nei sindikatų sąjungos vadovai, nei partijų vadai, nei valdžios pareigūnai. Juos gali pateikti tik tos ūkio šakos ar profesijos žmonių išsirinkti profesinių atstovybių ar ūkinių savivaldybių atstovai. Šie žmonės yra ir savo ūkio šakos žinovai, ir prityrę biznio reikaluose, turį kritišką žvilgsnį visai krašto ūkinei bei socialinei raidai iš nešališkai surinktų statistinių daviniu. Kaip stambių sambūrių vadovai, jie yra atsakingi tiek prieš darbininkus, tiek prieš darbdavius. Reikalui esant, jie gali padaryti būtiną įtaką visai tos ūkio šakos ar net viso krašto ekonominei politikai.
Užtat jie gali teisingai spręsti apie algų, priedų ir socialinių įnašų didumą. Jų sprendimus rems taip pat ir krašto vyriausybė bei viešoji nuomonė. Tokiu būdu teisingumo, bendradarbiavimo ir visų klasių solidarumo dvasioje bus susitariama, kad būtų mokamos teisingos algos, patenkinančios ir darbininką, ir paliekančios pakankamai pelno darbdaviui, kad būtų deramai atlyginta už jo kapitalą bei pastangas ir duotų galimybės sudaryti reikiamų santaupų įmonės tobulinimui.
Socialinio saugumo įvykdymas
Prie sociališkai teisingos algos priklauso taip pat įnašai socialiniam saugumui. Socialinis saugumas — tai kasdieninės duonos užtikrinimas nedarbo, ligos, senatvės ar streiko metu. Ši kiekvieno darbininko teisė kyla iš perkamos duonos būtinumo gyvybės palaikymui ir jo įdėtų pastangų į bendruomeniškai visų vykdomą krašto ūkį. Juk paprastai darbininkas neturi nei produktyvios nuosavybės, nei didesnių santaupų. Tad socialinis visų darbininkų draudimas yra būtinas, ir yra visiškai teisinga iš visų darbdavių ir darbininkų reikalauti įnašų socialinio saugumo kasoms.
Tokį privalomą socialinį draudimą įstatymais ir gyvenimo praktika jau yra įsivedę daugelis pažangiųjų kapitalistinių kraštų. Tačiau naujoji sociališkai ūkinė santvarka pilnam socialinio draudimo įvykdymui reikalauja jo reformos, būtent, visi darbininkai turi būti apdrausti prieš visokius darbo ir gyvenimo pavojus pakankamomis pensijomis ir pačių draudėjų valdomomis kasomis.
Norint šį socialinio draudimo idealą įvykdyti, reikia didelio darbdavių ir darbininkų teisingumo, geros organizacijos, nepaperkamos kontrolės ir valstybės paramos. Tačiau katalikai sociologai reikalauja, kad socialinio draudimo kasos būtų savarankiškos, o ne valstybės valdžioje. Jos pačios tvarkytų savo veiklą, demokratiškai sudarytos iš darbininkų, tarnautojų ir darbdavių atstovų. Tos ūkio ar profesinės šakos atstovybės paruoštų joms statutus bei taisykles ir teiktų moralinę pagalbą.
Valstybė savo įstatymais įpareigotų apdrausti ar apsidrausti visus darbo žmones, duotų pagrindines gaires ir prižiūrėtų socialinio draudimo kasų veiklą bei ypatingais atvejais teiktų joms piniginę paramą. Be abejo, valstybė šiam tikslui turėtų susikurti pajėgias socialinės apsaugos įstaigas. Tačiau didžiausia valstybės parama socialiniam draudimui — tai gera ūkinė ir socialinė politika.
Viską drauge suimant, darbas naujojoje ūkiškai socialinėje santvarkoje būtų vėl pastatytas pirmaujančion vieton, panaikinant kapitalo privilegijas ir įvedant pajėgias solidarumo dvasioje veikiančias profesines atstovybes. Tos profesinės savivaldybės arba korporacijos padėtų darbininkams garantuoti teisingas ir pakankamai aukštas algas bei pilną socialinį draudimą. Sveika ūkinė ir socialinė politika drauge su pagrindinėm reformom priverstų kapitalą ir kitokią privačią nuosavybę atlikti socialinę savo pareigą darbo žmonėms.