Spausdinti

EMILIJA PAKALNIŠKIENĖ

     Dar lovelėje būdamas, kai ankstų rytmetį įspindus į langą saulutei jo akelės atsimerkia, ir per visą dieną iki vėlaus vakaro, kol miegas jį atgal į poilsį grąžina, vaikas prašo:

     —    Klausyk mama, paklausyk ką aš tau papasakosiu.

     Ar tu klausaisi? Ar tu žinai, kaip klausytis reikia? O turi tu gerai mokėti klausytis, jeigu nori vaiką prie savęs išlaikyti, jeigu nori išnešti į gyvenimą žmogų, kuris vėliau tavo idealais jame gyventi galėtų.

     —    Neįmanoma! Jeigu per visą dieną aš jo pasakojimų klausysiuos, galiu iš proto išeiti. Visą laiką jis tik ir šneka: "Žinai ką, mama?... Paklausyk..."

     Taip, nes tu nesiklausei, ir jo galvutėje dar tebėra tai, ką jis pasakyti norėtų. Kadangi niekas jo nesiklausė, o jis jaučia, kad turi kam nors papasakoti, vėl iš naujo jis bando — bene tu jį suprasi. Išklausyk!

     Per ilgas gali atrodyti tau jo pasakojimas, kai mažutėlis užsikirsdamas, kartodamas ir mintyse pasimesdamas kalbės, bet daug ilgesni ir kankiną bus tau tie tylos metai, kurie tarp tavęs ir tavo vaiko įsiterps, jeigu jis pagaliau įsitikins, kad tavo ausys kurčios yra jo pasakojimams.

     Mūsų didysis tautos dainius Maironis savo puikioje "Jaunosios Lietuvos" poemoje šitaip nusako ryšį tarp vaiko ir motinos:

     "Su ja tai Jadvyga ilgais vakarais
     Galėjo kaip linksmas paukštytis čiauškėti.

     Jai mirus žodeliais laisvai atvirais
     Nebėra prie ko nuo širdies prakalbėti."

     Štai ką reiškia vaikui motina. Tik jai gali jis savo širdį atverti, ir tik ji jį gali suprasti. Ji gali suprasti ne tik tai, ką vaikas pasakoja, bet net ir ką jis galvoja.

     Nebūtinai tu turi sustoti dirbusi, visą dėmesį į jo pasakojimą atkreipti ir visą laiką jam atiduoti. Ne. Tu gali savo pareigas, savo darbą puikiai atlikti ir tada, kai tavo linksmas "paukštytis" čiauškės, apie tave bėgiodamas. Bet jis turi matyti, kad tu klausaisi ir supranti.

     Kai tavo vaikas jau ims darytis vyru ir jo pasakojimai kaskart vis labiau pradės įgauti spalvą žmogaus, kokiu jis užaugęs bus, tu, jo klausytoja, kritikė ir draugė, galėsi jo pasakojimus gera kryptim pasukti. Tu galėsi padėti jam nuspręsti, kuo jis būti turės, padėsi surasti pašaukimą, kuris geriausiai leis jam savo žmogiškomis galiomis gyvenime pasireikšti. Jo gyvenime, žinoma, ne tavo. Jo gyvenimo nerišk su savuoju. Tu parašei savąją istoriją. Šita, kurią jis tau pasakoja, yra jo gyvenimo istorija. Ir tu jos klausykis.

     Kada jis jau bus gyvenimui pasiruošęs ir išeis j jį savo pasakojimų įvykdyti ir išgyventi, sugrįš jis kartais trumpam pas tave ir pasakos tau kitą savo gyvenimo istorijos puslapį, ir kitą., ir dar kitą. Tie jo istorijos lapai tik tau, mama, tebus skaitomi, nes nei žmona, nei vaikai niekuomet nesupras jo tiek, kiek tu jį suprasti gali. Ir tuokart jis dar tebebus tikras, kad tu jo klausaisi ir jį supranti.

filmo s�c s E(  % rmu pažvelgimu gali atrodyti komiškos, bet, labiau į jas įsigilinus, gali padvelkti tragiškumu, kai motina viską aukoja, nebodama visokiausių kliūčių, kad tik vieną kartą galėtų savo dukras pamatyt vaidybinio meno aukštybėse.

 

 

     Motiną vaidina filmų veteranė ir tikra scenos liūtė Rosalind Russell, kuri visą šį ilgą filmą puikiai iki galo išneša ant savo stiprių vaidybinių pečių. Pirmiausia jos dukros parodomos dar kaip kūdikiai. Vyresniąją, “Baby” Louise, vaidina Diane Pace, o jaunesniąją, “Baby” June, Suzanne Cupito, parodžiusi neabejotinų gabumų ypač? akrobatiniame balete. Kai jos paauga, vyresniosios vaidmuo tenka vienai geriausių šių dienų Hollywoodo aktorei Natalie Wood, o jaunesniosios vaidmuo — mūsų mielai Jūratei Nausėdaitei (Ann Jillian).

     Nors apie visapusiškai gerą artistą gal ir negalima pasakyti, kad kuris nors vaidmuo nebūtų pritaikytas jo charakteriui, nes jis sugebės atvaizduoti bet ką, tačiau vis dėlto Natalie Wood šiame filme negalėjo taip pasižymėti ir parodyti, savo puikių vaidybinių gabumų, kaip pvz. savo ankstesniuose filmuose “Splendor in the Grass” ir “West Side Story”. Ir “Gypsy” filme jos vaidyba yra gera, bet kai jai reikia dainuoti, ypač drauge su mūsų Jūrate, tai kiekvienas žiūrovas turi pirmenybę duoti Jūratei. Manome, kad šiuo metu Jūratės stiprybė ir yra dainavimas, nors ji taip pat yra puiki balete ir vaidyboje. Kuria kryptimi pasuks jos ateities sceninė veikla, dar pažiūrėsime, bet gal nebūtų perdaug įžūlu tikėtis, kad ji bus toji visapusiška artistė, kuri puikiai mokės ir vaidinti, ir dainuoti, ir šokti. Gerai artistei visa tai yra reikalinga. Jūratė tai supranta, todėl visose šiose srityse dabar ir lavinasi.

     Tiesa, kai kam gal užklius Jūratės sceninis vardas — Ann Jilliann. Dėl ko ji pakeitė savo vardą ir pavardę? Negalima sakyti, kad būtų visiškai pakeistas vardas, nes jos antrasis vardas yra Onutė, angliškai Ann, o pavardę ne ji pati pakeitė, bet filmų direktoriai. Taip yra daroma bevelk su visais artistais. Reta yra rasti net amerikietį artistą, kurio vardas ar pavardė nebūtų pakeista. Mat, norima, kad vardas ir pavardė gerai skambėtų ir kad būtų tam tikras sąskambis tarp vardo ir pavardės. Tad čia visiškai ne jos kaltė. Tačiau nėra jau taip svarbu, ar ji bus žinoma kaip Nausėdaitė, ar kaip Jilliann, svarbu, kad ji būtų žinoma kaip lietuvaitė, kad ji visuomet gražiai lietuviškai kalbėtų ir didžiuotųsi savo kilme.

     Iš “Gypsy” filmo norėtume iškelti tik vieną mintį: motinos — dukters santykius arba, tam tikra prasme, motinos tragediją. Kai kurių žemesniųjų tvarinių gyvenime pastebimas įdomus reiškinys: motina, pagimdžiusi vaikus, tuoj miršta. Panašus reiškinys gal įvyksta kiekvienos motinos gyvenime. Ji, duodama savo vaikams gyvybę, yra panaši į estafetės bėgiką, kuris perduoda gairelę kitam. Jo vaidmuo jau suvaidintas, jis jau gali pailsėti, o toliau bėgti turi tas, kuriam jis perdavė gairelę. Kiekvienos motinos gyvenimas yra tęsiamas jos sūnų ir dukrų gyvenimu.

     Taip ir šio filmo motina, pamėgusi vaidybos meną, nori, kad jos dukros juo pasižymėtų, kad jos vaidintų, kad jomis kiti žavėtųsi. Ji užmiršta save, ji visko atsisako, ji tegyvena savo dukterų gyvenimu, ji džiaugiasi jų džiaugsmais, liūdi jų liūdesiais, didžiuojasi jų pasisekimais.

     Mieloji Jūrate, kai mes drauge su tavimi ir su tavo mamyte žiūrėjome šio filmo, mačiau, kad tavo veidukais kartais nuriedėdavo ašarėlė. Pasibaigus filmui, tu atsidusai ir tarei: “Manau, kad mes šiais metais būsime pristatyti oskarui”. O aš, lyg to negirdėdamas, paklausiau: “Ar supratai?” Tu nustebusiu žvilgsniu pažvelgei, lyg norėdama sakyti: “Kaip gi aš nesuprasiu, juk aš esu šio filmo artistė, aš jį išstudijavau, išmąsčiau, aš tris mėnesius prie jo dirbau!” Bet aš tada norėjau paklausti, ar tu supratai tą mintį, apie kurią Čia rašiau. Ar tu supratai, kad ir tavo mamytė gyvena tik tavimi. Tavo ateitis — tai jos ateitis. Tavo pasisekimai —jos džiaugsmas. Ar šis filmas bus pristatytas oskarui, ar ne — ne tiek svarbu Tu savo jaunoje ir jautrioje širdelėje pristatyk oskarui, ar žinai ką? Savo mamytę! Ji yra tau geriausia, ji tau viską aukoja, ji paaukotų ir savo gyvenimą, jeigu reikėtų, kad tik tu galėtum gyventi, kad tu galėtum džiaugtis, vaidinti, dainuoti ir šokti, kad tu visuomet pasiliktum tokia gera, paprasta ir nuoširdi, kad tu visuomet būtum uoli katalikė ir pavyzdinga lietuvaitė. Tikiu, kad tu savo mamos neapvils!. Ar ne?