Spausdinti

ALĖ RŪTA

BARABBAS

     Nobelio premiją 1951 metais gavusio Pär Lagerkvist romanas “Barabas” rado vietą Hollywoode. Rimtų filmų gamintojas Dino De Laurentiis (Columbia Studijoj) sukūrė vertą pažiūrėti ekrano veikalą, vaizduojantį Kristaus laikus ir sprendžiantį žmogiškos klaidos problemą. Barabo rolei parinktas Anthony Quinn atlieka savo uždavinį gerai. Dramatiškesni veidą ir žmogiškai nuoširdesni sunku būtų šiuo metu ekranuose pamatyti. Kiekvienas šio artisto judesys yra prasmingas, kiekviena veido dalelė išreiškia nusistebėjimą, ar panieką, ar gailestį ir ypač — skausmą. Neblogai čia vaidina ir Silvana Mangano, Katy Jurado, biblinių moterų vaidmenyse.

     Barabas buvo minios išvaduotas iš mirties bausmės, kai Kristų galutinai pasmerkė: “Nukryžiuoti Jį”! Barabas išėjo laisvas, nes prieš žydų Velykas, pagal paprotį, pasigailima vieno nusidėjėlio, minios simpatijų išrinkto. Barabas vėliau stebi Kristaus mirtį ant kryžiaus ir pajunta, kad kažkas čia ne taip... Bet jis netiki jokiu Dievu ir nenori tikėti. Jis ir toliau nusideda, jis žudo, jis brutalus ir egoistas. Jo mylimoji Rachelė, pasidariusi krikščione, ir žūsta, minios apmėtyta akmenimis. Barabas visa tai stebi ir visa ima į širdį. Nors jis netikėjo Rachelės žodžiais, nors netikėjo paties apčiuopiamai stebėtu Kristaus prisikėlimu, bet visa jis stebi, ir viskas kraunasi jo viduje. Jis ir toliau žudo, nusideda, pagaunamas į kalėjimą, išsiunčiamas į katorgą, pasižymi kūno stiprumu, net laikomas nenugalimu, beveik nemirtingu, už tai pastebimas kūno stiprumą garbinančių romėnų ir jų proteguojamas. Pagaliau jam tenka iš arti stebėti krikščionių kankinimus ir jų mirtį. Jis nesupranta, kodėl ir už ką krikščionys taip didvyriškai žūsta, tačiau visomis sukauptomis jėgomis nugali didžiausią krikščionių budelį ir jį nužudo. Ne, jis vis tiek dar netiki krikščionių Dievu; jis nenori jokio Dievo, bet jo vidus pilnas gyvenimo stebėjimo, pilnas jo priešingybių ir bundančios tiesos. Barabas yra tamsus žmogus, grubus ir brutalus, beveik kaip gyvulys, bet jis budria akimi ir budria savo siela visą gyvenimą kažko ieško. Ir štai išėjęs laisvas iš kalėjimų bei vergystės, pamatęs Romos didįjį gaisrą ir išgirdęs, kad tą gaisrą sukėlė krikščionys, norėdami po jo sukurti geresnį pasaulį, jis apsisprendžia pagaliau eiti su krikščionimis, jiems padėti. Jis pradeda padeginėti namus, kareivių sugaunamas, prieš kareivius kovoja ir šaukia, kad jis krikščionis, kad jis dabar kurs geresnį pasaulį... Bet jis greit sužino savo baisią klaidą: jis krikščionims nepadėjo, o labai pakenkė, nes dabar tikrai romėnai turi progos juos kaltinti gaisro pradėjimu ir masiniai žudyti, prikalant prie kryžių. Pats Barabas, jau kaip krikščionis, kantriai miršta ant kryžiaus, pasivesdamas Dievui. Mirties momentą jis buvo ir baisiai nelaimingas, nes pamatė savo klaidas, ir labai laimingas, nes pagaliau surado Dievą ir Jį įtikėjo. Tame momente ir susikryžiuoja pilnutinės žmogiško gyvenimo prasmės spinduliai, skaistūs ir skausmingi, tarytum saulės žiežirbos ir tarytum erškėčių dygliai vainike.

     Neskaitant mažesnių netobulumų, filmas labai geras suaugusiems.

THE RELUCTANT SAINT

     17-tame šimtmety Italijoj gyveno toks Giuseppe, niekam tikęs berniukas, nesugebėjęs baigti jokios mokyklos, nuolat daužęs motinos indus, jokiam darbui nepritapęs ir visų pašaipų bei pokštų objektu tebuvęs. Bet jis turėjo labai šviesią sielą, nekaltą šypseną, visada giedraus veido, nekerštingas, nepiktas, pasivedęs Dievo valiai ir kantriai visus skausmus bei pašaipas nukenčiąs. Tas berniukas po šimto metų buvo paskelbtas šventuoju. Tai vieno italo kunigo, pranciškono vienuolio, kilusio iš mažos Cupertino apylinkės, tikra gyvenimo istorija. Pagrindinę rolę vaidina sparčiai kyląs vokiškos kilmės artistas Maximilian Schell. Filmas labai geras vaikams ir suaugusiems.

TWO FOR THE SEESAW

     Tai iš Broadway paimta komedija, vaizduojanti dviejų vienišų išsiskyrusiųjų meilę, jų problemas, jų stiprių jausmų ir pareigos prisiminimo konfliktą. Filmo forma komiška, bet gilumoje dalykas dramatiškas ir beveik tragiškas. Robert   Mitchum ir ypač nuoširdžios Shirley MacLaine vaidyba sukuria šiltos tų dviejų žmonių draugystės ir gražios jų meilės iliuzijas, bet visą laiką jaučiama jų viduje bedugnė, jų dirbtinio ryšio beprasmiškumas, jų blaškymasis, po kojomis pagrindo nesuradimas. Vyras kankinasi dėl paliktos žmonos; ji kankinasi, pavydėdama šiltų vyro jausmų žmonai ir bijodama, kad jis nesugrįžtų į praeitį. Ko ji bijo, tai ir įvyksta: jis apsisprendžia pagaliau grįžti į buvusį šeimos židinį, nes “dvylikos metų bendro gyvenimo praeities negalima taip lengvai išbraukti iš sąmonės ir iš širdies”. Nors jie išsiskirdami kartoja meilės žodį, bet realybė juos grąžina atgal, kur yra meilė ir pareiga. Subrendusiems žmonėms šią ekrano komediją - dramą verta pamatyti.

GAY PURR—EE

     Tai piešto kartūno komedija, graži mažam ir dideliam, turinti vertingų modernaus meno pavyzdžių, įdomių idėjų, kartais moralizuojančių. Vaidybos čia nėra, tik piešinys. Nekalta istorija iš gyvulių gyvenimo, parafrazuojant “lauko pelės — miesto pelės” pasaką, tik čia veiksmą perkeliant i kačių pasaulį. Filmas labai malonus akiai.

THE LEGEND OF LOBO

     Tai kitas iš gyvulių gyvenimo filmas, jau vaidybinis, skirtas daugiau jaunam žiūrovui. Walt Disney gamyba. Gražūs Arizonos vaizdai. Filmo pagrindu yra legenda apie šaunų vilką, visų gaudytą, bet niekad nepagautą. Žmonėms daug blėdies pridaręs vilkas Lobo Čia idealizuojamas, žiūrint žvėrių, ypač vilkų, akimis. Nieko moralizuojančio nei pamokomo, bet gražūs vaizdai ir graži pasaka, paįvairinta Amerikos Vakarų dainomis. Tai nekaltas ir meniškas “western” vaikams.