Spausdinti

PRANAS RAZMINAS

OKS BŪTŲ didelis džiaugsmas, jei kas geniališka mintimi pasakytų visiems susisielojusiems, kaip būtų galima pasukti įsibėgėjusio jaunimo laikrodį ne pirmyn, ką nors besivejant, bet atgal, ko nors prarasto beieškant. Ieškodami grįžtame tais keliais ir ton vieton, kur, mūsų supratimu, netekom to, kas dabar yra mūsų visų rūpesčių centras. Tačiau dažnai kyla klausimas, ar beverta grįžti, ar beverta ieškoti. O gal mūsų rūpestis visai nereikalingas? Gal mes esame įsikalę į galvą "idée fix” ir nematome realybės, su kuria kovoti yra juokinga. Taip mes, ieškodami kaltininkų, piktais žodžiais barame vieni kitus. Bet padėtis negerėja. Palaimingo atsakymo nerandame. Gal visai paliauti kalbėjus apie savo ydingus vaikus, apie ydingą jaunimą? Juk mūsų žodžiai atsimuša į juos be jokios naudos. Jeigu jau taip, tai gal mūsų žodžiuose yra neteisybės? Kaip sakoma, gal mūsų žodžiai neina kartu su mūsų darbais? Gal mūsų pavyzdys nepatrauklus? Kiti griebiasi švelnių tėviškų žodžių, bet ir jie nieko nelaimi. Ir taip diena iš dienos, ir taip metai iš metų. Jau ir dešimtmetį peršokom, bet nieko geresnio negalime konstatuoti, kaip tik nuolatinį riedėjimą pakalnėn, didžiulėn blankaus jaunimo masėn. Rodos, netiktų lietuviškajam jaunimui taikyti patarlės: "Kaip pasiklosi, taip išmiegosi”. Tai būtų bandymas pateisinti savo pačių nerūpestingumą, užkraunant ant paties jaunuolio pečių, dar labai silpnų ir neprityrusių, viso busimojo gyvenimo atsakomybę.

Po keliolikos metų

     Galime žongleriauti materialinėmis vertybėmis, bet ne savo vaikų likimu. Jaunimo idealizmui mažėjant, tėvų ir vyresniųjų pastangos neatliepia stiprėjančiu intensyvumu neišleisti jo iš savo visokeriopos globos. Per visą dešimtmetį kalbose ir spaudoje skambėjo tokios frazės: tėvai, neužmirškite savo pareigos; gelbėkime jaunimą nuo amerikonėjimo; mūsų jaunimas neidealus ir t. t. Bet tai buvo tik bendros frazės, nieko savy naujo ir patrauklaus neturinčios.

     Pradėjome pasigesti jaunimo susirinkimuose, tautinių švenčių minėjimuose, lituanistikos mokyklose. Ir pačios jaunimo organizacijos gerokai praretėjusios. Visokių niuansų "good time” didžiule srove atitekėjo į jaunimo tarpą. Jaunimo idealizmas paliktas žiemos speigui su menkos vertės skylėtais drabužėliais. Atrodo, kad jau būsime pamiršę, kokios įtakos turi geras ar blogas pavyzdys. Nuo gero pavyzdžio niekas nėra atleistas. Exempla trahunt. Prie švarios širdies teturi teisės artintis tik švari širdis.

     Kartais, besilinksminančius jaunuolius stebėdamas, prieini išvados, kad tai atžalynas, kuris mokykloje neturėjo etikos klausimais nė vienos pamokos. Geriausiu atveju būtų galima įsivaizduoti, kad tai visi jaunavedžiai ką tik po jungtuvių akto. O gal tai "džinos su citrina” įtaka?

     Sunku ir nusakyti, ką čia turėtumėm įžvelgti: suamerikonėjimą, nužmogėjimą ar didžiąją realybę, kurios nebegalima išvengti. Dažnai vyresniųjų problemos yra kartu ir jaunimo problemos. Pavyzdžiai, kuriuos rodo vyresnieji, dažnai yra menkos vertės ar net kenksmingi jaunesniajai generacijai. Nereikalaukime įrodymų. Jų yra daugiau negu mes drįstame viešai minėti.

     Mūsų religinės, moralinės, tautinės bei visuomeninės problemos yra kartu ir mūsų jaunesniosios generacijos problemos. Ko reikalaujame iš jaunimo, turime ir savęs to paties reikalauti. Neturėtų mūsų suklaidinti tariamas jauno amžiaus ir didžiųjų vertybių nesuderinamumas. Tik taip jau yra gyvenime, kad mažiau yra aktualios vaikams kurios nors tėvų problemos, bet tėvams visados aktualios vaiky problemos. Aštriausiai tremty susikerta minimos generacijos tautinėse problemose. Kituose plotuose jos per daug neišsiskiria, ir dėl to tokio aštrumo negalima pastebėti.

     Ano bevardžio jaunuolio dainuojama "džiną su citrina” nuvedė abi generacijas į puotos sales ir apglušino visas idėjas, idealus ir visus pašaukimus. Mūsų žymiųjų dvasios vadų balsai nuskamba veltui. Per tą dešimt su viršum metų į mūsų lietuviškąsias parapijas turėjo ateiti bent pusšimtis jaunųjų kunigų iš tremtinių šeimų ir pavaduoti virstančius ąžuolus.

     Kai mokytojas iš širdies kalba klasėje jauniesiems apie tauriuosius tėvynės idealus, apie tėvų gimtąją žemę, apie jos grožį, apie garsingą praeitį, tai ne vienas šypsosi ir su nuostaba tarsi klausia: "Argi, mokytojau, nesuprantate, kad mes gyvenam ne Lietuvoje, bet Amerikoje, kad mes ne tik kad nepažįstame, jos nematėme, tos senosios jūsų tėvynės, bet, atvirai prisipažįstant, nedaug ir intereso teturime ją pažinti. Prašome, nekelkite dėl mūsų tokio triukšmo ir neeikvokite jėgų be reikalo. Susigyvenkite su ta mūsų pamėgta realybe, kaip jau baigiate priprasti ir prie laukinės spiegiančios muzikos, kurios mes taip džiaugsmingai klausomės. Mes ją suprantame, o jūs priprantate. Štai jau jūs šokate savo keikiamą "rock and roll” ir bandote "tvistą”. Gera pradžia. Mes kuriame šeimas su svetimtaučiais. O jūs? Mes mokomės iš jūsų, jūs iš mūsų. Šiaip jau mes jums teikiame pirmenybę, bet esame per smalsūs, kad būtumėm patenkinti, prisiklausę bendrų frazių. Jūsų idealus apdaužė buvusios audros, o mums ir taikos gyvenimas pakankamai veiksmingas”.

     Nežiūrint šitų dviejų generacijų ydingo artumo, jos taip toli stovi viena nuo kitos, rodos, niekados dar nėra buvę. Jeigu vyresnieji nelinkę giliau į savo sąžinę kritiškiau pažvelgti ir tam tikrų nuosprendžių padaryti, tai jaunesnieji dažnai to savęs ir aplinkos vertinimo kaip ir visai neturi. Ir tai iššaukia tam tikrą tragizmą. Visa, kas apie juos sukasi, yra, su mažomis išimtimis, priimama kaip normalūs gyvenimo reiškiniai. Tačiau, kur nėra kritinio savęs ir išorinio pasaulio vertinimo, ten nėra pažangos, ten nėra naujų vertingų idėjų. Savikritika jaunimą labiau brandintų.

     Turėdami tokią prognozę, kuri, reikia pripažinti, yra tragiška, galėtumėm paieškoti gydymo priemonių, kurios šiuo atveju būtų naujos idėjos, galinčios griūvantį rūmą sutvirtinti. Reikia pastangų jaunimą laimėti. Bet to negalima tikėtis, ko nors ryžtingesnio nenusprendus ir neįvykdžius. Dumblas gali būti pašalintas tik smarkesnės srovės.

“Jaunimo vadovas”

     Per paskutinį dešimtmetį daug prirašyta jaunimo klausimais. Tačiau bene daugiausia parodė susirūpinimo "Laiškų Lietuviams” žurnalas. Čia dvylikos tomų puslapiuose tiek daug susitelkė svarbios jaunimui medžiagos, kad jau pats laikas susirūpinti, kad toji medžiaga pasidarytų patogiau prieinama lietuviškajam jaunimui. Mat, per eilę metų, šeimoms kraustantis iš buto į butą, daug atskirų numerių žuvo ar kitaip pasidarė nebegalimi vartoti. Geriausia jaunimą liečiančią medžiagą sutelkti vienon knygon. Tai didelis šaltinis jaunuoliui įvairių įvairiausiais klausimais, kurių taip pilnas jauno žmogaus gyvenimas. Kas dar svarbu, kad tai ne vieno plunksnos darbininko darbas. "Laiškuose Lietuviams” apie jaunimą yra rašę įvairių profesijų ir pašaukimų lietuviai. Išblaškyti, kad ir geriausi dalykai, neteikia tokio įspūdžio, kaip suglausti vienon vieton.

     Mano siūlymas ir būtų, jeigu tėvai jėzuitai tam pritartų, visus jaunimui skirtus straipsnius surinkti, dar kartą specialiai komisijai peržiūrėti ir išleisti atskirą knygą, pavadinant ją "Jaunimo Vadovu” ar kitokį vardą jai parenkant. Leidinys būtų įspūdingas. Šio rašinio autoriaus įsitikinimu, knyga pasidarytų jaunimo rateliuose bei apskritai jaunimo organizacijose diskutuojamu objektu. Reikėtų jaunimui dar kartą akivaizdžiai priminti, kuris kelias jam tinkamiausias ir priimtiniausias. Didelis darbas būtų atliktas. Jeigu kitiems kultūriniams reikalams surandama mecenatų, būtų galima surasti ir šiam.

     Knyga tiktų pastudijuoti ir tiems, kurie geria "džiną su citrina” ir peržengia kitas padorumo ribas, ir tiems, kurie tinkamai išsilaiko ir šviečia savo pavyzdžiu kitiems. Vieniems būtų padrąsinimas visuomet tobulėti, kitiems įspėjimas, kad jų gyvenime ne viskas tvarkoj. Pagaliau šioji knyga tiktų ir visiems kitiems, kurie ateina jaunimui padėti.

Jaunimo atranka

     Kaip jau lituanistikos mokyklų darbininkams yra žinoma, dabartinės klasės sudaromos labai nevienodo lygio. Mat, formuojant klases, daugiau kreipiama dėmesio į amžių ir į normalios mokyklos lankomą klasę. Pradinės lituanistikos žinios, kurios mokinių įgyjamos parapinėse mokyklose ir šeimose, yra labai nevienodos. Tokiu būdu aukštesniosiose lituanistikos mokyklose šalia lietuviškai gražiai kalbančio, skaitančio ir rašančio mokinio atsisėda ir toks, kuris nei žodžiu, nei raštu nesumezga lietuviško sakinio.

     Kai mokyklų vadovybės bando suformuoti klases tik pagal mokinių atsineštas žinias, tai, be kitų nepatogumų, susilaukia stiprių priekaištų ir iš tėvų, kurie net pagraso atsiimti vaikus iš mokyklos. Su mažu svyravimu galima teigti, kad abi pusės yra teisios, o mokykla turi veikti.

     Mokytojas, kovodamas su atsilikusiu, o dažnai ir tinginiu mokiniu, daug laiko sugaišta be žmoniškesnių rezultatų, nuskriausdamas tuos, kurie į mokyklą atėjo geriausia nuotaika ir pilnai pasirengę. Taip mokytojui besiblaškant, dažnai klasės lygis ne kyla, bet smunka. Geresnieji pradeda nuobodžiauti ir apsikrečia kitų nedarbingumo liga.

     Ar nebūtų gera pabandyti sudaryti pažangiųjų, busimųjų lietuvių kultūrininkų klases, kur lemtų ne amžius ir pretenzijos, bet apskritai jauno lietuvio dvasinis subrendimas bei tautinės sąmonės stiprumas. Į tokias klases galėtų būti priimami savanoriai, atitinką nustatytus reikalavimus, pakviečiami nedrąsesnieji ir pačių tėvų pasiųsti geros valios mokiniai.

     Žinoma, tokią klasę galima sudaryti ten, kur yra gausesnis lietuviškų šeimų telkinys, didesniuose miestuose, kur į aukštesniąsias lituanistikos mokyklas renkasi geras pusšimtis ar daugiau mokinių. Pradinėse mokyklose tokių atrankos klasių nesiūlytina. Nėra abejonės, kad ir jaunuolis jaustųsi įvertintas, o tėvai mielai užsidėtų ant savo pečių mažą sumelę pridedamo mokesčio, matydami, kad sūnus ar duktė jiems duoda daugiau vilčių. Klasėj mokinių skaičius priklausytų ne nuo norinčių ją lankyti, bet nuo sugebančių gerai nustatytą kursą išeiti. Tai būtų žmoniškesnis pakaitalas normalios lietuviškosios gimnazijos, kurios įkūrimo viltys, rodos, jau palaidotos.

     Tokiose pažangiųjų klasėse turėtų būti sustiprintas auklėjamasis momentas, formuojant busimojo kultūrininko asmenybę. Busimieji lietuviško gyvenimo pirmūnai negali būti parengti tik keliuose pokalbiuose, trijų dienų ar savaitės kursuose. Vadų plačia prasme mokykla turi būti intensyvi mokykla. Siūlomoji reforma neatneštų dabartinėms aukštesniosioms lituanistikos mokykloms jokio sąmyšio, ir niekas dėl to neturėtų įsižeisti, kad kieno nors sūnus ar duktė negalėtų ten patekti. Tokios klasės paskatintų ir kitus, kurie tik varomi ateina į mokyklą, nematydami joje nieko gero. Palaidoję lietuviškosios gimnazijos viltis, turime dar ką nors daryti. Jeigu jau jauniausioje kartoje neišugdysime lietuviškojo herojizmo, kuris taip stipriai pasireiškė paskutinius du dešimtmečius mūsų ir mūsų tėvų žemėje, tai bent suformuosime pakenčiamai susipratusius lietuvius, kurie drąsiai ir sėkmingai tęs vyresniųjų pradėtąjį darbą. Lūkuriavimas neša tik nuostolius visuose darbo baruose.

     Kaip mokyklose, taip ir jaunimo organizacijose turėtų pūstelėti gaivingesni vėjai. Ir ten turėtų būti suformuoti aktyvesni jaunimo branduoliai, kurie galėtų būti rengiami įvairiems lietuviškojo gyvenimo uždaviniams. Linkę į "good time” nustelbia veiklesniuosius ir net savo įtakon patraukia. Atrinktieji mieliau priimtų organizacijos įpareigojimus, ir darbas pagyvėtų. Kaip visa tai atlikti, reikėtų pagalvoti. Po vieno kito posėdžio ir parengiamųjų darbų paaiškėtų, kuria linkme reformuotis. Darbas neliktų be vaisių. Kokybė, bet ne kiekybė, turėtų lemti. Nereikėtų bijoti kiekybės pažeisti. Bet čia ir nesiūloma mažinti kiekybės. Atrinktieji branduoliai, gavę tam tikrą parengimą, atnaujintų organizacijos veidą. Dejuodami ir konstatuodami pasirodančias blogybes, smukimo nesulaikysime. Jaunimas vertingesnis negu milijonai, be kurių mes dar galime gyventi. Šioms reformoms tereikalinga tik geros valios ir darbo. Mūsų jaunimo lietuviškumas mirties pavojuje. Jeigu jis atsisakys nuo chirurgo peilio, jis mirs.

     Nelauktina, kad, vyresniesiems neateinant su savo patyrimu, iš paties jaunimo kils naujų idėjų, kurios jį patį išves iš kemsynų.

Jaunimo mokytojai

     Turime pakankamai lituanistikos mokyklų. Jose dirba mokytojai su dideliu stažu ir patyrimu, aukštos kultūros asmenybės. Senojoje tėvynėje jie buvo produktingi ir pažangūs. Tačiau metų slinktis ir naujojo pasaulio įvairios įtakos padarė savo. Mokinys nuo mokytojo nesulaikomai tolsta ir tolsta. Dviejų mokyklų skirtingi mokymo metodai mokinį draskyte drasko. Jie tai atvirai mokytojui prisipažįsta. Kaip tarp tėvų ir vaikų, taip tarp mokytojų ir mokinių nesulaikomai auga nesusipratimų kalnas. Kaip mokytojui mokinio pasaulis atrodo nepatrauklus, taip mokiniui mokytojas — tik senų idėjų garbintojas. Negalima būtų nuneigti mokytojo aukų ir nuveiktų darbų per tuos dešimt metų. Tačiau, kaip visų pripažįstama, mokyklų kokybinė pusė metai iš metų žemėja, o jauno žmogaus dvasinis brendimas atsidūrė kritiškoje padėtyje. Nuolatinės nuolaidos jaunam lituanistikos mokiniui išmušė pačias mokymo programas iš vėžių. Rodos, jis tik ir laukia, kad visai sustotų pažangėjęs ir būtų išprašytas, jo dideliam džiaugsmui, iš mokyklos. Beieškant lituanistikos mokykloms naujų kelių, reikėtų atkreipti dėmesį į jaunesniųjų mokytojų telkimą švietimo darbui.

     Pirmiausia švietimo vadovybė. turėtų parengti instrukcijas šiam reikalui. Taip normaliu keliu mokyklose šalia patyrusių darbininkų atsirastų naujų jėgų, kurios šiam didžiajam reikalui būtų labai vertingos. Kyla baimė, ar mes šias naujas jėgas ne per ilgai užlaikome aukštuose lituanistikos kursuose, kurių yra keletas šiame krašte, neįtraukdami jų gausiau į konkretų darbą. Tegu jis dar neturi diplomo. Ne tiek svarbu. Tiesa, jo žinių lagaminas bus silpnesnis negu vyresniojo, bet jis, išradingesnis ir paslankesnis, žinių spragas užkaišios, kitus mokydamas. Argi ne taip buvo ir anais laikais, nepriklausomybę tautai išsikovojus? Juk ir tada jaunieji mokytojai nešė didžiausią jaunuomenės auklėjimo ir mokymo naštą. Jie mokė ir patys mo-kėši, jie žaidė su jaunimu mokyklose ir organizacijose, jie ruošė vakarus ir padėjo mokiniams redaguoti laikraštėlius, jie mokė vadovauti ir buvo naujų įdėjų įkvėpėjai bei jų realizuotojai. Jie buvo tik keliais metais vyresni už savo mokinius, jie jaunimo tarpe buvo savi, bet tas netrukdė jiems išvesti savo jaunesniuosius brolius garbingais keliais iki stebinančio heroizmo. Suprantama, jaunas mokytojas negalėtų būti paliktas be akylesnės vyresniųjų kontrolės, bet tai jau įprasta švietimo darbo rutina. Jiems turėtų būti atlyginama, kaip ir kitiems mokytojams.

     Žilas plaukas šių dienų jaunuolyje nebesukelia pagarbos jausmo. Tai mes visi žinome. O gal jaunesnis mokytojas bus laimingesnis. Duodami jaunam inteligentui ne tik organizacijose, bet ir mokyklose, dirbti, sveikai užgausim jo ambiciją. Bedirbdamas jis labiau pastebės ir savo silpnybes ir turės pasitempti, pastudijuoti. Bet tokiu keliu jis išaugs, į jaunuomenės vadus, kurių mes taip labai pasigendame.

     Pagaliau tai nebūtų drastiška reforma, kuri sukeltų ypatingų ginčų, bet neišvengiama realybė, kuri reikalauja sukrautus kultūrinius turtus perduoti jaunesniajai generacijai ir, kol dar laikas, pamokyti ją, kaip su tomis gėrybėmis elgtis. Tokia jau gyvenimo logika.

Mirtinas pavojus

     Visi laukiame iš jaunimo kylant naujų idėjų, kurios sujudintų lietuviškuosius vandenis, suskaldytų ledus ir pajudėtų veikimo ir laimėjimo kryptimi. Tačiau miegantiems ir smagumų ieškantiems negimsta naujų idėjų, kurios reformuotų jauną žmogų ir paskatintų jį į idealų viršūnes. Laimėjimų džiaugsmas suteikiamas tik veikiantiems ir giliai gyvenimo prasme susirūpinusiems.

     Pro pramuštas gyvenimo skeveldrų skyles stipria srove bėga vanduo į lietuviškos kultūros pilį. Būtų laimė, kad mūsų išgąstis būtų tik nesveikos fantazijos padarinys, o ne mirtino pavojaus nujautimas.