Spausdinti

     Čia pateikiame vertimų iš B. Pascalio “Minčių” rinkinio. Jo mintys originale yra sunumeruotos, tad tuos pačius numerius paduodame skliausteliuose. Kai kurios mintys verčiant yra sutrumpintos. Tą sutrumpinimą rodo daugtaškiai. Prie “Minčių” vertimo dar pridedame dviejų maldų vertimus iš Pascalio “Maldų, prašant gero ligų panaudojimo”.    A. G.

   B. PASCAL

R NORITE, kad žmonės gerai apie jus kalbėtų? Nekalbėkite gerai apie save (44).

     Niekas nemoko žmonių, kaip būti vertingais žmonėmis, bet juos moko visokių kitokių dalykų. Tačiau niekas jiems nėra taip svarbu, kaip būti vertingais žmonėmis. Jiems svarbu mokėti tik tą vienintelį dalyką, kurio jie nesimoko (68).

     Valia labiausiai nulemia sprendimus, bet ne ta prasme, kad suformuotų sprendimą, o tik dėl to, kad objektai virsta tiesa ar klaida, žiūrint to, iš kurios pusės į juos žvelgiama. Valia, kuriai labiau patinka vienas dalykas negu kitas, nukreipia protą negalvoti apie tą ypatybę, kuri jai nepatinka. Ir taip protas, prisitaikydamas prie valios, sustoja prie to, kas jai patinka, ir po to daro išvadą pagal tai, ką mato (99).

     ... Žmonių gyvenimas — tai tik nuolatinis apsigaudinėjimas. Žmonės apgaudinėja vieni kitus ir minta pagyromis. Niekas mūsų akivaizdoje nekalba apie mus taip, kaip kalba užakių. Žmonių ryšiai vien tik ir remiasi tais apsigaudinėjimais, ir nedaug draugysčių išliktų, jei kiekvienas žinotų, ką jo draugas apie jį kalba, kai jo nėra... (100).

     Žmogus yra sutvertas mąstyti — tai jo visa vertybė. O visas jo nuopelnas ir pareiga — tai mąstyti, kaip reikiant. O mąstymo tvarka — tai tokia, kad reikia pradėti nuo savęs, nuo savo Sutvėrėjo ir nuo savo tikslo. O apie ką mąsto pasaulis? Tik ne apie tai... (146).

     Tuštybė yra taip įsišaknijusi žmogaus širdyje, kad kareivis, išgama, virėjas, nešėjas giriasi ir nori, kad kiti juos girtų. Net filosofai to nori, o ir tie, kurie rašo prieš tuos dalykus, nori būti garbinami, kad gerai parašė. Net ir tie, kurie juos skaito, nori garbės, kad juos skaitė. Net ir aš, kuris tai rašau, gal turiu tą patį norą ir gal tie, kurie tai skaitys... (150).

     Kas nori iki dugno pažinti žmogaus niekybę, lai tik apsvarsto meilės priežastis ir pasekmes. Priežastys — tai kažkas nuostabu (Corneille), o pasekmės — pasibaisėtinos. Tasai kažkas nuostabu, toji neaptariama smulkmena pajudina visą žemę, karalius, kariuomenę, visą pasaulį. Jei Kleopatros nosis būtų buvusi trumpesnė, visas žemės veidas kitaip atrodytų (162).

     ... Lai kiekvienas ištiria savo mintis: pamatys, kad jis galvoja tik apie praeitį ir ateitį. Beveik negalvojame apie dabartį, o jei ir galvojame, tai tik tam, kad pasisemtume medžiagos ateities audimui. Dabartis niekada nėra mūsų tikslas. Tuo būdu niekada negyvename, o tik tikimės gyventi; nuolat ruošiamės laimei, todėl niekad jos neragaujame (172). "

     ... Prieš kovodami, tegul bent sužino, kokia yra toji religija, prieš kurią kovoja... Norėdami prieš ją kovoti, turėtų tvirtinti, kad dėjo pastangas visur ieškoti... Jie mano daug padirbėję apsišviesti, jei panaudojo kelias valandas kurios nors šv. Rašto knygos skaitymui ir jei pateikė kuriam nors dvasiškiui keletą klausimų, liečiančių tikėjimo tiesas... Bet tikrai pasakysiu jiems tai, ką dažnai sakiau, kad toksai apsileidimas yra nepakeliamas. Juk čia nėra menkas pašalinio asmens reikalas, kad taip būtų galima elgtis; čia mūsų pačių reikalas — tai mūsų viskas... Apsileidimas šiame reikale, kuris liečia juos pačius, jų amžinybę ir jų viską, labiau mane erzina negu jaudina; mane tai stebina ir gąsdina, man tai atrodo kažkas baisu... Štai kodėl tas, kuris abejoja, o neieško, yra labai nelaimingas ir drauge labai nedoras. O jei prie visa to dar gali jis būti ramus ir patenkintas, jei gali tai viešai reikšti ir net tuo didžiuotis, jei kaip tik šitokį stovį paverčia savo pasitenkinimo ir tuštybės objektu — tiesiog nerandu žodžių, kaip pavadinti šitokią pašėlusią būtybę... Biaurus tai dalykas matyti toje pačioje širdyje ir jautrumą mažiausiems dalykams, ir ypatingą nejautrumą didžiausiems... Yra tik dvi asmenų rūšys, kurie verti išmintingųjų vardo: tai tie, kurie tarnauja Dievui visa širdimi, nes Jį pažįsta, ir tie, kurie Jo ieško visa širdimi, nes Jo nepažįsta... (194).

     Nuo pragaro ar dangaus mus skiria tik gyvenimas, tasai trapiausias dalykas pasaulyje (213).

     Netikėta mirtis — tai vienintelis dalykas, kurio verta bijoti; štai kodėl didikai laiko savo namuose išpažinčių klausytojus (216).

     Tuojau atsižadėčiau malonumo, taip sako jie, kad turėčiau tikėjimą. O aš jums sakau: tuojau įtikėtumėte, jei atsižadėtumėte malonumo... (240).

     Yra trys asmenų rūšys: vieni, kurie tarnauja Dievui, nes Jį atrado; kiti, kurie deda pastangas Jo ieškoti, nors ir nesuranda; treti, kurie gyvena, nei Jo ieškodami, nei Jį rasdami. Pirmieji yra išmintingi ir laimingi; paskutinieji — neišmintingi ir nelaimingi; o vidurinieji yra nelaimingi ir protingi (257).

     Aukščiausia proto pastanga — tai pripažinti, kad yra nepabaigiama daiktų daugybė, kurie jį viršija; yra silpnas tas protas, kurs to nesupranta. O jei gamtiniai dalykai jį viršija, tai ką besakyti apie antgamtinius (267)!

     Kaip toli nuo Dievo pažinimo iki Jo meilės (280)!

     Vietoje skųstis, kad Dievas yra paslėptas, dėkokite Jam, kad tiek save atskleidė ir kad neatskleidė savęs išdidiems gudruoliams, kurie nėra verti taip šventą Dievą pažinti (288).

     Žmogus yra tik nendrė, trapiausia gamtoje, bet mąstanti nendrė. Visa mūsų vertybė glūdi mąstyme... Stenkimės tad gerai mąstyti — tai dorovingumo taisyklė (347).

     Žmogaus didybė yra ta, kad jis pažįsta savo menkybę. Medis to nepažįsta. Menkybė yra jausti savo menkybę, bet žinoti, kad esame menki, yra didybė (397).

     Yra gera pailsėti ir pavargti, nesėkmingai ieškant tikrojo gėrio, nes tada ištiesiame rankas į Išlaisvintoją (422).

     Jei žmogus yra sutvertas ne Dievui, tai kodėl yra laimingas tik Dievuje? Jei žmogus yra sutvertas Dievui, kodėl jis taip Dievui prieštarauja (438)?

     Tiesa, kad pamaldumo kelio pradžia yra sunkoka. Tačiau tasai sunkumas nekyla iš mumyse gimstančio dievotumo, bet iš mumyse dar užsilikusios bedievybės. Jei mūsų jausmai neprieštarautų atgailai ir mūsų susitepimas neprieštarautų Dievo skaistumui, tada visuose tuose dalykuose nebūtų nieko sunku. Kenčiame tik tiek, kiek nuodėmė, kuri mums Įgimta, spiriasi antgamtinei malonei: mūsų širdis tada yra draskoma prieštaraujančių pastangų. Tačiau būtų labai neteisinga priskirti šią prievartą Dievui, kuris mus šaukia, užuot jį priskyrus pasauliui, kuris mus prilaiko. Panašiai ir vaikas, kurį motina išplėšia iš grobikų rankų, kad ir kentėdamas, privalo mylėti jautrią ir teisėtą prievartą tos, kuri jam iškovoja laisvę, ir vien tik neapkęsti priverstinos ir tironiškos jėgos tų, kurie jį neteisėtai prilaiko. Žiauriausias karas, kurį šiame gyvenime Dievas gali paskelbti žmonėms — tai palikti juos be to karo, kurį savo atėjimu Jis jiems atnešė... (498).

     Norint padaryti žmogų šventuoju, reikia malonės. Kas tuo abejoja, nežino, nei kas yra šventasis, nei kas yra žmogus (508).

     Yra tik dvi žmonių rūšys: tai teisingieji, kurie save laiko nusidėjėliais, ir nusidėjėliai, kurie save laiko teisingaisiais (534).

     Krikščionių Dievas — tai Dievas, kuris duoda sielai pajusti, kad Jis yra jos vienintelis gėris, kad visas jos poilsis yra Jame, kad niekame kitame ji neras džiaugsmo, kaip tik Jį mylėdama... (544).

MALDOS, PRAŠANT GERO LIGŲ PANAUDOJIMO .

     1.    Viešpatie, kurio dvasia yra taip gera ir maloni ir kuris esi taip gailestingas, kad ne tik pasisekimai, bet ir nelaimės, kurios Tavo išrinktuosius aplanko, yra Tavo gailestingumo apraiškos, duok man tą malonę, kad tame stovyje, į kurį Tavo teisingumas mane atvedė, nesielgčiau kaip pagonis. Duok, kad aš, kaip tikras krikščionis, kiekvienoje padėtyje, kurioje tik atsidursiu, pripažinčiau Tave savo tėvu ir savo Dievu. Mano stovio pasikeitimas juk nekeičia esybės: Tu esi tas pats, nors aš keičiuosi. Esi taip pat Dievas, kai vargini ir baudi arba kai ramini ir pasigaili.

     2.    Davei man sveikatą, kad Tau tarnaučiau, o aš ją grynai pasaulietiškai naudojau. Dabar man siunti ligą, kad mane pataisytum. Neleisk, kad ją panaudočiau Tave rūstinti savo nekantrybe. Piktai naudojau savo sveikatą, ir todėl teisingai mane nubaudei. Nepakęsk, kad piktai naudočiausi Tavo bausme. O kadangi mano sugedimas yra toks, kad Tavo malones paverčia pražūtimi, suteik, mano Dieve, kad Tavo visagalinti malonė paverstų man Tavo bausmę išganymu. Jeigu turiu širdį, pilną pasaulio meilės, tai mano palaimai sunaikink tą širdies jėgą ir padaryk mane negalintį naudotis pasauliu, ne tik siųsdamas man kūno ligą, bet ir tą meilės kaitrą, kuri mane trauktų džiaugtis tik Tavimi.

Vertė A. Grauslys

PASTABA. Praeitame numeryje, straipsnyje apie Pascalį (295 psl. gale), yra įsibrovusi korektūros klaida, kur parašyta, kad “tiesą pažįstame ne tik širdimi, bet ir protu”. Turi būti: “tiesą pažįstame ne tik protu, bet ir širdimi”.