B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.
(Paskutinės vokiečių dienos)
Šiurpi žmonių medžioklė įvyko penktadienį, gegužės 26 dieną. Sekmadienį, gegužės 28 dieną, turėjau paruošti pirmos komunijos šventę. Laiko beliko tik viena diena, ir reikėjo gerai pasispausti, kad viskas vyktų sklandžiai.
Šeštadienį pasitariau su seselėms, ar nereikėtų atidėti šventę vienai savaitei. Vatikanas dar neatsiuntė vaikams drabužių, o tėvai buvo gerokai įbauginti. Tačiau, antra vertus, kažin ar sulauksime ramesnių laikų. Girdėjau, kad sąjungininkai buvo pralaužę frontą prie Cassino ir artinosi į Romą. Sąjungininkų aviacija ir čia buvo labai veikli. Jei lauksime, kol frontas priartės prie stovyklos, kažin ar galėsime vėliau suruošti komunijos šventę. Ką tad daryti?
Seselės patarė šventės neatidėti. Prižadėjo 10 valandą surinkti vaikus katekizmo egzaminams ir apraminti tėvus. Jei reikės, joms galės padėti ir mokytojos.
Vos tik pradėjau egzaminuoti vaikus, kai atbėgo viena davatkėlė ir ėmė tvirtinti, kad vokiečiai pradėjo rinkti vaikus darbams Vokietijai. Žinojau, kad žmonės buvo įbauginti, bet tokio gando nelaukiau. Nusijuokęs jai atsakiau, kad vaikus renka ne vokiečiai, bet seselės, ir ne darbams Vokietijai, bet katekizmo egzaminams. Juk ateinantį sekmadienį bus pirmoji komunija.
Trečią valandą pradėjau klausyti vaikų išpažinčių. Ir vėl atbėgo viena moteris su panašiu gandu. Bet ir šį kartą pavyko atvėsinti baimės įkaitintą fantaziją.
Sekmadienio rytą įprastu laiku pradėjau laikyti mišias ligoninėje. Skaitant, rodos, evangeliją, kažkoks šarvuotas vokiečių pabūklas sustojo prie ligoninės už keliolikos metrų nuo palatos, kurioje laikiau mišias. Palatoje įsiviešpatavo mirties tyla, kai virš ligoninės pasigirdo lėktuvo dūzgimas. Visi žinojom, ką tai reiškia ir laukėm, kada lėktuvas puls vokiečių pabūklą. Tęsiau mišias, bet jutau , kad mano rankos pradėjo drebėti. Kanono pradžioje kunigas susitelkia ir prisimena gyvuosius. Tos trumpos pertraukos metu apsisprendžiau laikyti mišias toliau, nes nebuvo kur slėptis nei ligoniams, nei personalui. Be to, jei kils panika ligoninėje, ji galės greitai persimesti ir į stovyklą. Tuokart pasibaigs pirmos komunijos šventė, dar nė neprasidėjusi.
Lėktuvas dūzgė iki mišių pabaigos, bet šarvuoto pabūklo nepuolė. Niekad taip nuoširdžiai nelaiminau žmonių, kaip tų mišių pabaigoje. Po mišių gydytojas man padėkojo, kad pasilikau prie altoriaus ir nesukėliau panikos.
Mūsų laimei, po mišių dingo ne tik šarvuotas pabūklas, bet ir lėktuvas.
Pirmos komunijos šventė praėjo gražioj nuotaikoj. Pamaldose dalyvavo stovyklos štabas ir fašistai. Nors vaikai buvo basi ir nuskurę, bet giedojo taip gražiai, lyg būtų nepažinę vargo. Pamokslą sakiau apie Napoleoną. Priminiau, kad jis, ištremtas į Šv. Elenos salą, gyveno tamsiame ir niūriame kambaryje. Kai vienas svečias pastebėjo kambario nejaukumą, didysis karo vadas atsakė, kad niūri buvo ir jo širdis karūnacijos dieną. Laimę jis jautęs tik pirmos komunijos dieną. Sakiau nežinąs, kaip jaučiasi šio karo vadai. Kaip jie ir besijaustų, mes būtumėm laimingesni, jei pirmą komuniją būtumėm galėję švęsti ne stovykloje, bet savo namuose, apsupti visų giminių. Dabar daugelis jų yra atskirti nuo mūsų. Priimdami komuniją, prašykime Išganytoją, kad Jis palaimintų mus ir juos.
Pamokslo klausė daugiau suaugę negu vaikai. Jį smarkiai sukritikavo ne vokiečiai ir ne fašistai, bet seselės. Jos mane įspėjo, kad nežaisčiau savo laisve.
Seseles nuraminau, sakydamas, kad šį kartą žaidimas pasisekė, nes išlošiau 500 lyrų. Nepaisant pamokslo, tuos pinigus man įspraudė į ranką fašistų grupės vadas, prašydamas, kad vaikams nupirkčiau kokią dovaną. Prie fašistų dovanos pridėjau 500 lyrų iš komisijos kasos ir visus pinigus įdaviau seselėms, kad pasirūpintų dovanomis.
Sekmadienį po pietų sutikau kapitoną Teuber ir nustebau, kad jis atrodė toks suvargęs. Paklaustas, kas jam yra, atsakė turįs skilvio žaizdas, kurios jį kankinančios. Jam patariau tuč tuojau važiuoti į Romą ir patikrinti sveikatą. Daugiau jo nebemačiau, nes pirmadienį jis apleido stovyklą, o antradienį mirė po operacijos.
Tą patį vakarą stovykloje sutikau keistą svečią. Jis buvo gražiai apsirėdęs ir išsitempęs, kaip vokietis. Tačiau kalbėjo keistu akcentu. Neiškentęs paklausiau, iš kur esąs. Svečias prisipažino gimęs Lenkijoje. Tuokart lenkiškai paklausiau, ar nebūsiąs lenkas. Taip, jis buvo lenkas. Kai prisipažinau, kad esu lietuvis ir Vatikano atsiųstas kapelionas, mudu dar kartą kits kitam padavėm ranką. Matydamas mano juostelę, jis spėjo, ar tik nebūsiu jėzuitas. Taip, buvau jėzuitas. O jis prisipažino esąs jėzuitų mokinys. Pakratę dar kartą rankas, šnektelėjom apie jo apsilankymo tikslą.
Tas tikslas man nepatiko, nes jis turėjo išmontuoti chemijos dirbtuvės mašinas ir išvežti jas į Vokietiją. Po ilgų derybų sutarėm, kad jis mašinas montuos taip, kad nebūtų išmontuotos. "Užtenka", sakiau jam, "kad vokiečiai išvežė žmones, dabar nori išvežti ir mašinas. Esi lenkas ir nesilankstyk vokiečiams".
Nežinau, ar jis išlaikė duotą žodį, nes jo daugiau nebesutikau. Jis dingo iš stovyklos po poros dienų. Spėju, kad nieko neišvežė, nes nesimatė jokio sunkvežimio.
Pirmadienį ar antradienį stovyklą apleido keli vokiečių kareiviai, kurie viename sandėlyje buvo įruošę automobilių ir tankų taisymo garažą. Tas sandėlys susidėjo iš dviejų didelių patalpų, du ar tris kartus didesnių negu mano koplyčia. Kadangi sandėlys buvo stovyklos viduryje, į jį per krausčiau koplyčią. Atidaręs didelę angą tarp abiejų patalpų, koplyčioje galėjau sutalpinti virš 2.000 žmonių. Tokių patalpų man užteko.
Gavęs žinią, kad Vatikanas netrukus atsiųs drabužius, pasiūliau pirmos komunijos vaikams priimti antrą kartą komuniją pirmą mėnesio penktadienį, birželio 3 dieną. Vaikai pasiūlymą priėmė su džiaugsmu, nes laukė šv. tėvo dovanų. Šį kartą nebuvo apvilti. Drabužius gavau ketvirtadienį. Deja, visos mergaičių suknelės buvo per ilgos. Nieko nelaukdamas, improvizavau siuvyklą, ir per 4 ar 5 valandas suknelės buvo sutrumpintos pagal mergaičių išmieras. Vakare, grįždamas į ligoninę, sutikau naują stovyklos komendantą. Jis mano amžiaus, draugiškas ir nuoširdus. Su juo atvažiavo ir maj. Steinhaus, kurį pakviečiau į rytdienos šventę.
Antros komunijos šventė buvo dar jaukesnė, nes ją pagražino vaikų drabužiai. Pamokslą sakiau apie pašvenčiamą malonę, palygindamas ją su nauju ir nesuteptu rūbu. Pamokslo pabaigoj taip kreipiausi į vaikus: "Praėjus kelioms dienoms ar savaitėms, jūs tikrai užmiršite mano pamokslo turinį. Todėl prašau jus atsiminti tik du dalyku, būtent, kas jus per šį karą apnuogino ir kas jus pirmos komunijos dieną aprengė. Jei tuos du dalykus atsiminsite ir suaugę, tuokart nepaklysite gyvenime".
Labai abejoju, ar komendantas ir maj. Steinhaus suprato, ką sakiau, nes itališkai jie sumesdavo tik keletą žodžių. Fašistai šį kartą jokios dovanos nedavė, o seselės vėl mane stipriai sukritikavo. Tačiau keli pabėgėliai ir italai policininkai už pamokslą padėkojo. Pamokslas ypatingai patiko vienam buvusiam jūrininkui, vardu Farina, kuris porą kartų buvo užklydęs ir Klaipėdos uoste. Jis man buvo vėliau labai reikalingas.
Šeštadienį atlaikiau gedulingas pamaldas už kapitoną Teuber ir visus mirusius stovykloje. Vokiečiai man už tai padėkojo, bet buvo labai nešnekūs.
Atrodė, lyg jie norėjo kažką nuslėpti.
Grįždamas į ligoninę, pamačiau atvažiuojant porą vežimų, prikrautų visokių daiktų: čiužinių, dviračių, padangų, vištų ir t.t. Juos lydėjo 4 apskurę ir barzdomis apžėlę kareiviai. Kai vienas jų nusikeikė rusiškai, supratau, kas jie buvo ir, priėjęs arčiau, pasveikinau juos rusiškai. Iš jų sužinojau, kad sąjungininkai yra jau netoli Romos. Dabar buvo aišku, kodėl vokiečiai buvo tokie nešnekūs.
Vakare visiškai netikėtai iš Romos atvažiavo kun. Egger ir kun. J. Segasta, ispanas vienuolis. Jie atvežė didelį sunkvežimį maisto produktų, išgelbėtų iš Brėdos stovyklos. Produktus iškroviau ligoninėje ir priprašiau T. Segastą, kad man padėtų bent vieną sekmadienį. Jam pavedžiau laikyti vėlyvas mišias stovykloje. Sutemus kun. Egger grįžo į Romą.
Sekmadienio rytą maj. Steinhaus atsiuntė į ligoninę paaugusį bernioką, prašydamas, kad maisto produktus pergabenčiau į stovyklą. Bet aš neturėjau nei noro, nei priemonės. Berniokui atsakiau, kad dabar turiu laikyti mišias, o po mišių pasižiūrėsiu.
Tuojau po pamaldų atėjo į ligoninę komendantas ir Mariza ir gana rimtu tonu priminė majoro paveidavimą. Man buvo lengva pasiteisinti, nes neturėjau jokios transporto priemonės. Nejaugi majoras nori, kad pats nuneščiau kelioliką maišų į stovyklą, sveriančių po centnerį?
Apie tai nepagalvojo nei komendantas, nei Mariza, ir abu atlyžo. Tuokart iš po lovos išsitraukiau du buteliu vyno, kuriuos atvežė kun. Egger. Nieko nevyniodamas, pasakiau svečiams, kad, mano nuomone, šiandien teks su jais atsisveikinti, nes sąjungininkai yra netoli Romos. Jų aviacija persekioja vokiečių sunkvežimius, be-sitraukiančius iš Romos. Juk jie patys mato, kas šiandien dedasi.
Iš tiesų, tą dieną sąjungininkų aviacija buvo nepaprastai veikli. Apsidairius aplink stovyklą, matėsi nuo 4 iki 12 dūmų stulpų, ir nesunku buvo atspėti, kad degė vokiečių sunkvežimiai.
Bevaišindamas vokiečius, įsidrąsinau ir paprašiau, kad maisto produk
tus paliktų mano dispozicijai. Jei mėgintų išvežti juos iš stovyklos, lėktuvai tikrai produktus sunaikintų. Jei paliktų man, aš juos galėčiau išdalinti pabėgėliams.
Komendantas prižadėjo tuo reikalu pasikalbėti su majoru. Padėkoję už vaišes, abu atsisveikino ir išėjo į stovyklą.
Apie 3 valandą po pietų maj. Steinhaus mane pakvietė į stovyklą ir pasiteiravo, kaip sekasi. Atsakiau, kad dirbu, ką galiu. Nors iš Vatikano tikėjaus didesnės pagalbos, bet jo kaltinti negalima, nes sąjungininkų aviacija paskutinėmis savaitėmis beveik jokio sunkvežimio nepraleido. O ką vakar atvežė kun. Egger, tai yra jo nuopelnas, nes jis rizikavo savo gyvybe.
Maj. Steinhaus atsakė, kad Vatikano pagalba yra labai patenkintas ir prašė padėkoti jo vardu popiežiaus komisijai. Jis pats, deja, T. Faller jau senokai nematęs. Dabar jis mane pakvietęs pas save, kad perimčiau stovyklos vadovybę.
"Stovyklos vadovybę?" — sušukau nustebęs. "Juk aš esu kunigas ir negaliu tapti stovyklos komendantu".
Majoras Steinhaus buvo kitos nuomonės ir pakartojo savo prašymą. Jis norėjęs stovyklą palikti policijos leitenantui, bet šis slaptai jau pabėgęs. Trys policijos viršilos tom pareigom netinka, nes nesuvaldys žmonių. Be to, kas gali garantuoti, kad jie nepabėgs? Jei stovykla liktų be vadovybės, tuokart gali kilti didžiausia netvarka. Tiesa, stovykloje yra trys fašistai, bet jie neturi jokio autoriteto. Taigi, kitos išeities nėra, ir aš turiu perimti vadovybę. Jei aš sutinku, jis duos italų policijai įsakymą, kad manęs klausytų, kaip iki šiol klausė komendanto.
Sutikti turėjau, nes ir aš nemačiau kitos galimybės. Ligoninės vedėjas būtų buvęs tinkamas kandidatas, bet jis jau prieš porą savaičių nuvyko į Romą ir nebegrįžo. Jo vietą užėmė senyvas pulkininkas, kuris?- pabuvęs tik keletą dienų, taip pat pasitraukė į Romą. Stovyklos ir ligoninės gydytojai buvo geri žmonės, bet neatrodė, kad turėtų šiokių tokių administracinių gabumų. Ligoninės ūkvedys, leitenantas Bianchi, buvo tikras raštininkėlio tipas. Jo tikrai niekas neklausytų. Kitų kandidatų nebežinojau ir majorui atsakiau, kad sutinku.
Tuokart maj. Steinhaus pašaukė komendantą ir padiktavo jam stovyklos perdavimo aktą. Aktą pasirašėm abu su majoru. Kai komendantas atidavė sandėlių raktus ir 30.000 lyrų, pajutau visą naujos atsakomybės svorį.
Atlikęs tuos formalumus, maj. Steinhaus mane paklausė, ar suprantu šio karo prasmę. Jis pats aktyviai dalyvavęs pirmame ir antrame pasauliniame kare, bet karo prasmės nesupratęs. Sugriauti viską, ką amžiai statė, esąs beprasmis dalykas. Jei žmonės iš karo šio to pasimokytų, tuokart karas atrodytų prasmingas. Bet ko žmonės pasimokė iš pirmo pasaulinio karo? Ko pasimokys iš šio karo? Gal tik naujos karo technikos, bet ne teisingumo. Jei ir atsiras šioks toks teisingumo jausmas, jį gali nuslopinti keršto jausmas arba nugalėtojų ambicija. Ne, nors jis ilgai apie viską galvojęs, bet karo prasmės nesupratęs.
Prasidėjus pirmam pasauliniam karui, popiežius Benediktas XV parašė atsišaukimą, pavadindamas tą karą "bereikalingu kraujo praliejimu". Dabar man atrodė, kad tie mirusio popiežiaus žodžiai skambėtų iš majoro Steinhaus lūpų. Jo ir popiežiaus pažiūros apie karą buvo tos pačios. Kol žmonės nepripažįsta visus įpareigojančio dorovės principo, tol karas yra neprasmingas. Kas iš to, jei vieną diktatorių pakeis kitas? Kas iš to, jei laikinai kokios nors valstybės sienos bus pastumtos vienu ar kitu šimtu kilometrų? Jei žmonės siektų tiesos ir teisingumo, tuokart tarptautines problemas galėtų išspręsti ir be karo. Kol tiesą ir teisingumą kiekvienas interpretuoja, kaip nori, tol negali būti jokio pastovaus sutarimo. Tikrai, "non est pax impiis".
Padėkojęs majorui už pasitikėjimą, norėjau grįžti į ligoninę ir žingsnis po žingsnio pergalvoti gyvybinius stovyklos reikalus: virtuves, maisto sandėlius, policiją, komendantūrą, darbininkų grupę, kepyklą ir t. t. Tačiau majoras norėjo pristatyti mane policijai. Gerai, tebūnie ir taip.
Kadangi Mariza pakavo savo daiktus, man teko būti vertėju. Nors toji pareiga buvo nemaloni, nes lietė mane patį, bet mačiau, kad policija dėl to nesijaudino. Kai pabaigiau versti majoro kalbą, pridėjau nuo savęs keletą žodžių. Savo ir policijos vardu padėkojau majorui, abiem komendantams ir Marizai. Išreiškiau viltį, kad policija padės ir man, kaip padėjo buvusiai stovyklos vadovybei. Prašiau apie vadovybės pasikeitimą tuo tarpu niekam nesakyti. Trims policijos viršiloms paspaudžiau ranką.
Palydėjau majorą į komendantūrą ir prižadėjau pas jį dar kartą užeiti. Dabar reikėjo apžiūrėti sandėlius, kepyklą ir susidaryti šiokį tokį administracijos planą. Kai turi planą, jautiesi tvirčiau ant kojų.
Sandėlius parodė komendantas. Viename radome 300 centnerių kviečių, antrame kokiai 10 dienų miltų, makaronų ir alyvos. Komendanto automobiliu leidomės į Cesono miestelį, kur buvo kepykla. Pakeliui du kartu mus užpuolė lėktuvas, bet spėjome pasislėpti po medžiais. Lakūnas, matyt, pametė mus iš akių ir vėl pakilo į viršų. Kepykloje radom 3 ar 4 dienoms miltų. Tokios buvo stovyklos maisto atsargos.
Dabar reikėjo pergalvoti administracijos aparatą. Padėkojęs komendantui už kelionę, sunkiu žingsniu leidaus į ligoninę ir norėjau pabūti vienas, kad galėčiau susikaupti. Lėktuvai ir degantieji aplink sunkvežimiai manęs jau nebeišblaškė. Nebeišblaškė ir vakar sudegintas traukinys, nors jo likučiai šiandien atrodė kaip kokio priešistorinio gyvulio griaučiai. Jis tiko aplinkai ir tos dienos nuotaikai.