Spausdinti

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

EVEIK kas savaitė į Kaliforniją iš kitur atsikelia gyventi bent viena lietuviška šeima, todėl ši graži lietuvių bendruomenė vis auga ir auga. Galima spėti, kad netolimoje ateityje su ja teįstengs lietuvių skaičiumi konkuruoti tik didžioji Čikaga. Tačiau ir čikagiečiai, čia užsukę pasižvalgyti, vis rimčiau pradeda svarstyti, ar nevertėtų palikti tą garsiąją lietuvių "sostinę" ir apsigyventi nesulyginamai geresnio klimato krašte — Kalifornijoje.

     Tai tikrai ateities kraštas, turįs daug galimybių nesunkiai įsikurti ir patogiai gyventi, surandant gerus darbus ir nebrangiai nusiperkant namus. Žinoma, pasitaiko ir pesimistų: vieniems čia perdaug vienodas klimatas, kiti pasiilgsta sniego ir lietaus, treti įsivaizduoja, kad jiems gali išgraužti akis tas pernelyg išreklamuotas "smogas", kurio daugelis gyventojų beveik nepastebi. Kai kuriems nepatinka Kalifornija, kad ten yra per maža lietuvių, o ir tie, kurie ten gyvena, yra per daug išsisklaidę. Bet tai yra daugiau individualios ir subjektyvios priežastys.

     Los Angeles lietuvių kolonija nėra jau taip maža, nes jau spėjo susiskirstyti į grupes ir "įprasminti" savo egzistenciją bei rodyti "visuomeninę veiklą", kovodami vieni prieš kitus. Žinoma, panašių pasireiškimų pasitaiko ir kitur, gal kai kas pasakys, kad Kalifornijoje jų yra net mažiau, bet kadangi čia yra toks malonus ir švelnus klimatas, toks švarus oras ir graži gamta, tai kiekvienas neigiamas reiškinys nuskamba daug šiurkštesniu disonansu negu kur nors kitur.

     Vis dėlto partinis susiskaldymas čia per daug pabrėžiamas. Net prieš praėjusius Amerikos prezidento rinkimus Kalifornijos lietuviai buvo gana ryškiai susiskirstę į dvi grupes: respublikonus ir demokratus. Kai tie rinkimai jau seniai pasibaigė, dabar stengiamasi atgaivinti ir išryškinti Lietuvoje buvusias partijas ir šnairuoti vieni į kitus. Kai kas nors jiems pakalba apie vienybę ir apie reikalą sukurti tik vieną "lietuvių partiją", tai bent 90% visų šios kolonijos gyventojų tam entuziastingai pritaria. Yra tik vienas kitas karštuolis, į kurio kūną ir kraują yra taip įsisunkusi partinė  veikla ir partinė, norinti kitus suniekinti ir sužlugdyti, kova, kad, jų veiklą stebėdamas, prisimeni dar nepriklausomoje Lietuvoje rašiusio humoristo žodžius:

     "Mūsų proseniai karingi,
     Prūsai, kuršiai ir jotvingiai.
     Suteikė mums tokį kraują,
     Kurs vis priešo reikalauja".

     Kad vienas kitas toks asmuo visur pasitaiko, tai yra neišvengiama blogybė, bet keista, kad jie paskui save ir kitus patraukia.

     Kiekvienas turėtų labai gerai įsidėmėti, kad lietuvis, kovodamas prieš kitą lietuvį, kovoja pats prieš save. Kiekvienas visuomenės veikėjas turėtų žinoti, kad kova prieš kurią nors kitą lietuvių grupę, yra piovimas šakos, ant kurios pats sėdi. Kiekvienas protingas žmogus turi mokėti kartais nusileisti. Gyvenime nuolat reikia kompromisų ir tolerancijos. Kai kas gal pasakys, kad kovoje už idealus ir už tiesą negali būti jokių nuolaidų ar kompromisų. Tačiau dažnai tik sau įsikalbama, kad kovojama už idealus ir už tiesą, o iš tikrųjų ieškoma tik savo garbės, tuščiai užsispiriant ir paskęstant asmeniškumuose. Kartais žmogus tikrąjį savo didumą ir kilnumą parodo, ne kovodamas ir prieštaraudamas, bet užmiršdamas kito skriaudas ir nusileisdamas. Didžiausias laimėjimas yra ne kitą sutriuškinti ir suniekinti, bet padaryti savo draugu ir savo idėjos rėmėju.

     Šios kelios pastabos buvo padarytos, tik norint prisiminti seną patarlę, kad nėra namų be dūmų. Vis dėlto protingi ir subrendę žmonės turėtų suprasti, kad tie naminiai dūmai kartais labiau graužia akis negu tas visų nemėgstamas "smogas". Jei šioje srityje būtų padaryta pažanga, tai Los Angeles lietuvių kolonija būtų neabejotinu pavyzdžiu visiems kitiems.

     Kalifornija yra garsi savo Hollywoodu, kuris yra Meka daugeliui jaunuolių, norinčių iškilti ir pasižymėti vaidybiniame mene. Daugelis šiuo tikslu čia atkeliauja, bet retai kam nusišypso laimė. Bet kai kam toji laimė ateina, ir neieškoma. Štai ir mes, lietuviai, čia turime dvi gana ryškiai šviečiančias žvaigždes: Rūtą Kilmonytę ir Jūratę Nausėdaitę. Neminime tų, kurie lietuviais yra gimę, bet jau lietuviais nenori būti, užmiršę savo kalbą ir kilmę. To negalima pasakyti apie šias dvi minėtas mergaites, gražiai kalbančias lietuviškai ir niekur nesibijančias pasisakyti, kas jos esą.

     Apie Rūtą jau kitomis progomis esame daugiau rašę. Ji jau dažnai yra matyta televizijoje ir filmų ekrane. Plačios pažintys Hollywoodo filmų pasaulyje ir apsikrovimas darbais jos nesukliudo nuolat bendrauti su lietuviais. Ir paskutinėje parapijos surengtoje Lietuvių Dienoje ji labai jautriai scenoje padeklamavo Tysliavos patriotinį eilėraštį. Dažnai ji pasirodo lietuvių parengimuose, visuomet maloni, visiems besišypsanti, niekad nevystanti, kaip tikra lietuviško darželio rūta.

     Kita smarkiai kylanti filmų žvaigždė yra Jūratė Onutė Nausėdaitė (Ann Jilliann). Ateinančių metų sausio mėn. 29 d. ji švęs dar tik tryliktąjį savo gimtadienį, bet jau spėjo tiek pasižymėti, kad dėl jos dabar varžosi kelios filmų studijos. Tačiau Jūratė nelabai mušasi į naujus filmus, nes nori pirma gerai pasiruošti, kad vėliau galėtų būti tikrai gera artistė. Parėjus iš mokyklos, ji beveik kiekvieną popietį eina į specialias muzikos, dainavimo, baleto ir prancūzų kalbos pamokas. Ji nori viską žinoti, viską mokėti, pasižymėti visose srityse. Labai mėgsta ir sportą — neblogai žaidžia ping-pongą, mokosi lauko teniso, o vandenyje plaukioja, kaip žuvis. Kai suranda laiko, eina pažiūrėti ir filmų. Kaubojiški filmai jai visai nepatinka, labiausiai mėgstanti dramas ir muzikinius filmus.

     Jūratė savo karjerą pradėjo, būdama 7 metų amžiaus, kai mokytoja, pastebėjus jos gabumus ir gražų balsiuką, pasiūlė ją Art Linkleter televizijos programai. Pirmoje programoje Linkleter ją paklausė, kurios esanti tautybės. Ji tuoj drąsiai atsakė:

     — Lietuvaitė!

     Paskui klausė, kaip angliški žodžiai vadinami lietuviškai. Ji tuoj puikiai atsakydavo. Pagaliau Linkleter paklausė, ką, jos nuomone, veikia artistai, kai nevaidina. Ir ji vaikišku naivumu, bet drauge ir suaugusiu gudrumu jam atsakė:

     —    Ilsisi, žiūri televizijos ir skaičiuoja pinigus!

     Kai mus labai nustebino ši jos pirmoji į plokštelę įkalbėta televizijos programa ir ypač paskutinis atsakymas, paklausiau, ar norėtų ir ji skaičiuoti pinigus ir tapti milijoniere. Ir čia jos atsakymas buvo gudrus:

     —    Taip, norėčiau. Kas gi nenorėtų milijono? Tačiau jeigu man reikėtų pasirinkti milijoną dolerių arba sveikatą, tai be jokio abejojimo rinkčiausi sveikatą, nes ji yra daug brangesnė už milijonus.

     —    O kaip tu sunaudotum tą milijoną? — paklausiau.

     —    Dalį pinigų duočiau tėveliams, paskui stengčiausi paremti įvairius labdaros darbus.

     Po to ji šiek tiek pagalvojo ir, prisiminusi savo broliuką, studijuojantį mediciną, tęsė toliau:

     —    Broliukui tai pinigų nė nesiūlyčiau, nes nejaugi jis, būdamas vyras, sutiktų imti pinigus iš mergaitės... Oi ne! Tam ambicija to neleistų!

     Pagaliau, norėdamas dar labiau išmėginti jos gudrumą ir gerą širdį, paklausiau:

     —    O kaip tu pasielgtum tuo atveju, jeigu kuri tavo labai gera draugė, turtingai gyvenanti, bet turinti daug mažiau pinigų už tave, paprašytų, kad tu savo milijonu su ja pasidalintum?

     —    O, čia tai reikia trupučiuką pagalvoti! — susimąsčiusi atsakė Jūratė, bet tuoj surado atsakymą:

     —    Ne, aš jai neduočiau, nes ji vis tiek turtingai gyvena, jai nieko netrūksta. Verčiau aš duočiau tiems, kurie nieko neturi.

     Paskui kalba nukrypo į kitus dalykus. Sėdint prie valgiais apkrauto stalo, paklausiau, ar ji mėgstanti saldumynus. Ji šelmiškai pažvelgė į mamą ir pasakė:

     —    Aš jų turiu nemėgti.

     Mat, mama yra Jūratės "menadžeris", kuris rūpinasi ne tik jos išsimokslinimu, bet ir jos figūra, nes gerai žino, kad artistės gyvenimas nėra jau toks lengvas: norint ko nors pasiekti, reikia daug ruoštis, daug dirbti, daug ko atsisakyti.

     Paprašyta papasakoti savo atostogų įspūdžius, Jūratė prisiminė, kad tėvelis ją kvietė žvejoti, tačiau ji atsisakiusi, nenorėdama kankinti žuvelių. Kiti jai mėginę aiškinti, kad žuvelės nejaučiančios skausmo, bet ji vis dėlto tuo abejojusi. Ir ką ji tada sugalvoja? Gi parašo laišką didžiausiam, jos nuomone, šios srities autoritetui — Harvardo universiteto biologijos katedros vedėjui! Išdėsčiusi savo nuomonę, ji baigia laišką vaikišku, bet pilnu sąmojaus sakiniu:

     —    Nors jūs, biologijos profesoriai, nesate žuvytės, bet vis dėlto galite geriau už kitus žinoti, ar žuvytės jaučia skausmą.

     Profesorius, be abejo, tuoj jai atsakė, paaiškindamas, ką šiuo klausimu galvoja mokslininkai ir pridėjo, jog jis esąs linkęs sutikti su Jūratės nuomone, kad vis dėlto žuvelės jaučiančios skausmą, nors ne tiek, kaip žmonės.

     Pamačius jos gabumus, gudrumą ir jau dabar nemažą pasisekimą filmų pasauly, atėjo į galvą mintis paklausti mamytę, kaip Jūratei sekasi sugyventi mokykloje su draugėmis, ar kitos jai nepavydinčios, ar iš to nekylą kokių nors nesusipratimų. Motina tuoj užtikrino, kad jokių problemų šioje srityje nesą. Jūratė turinti labai daug draugių, nes su visomis esanti labai paprasta, kukli ir nuoširdi. Turėjęs progos Jūratę šiek tiek pažinti, pilnai su motinos paaiškinimu sutikau, tik dar pridėjau, kad būtų man labai įdomu pamatyti šią jauną artistę po kokių dvejų ar trejų metų, kai ji pradės pergyventi psichologines brendimo pasekmes. Įdomu, ar ir tada ji pasiliks tokia miela, natūrali, paprasta. Motina esanti įsitikinusi, kad ji nepasikeis. Duok, Dieve!