Spausdinti

DRAUGYSTĖ IR MEILĖ

Gerbiamas Tėve Redaktoriau,

     Skaitant kun. A. Grauslio straipsnį apie draugystę (“L. L.” rugsėjo mėn.), kilo keletas minčių su klaustukais. Atrodo, kad kun. Grauslys šitaip sugrupuoja žmonių tarpusavio ryšius: pažintis, draugystė ir įsimylėjimas. Jei teisingai supratau, visa tai nesimaišo vienas su kitu. Tad norėčiau dar pridėti giminystės ryšį ir jį “sumaišyti” su draugyste. Manau, kad giminystės fone gili draugystė tarp moters ir vyro, be eventualaus erotinio intereso išsivystymo, yra gana dažnais atvejais įmanoma: brolis — sesuo, pusbrolis — pusseserė, tėvas — duktė.

     Antra vertus, argi erotinio intereso įvedimas taip ir suteršia gilią draugystę? Norisi tikėti, kad vedybinėje pastogėje gana lygiomis gali išsibalansuoti meilė ir draugystė. Labai nusivilčiau, jei man būtų įrodyta, jog tokioje plotmėje santuoka neįmanoma. Tiesa, kun. Grauslys savo straipsnyje pamini, jog “būtų idealu, kad ir meilė, kiek tai yra galima, būtų persunkta draugystės ir jos teigiamybių”. Mano nuomone, visoje jūroje žodžių, bylojančių apie draugystės altruizmą ir meilės egoizmą, minėta citata yra tokia mažytė. Ji duoda tiek nedaug vilties, kad meilės — draugystės ryšys tarp vyro ir žmonos galėtų išsivystyti iki subrendimo stadijos. Ši galimybė autoriaus visai nepaminėta. O kaipo pavyzdį ar negalima būtų duoti prof. J. Maritain ir jo žmoną Raišą?

     Negi taip sunku yra “vienas kitame skęsti, o abiem būti susidomėjus kuria nors gėrybe šalia jų”, parafrazuojant autorių? Negi tik išimtinais atvejais vyras su žmona žavisi tais pačiais dalykais, vienas kitu pasitiki, jų skoniai sutampa ir jie stengiasi kitam padėt dvasiniai tobulėti? Tai atrodo taip natūralu! Juk gili meilė ir pribręsta bendrų interesų fone. Lig šiol nenorėjau tikėti, kad “gyvenimo draugas” tėra tuščia frazė, prisegama vyro žmonai, ar žmonos vyrui. Richard Garnett sako: “To become Love, Friendship needs... the fire of emotion”. Nemanau, kad jausmo atsiradimas draugystėje ją nutrauktų nuo pedestalo.

Tegul autorius man atleidžia, jeigu jo draugystės sąvoką nepakankamai giliai supratau. Tačiau tai, ką savo širdimi jaučiu ir protu matau savo vedybiniame gyvenime, norėčiau pavadinti meile — draugyste.

Reiškiu pagarbą!

G. I.

 

DAR KUN. A. MILUKO

MONOGRAFIJOS REIKALU

     Beskaitydamas Jūsų laikraštį, užtikau J. K. Tautmylos rašinį “Panegirika kun. A. Milukui”. Prieš kiek laiko tokį patį jo rašinį esu skaitęs ir “Darbininke”. Mane stebina, kodėl J. K. Tautmyla taip susirūpino kun. A. Miluko monografija, kad puolimui prieš jos autorių ir leidėjus jis panaudoja net kelis laikraščius? Jau iš jo rašinio antraštės aiškėja jo nepasitenkinimas gražiu velionio kun. A. Miluko paminėjimu, bet kadangi mirusiam negalima nieku pakenkti, jis ryžtasi bent nubausti monografijos autorių, išdrįsusį iš užuomaršos ištraukti kitados buvusio žymaus visuomenės veikėjo vardą ir... sukliudyti knygos išplatinimą. Iš visa ko matosi, jog minėto rašinio tikslas nėra garbingas, nė teisingas, ką ir pats J. K. Tautmyla jautė ir todėl nedrįso po tuo rašiniu padėti tikrosios savo pavardės.

     J. K. Tautmylis minėtą rašinį pavadinau puolimu, bet ne kritika ar recenzija, nes ten nėra monografijos gvildenimų, kur būtų nurodyta veikale įsibrovę netikslumai ar klaidos, kurias kitose laidose autorius galėtų atitaisyti ir trūkstamas žinias papildyti. J. K. Tautmylai, matyti, ne tas rūpėjo, nes tuomet reikėtų veikalą plačiau išnagrinėti, cituojamus duomenis patikrinti ir... pačiam apie kalbamą reikalą daugiau nusimanyti. Lengviausias būdas yra dešimties metų kito darbą vienu trumpu sakiniu sugriauti: “viskas yra žemiau kritikos”... Taip J. K. Tautmyla ir padarė.

     Laikraščiuose teko skaityti daug recenzijų, kurios prielankiai atsiliepia apie Vl. Mingėlos parašytą kun. A. Miluko monografiją, tačiau dėl vietos stokos negalima jų visų bent trumpai suminėti. Vienok dvasinės vyriausybės velionies darbų įvertinimą būtinai reikia pacituoti.

     Kun. A. Milukui mirus, Brooklyno vyskupijos organas “The Tablet” 1943 m. kovo 27 d. tarp kitko rašė: “...Father Milukas was a phenomenal man, worthy of more than casual notice... No history of Lithuanian Catholics in America can possibly be written without the name of Fr. Anthony Milukas standing out like a beacon: firstly, because it was he who largely made that history and secondly, because it was he who, as archivist extraordinary and historian par excellence, has recorded it for posterity... Almighty God has given him many talents which he utilized to the utmost to make Christ known to his faithful... As many a great man is misunderstood, so was he. Misguided zealots, like the false brethren of which St. Paul wrote, often times, misinterpreted him, imputed false motives, prejudged his actions. As a man in the public eye, he was crucified on the cross of exaggeration and understatement. But he never wavered from his purpose, never compromised a principle...”

     Jei J. K. Tautmyla būtų paskaitęs tokius atsiliepimus apie velionį kun. A. Miluką, tikriausiai savo rašinio nebūtų rašęs arba bent “panegirika” jo nepavadinęs.    Jurgis Juodis

     Už šio numerio nuotraukas dėkojame kun. J. Kučingiui, p. Nausėdams, p. L. Briedžiui ir Warner Bros. Studijai.