P. DAUGINTIS, S.J,
IKRAI žmoniškos visuomeninės santvarkos sukūrimas reikalauja naujos dvasios ir esminių reformų ūkiniame bei socialiniame gyvenime. Jų ypač reikalinga dabartinė nuosavybės forma, neatliekanti savo paskirties. Tai labai gerai išreiškė vienas eilinis žmogelis, sakydamas, kad Dievas Tėvas sutvėrė pasaulį visiems savo vaikams, tad kodėl vieni turi alkti, kai kiti per daug visko turi? Iš tikrųjų, Dievo sukurtos žemės su visomis jos gėrybėmis paskirtis yra tarnauti visų žmonių išlaikymui.Tad tos gėrybės ir turi būti paskirstytos pagal teisingumą ir meilę tarp visų žmonių. Jų žemėje dar yra pakankamai aprūpinti visus žmones tikrai žmonišku pragyvenimu. Tačiau apie du trečdaliai žmonijos alksta, ir net ūkiškai išsivysčiusiuose kraštuose didelė žmonių dalis kenčia nepriteklių.
Taigi, dabartinis tų gėrybių paskirstymas privačia nuosavybe yra neteisingas. Privačią nuosavybę reikia būtinai kitaip pertvarkyti.
Žmogiškumo garantija
Be abejo, mes neneigiame privačios nuosavybės teisės. Ji yra prigimta žmogaus teisė, būtinai reikalinga dėl įvairių priežasčių. Svarbiausias jų paminėsime.
Visi daiktai ir žemės gėrybės yra Dievo sukurtos protingai būtybei — žmogui. Jų privati nuosavybė yra žmoniško pragyvenimo ir ateities saugumo laidas. Dėl įdėto darbo žemė bei daiktai tampa tartum asmeniška žmogaus dalis ir teikia teisę į darbo vaisius. Tačiau iš darbo kylanti teisė remiasi tuo pirmykščiu žmogaus santykiu su medžiaginiais daiktais — protingai tenkinti savo gyvybinius būtinumus. Kitaip tariant, ji kyla iš žmogaus dvasinės prigimties, todėl ji yra žmogaus prigimtoji teisė.
Nors teoriškai galvojant atrodo, kad visi žmonės, bendrai dirbdami, galėtų patenkinti tuos gyvybinius būtinumus, tačiau gyvenimo praktika rodo, kad ten, kur viskas yra bendra, kyla amžini nesutikimai, barniai, mažai prižiūrimas turtas. Tad privati nuosavybė yra reikalinga tvarkos bei ramybės saugojimui ir šeimos išlaikymui. Taip pat ji yra didelis asmeniško intereso ir privačios naudos paskatinimas. Dėl to ir gėrybių daugiau pagaminama. Tai visiems išeina į naudą.
Be to, ji yra būtina sąlyga ir garantija išlikti žmogui laisvam. Tai puikiai išreiškė popiežius Jonas XXIII savo enciklikoje "Motina ir Mokytoja”: "Istorija ir patyrimas liudija, kad politiniuose režimuose, kur nepripažįstama privačios nuosavybės, yra suvaržomi ir net užgniaužiami pagrindiniai laisvės pasireiškimai. Iš to plaukia nuosekli išvada, kad tie pasireiškimai randa garantiją nuosavybės teisėje”.
Teisė gyventi ir dirbti
Tačiau prigimtoji nuosavybės teisė nėra neribota ir aukščiausia. Aukščiau už ją yra teisė išlaikyti gyvybę.
Tai yra pati pirmoji ir aukščiausia prigimtoji kiekvieno žmogaus teisė. Tad visi turi teisę valgyti, gerti, turėti butą ir visa tai, kas reikalinga žmogiškam pragyvenimui, atsižvelgiant į to žmogaus ir laiko sąlygas. O kas turi teisę pasiekti kokį nors tikslą, turi teisę ir vartoti tam tikslui pasiekti reikiamas priemones. Darbas yra būtina priemonė gauti duonos gyvybės išlaikymui. Tad žmogus turi teisę dirbti.
Užtat nuosavybė neduoda žmogui jokios teisės kliudyti, kad kiti negalėtų naudotis teise gyventi ir dirbti. Jeigu privati nuosavybė tai kliudytų, ji turi būti apribota arba ir visai atimta. Juk Dievas sutvėrė pasaulį visiems! Be to, žmonės dėl savo socialinės prigimties ir nevienodų talentų, tik bendrai dirbdami, pasigamina visas žmoniškam gyvenimui reikalingas gėrybes. Visi naudojasi vieni kitų darbo vaisiais ir yra reikalingi kitų pagalbos.
Dėl visų šitų priežasčių yra privačios nuosavybės pareiga tarnauti bei padėti ir kitų žmonių išlaikymui. Tai yra privačios nuosavybės bendruomeninė pareiga arba socialinė funkcija. Ji yra vykdoma, suteikiant kitiems darbą ir duodant tinkamą atlyginimą, o taip pat mokant mokesčius, remiant visuomeninius bei kultūrinius reikalus, teikiant pašalpą stokojantiems.
Kapitalistai sako, kad katalikai sociologai, skelbią šią doktriną, nori panaikinti privačią nuosavybę. Tačiau šie sociologai nori panaikinti tik kapitalistinės nuosavybės privilegijas ir atitaisyti piktnaudojimus. Kapitalistai, sekdami klaidingą liberalizmo mokslą, ieško tik savo naudos ir neriboto pelno. Jie reikalauja, kad visiškai nesikištų į jų nuosavybę valdžia, nori turėti neribotą ir absoliučią nuosavybės teisę, nepripažindami ir neatlikdami privačios nuosavybės socialinių pareigų. Jie mina po kojomis įgimtas žmonių teises į gyvybę, darbą ir nuosavybę. Jie bedvasę medžiagą pastato aukščiau už žmogų. Tokia prasme kapitalizmas, kaip ūkinis liberalizmas, yra Bažnyčios pasmerktas. Kas nenori sutikti su būtinomis reformomis, tai tegul bent nesivadina demokratais, o tuo labiau krikščionimis.
Minėtas socialines reformas puola ir marksistai, sakydami, kad tokiu būdu kapitalistų sauvaliavimo nepanaikinsi. Reikią, jų nuomone, būtinai panaikinti privačią nuosavybę. Tik tada visi būsią lygūs ir žmoniškai aprūpinti. Bet jie labai klysta, nepripažindami individualinės nuosavybės paskirties ir privačią nuosavybę paversdami kolektyvine, bendruomenine. Vis tiek gyvenimo praktika net ir Sovietų Rusiją privertė palikti šiokią tokią privačią nuosavybę, pvz. bent šiek tiek įrankių, žemės daržui, gyvulių, paukščių. Komunistiniuose kraštuose, nors jie to ir nenori pripažinti, žmogus yra paverstas darbo vergu ir beteisiu valdančios partijos tarnu. Žmogus ir čia išnaudojamas bei mažiau vertinamas už bedvasę medžiagą ar gamybą.
Reikia skirti nuosavybę nuo jos valdymo ir naudojimo formos. Valdymo formos ir jų teisiniai nuostatai amžių būvyje labai keitėsi. Primityviose tautelėse medžiojimo ir darbo įrankiai buvo bendri visai šeimai, o kitur tirono — pono vergai neturėjo jokios nuosavybės. Feodalinės santvarkos šalyse reikėdavo eiti baudžiavą ir dalį savo produktų atiduoti valdžiai. Pagaliau visi pažįstame ir mūsų laikų smulkiąją bei stambiąją kapitalistų privačią nuosavybę.
Tad nėra jokios blogybės reikalauti naujų nuosavybės formų išplėtimo ir mūsų laikams.