Spausdinti

LIETUVYBĖ IR REALYBĖ?

     Praėjusių metų gruodžio mėn. “Laiškai Lietuviams” mane ypatingai sudomino, nes čia yra iškeliami kiek kraštutiniai atsiliepimai į N. Gailiūnienės premijuotą rašinį. Teisingai, šitas rašinys yra kontroversinio pobūdžio. Konservatyvūs asmenys pastebėtų, kad jis yra perdėm persisunkęs pragmatine dvasia, tipiškai amerikietiškas sociologiniu atžvilgiu. Bet tai vis vien nesunaikina minčių orumo ir sodrumo. Jis pasižymi drąsa ir dinamiškumu, ypač pabrėžia realų gyvenimą.

     Mano galvojimu, L. Dambriūnas gal perdaug kietai šį straipsnį kritikuoja. Gi geriausią kelią bus pasirinkusi redakcija: “Mes neturime nei su realybe susitaikyti, nei prieš ją kovoti, bet ją matyti. Turime suprasti dabartines sąlygas ir prie jų derinti savo veiklos bei kovos metodus”. Mano galvojimu — tai Saliamono išmintis. Šioje sampratoje ir glūdi pilnutinis realybės suvokimas. Matymas — tai raktas visų problemų išsprendimui. Diskusijos — tai natūralus ir sveikas kelias išsiaiškinti esamas problemas.

     Kas gi tad yra tikroji lietuvybė? Lietuvybę galime suprasti siaurąja ir plačiąja prasme. Siaurąja prasme — tai apribojimas lietuvybės sąvokos vien lietuvių kalba, tradicijomis, literatūra, menu ir pan. Plačiąja prasme mes išplečiame lietuvybės sąvoką į lietuvių organizacijas, parapijas, reprezentaciją, iškeliant lietuvių tragediją, organizuojant lietuviškas vasaros ir žiemos stovyklas ir t. t.

     Todėl aš sutinku tiek su N. G., tiek su Elena G., kad “kalbėdami apie Lietuvą, mes užmirštame lietuvį; kalbėdami apie lietuvį, užmirštame, kad jis yra žmogus; kalbėdami apie žmogų, galvojame tik apie pasaulį... Mes bėgame nuo tiesos įsivaizdavimais, nuo teisingumo — neigimais, nuo meilės — niekinimais, nuo Dievo — nesidomėjimu” (347 psl.). Taigi, sveikai galvojąs žmogus nevartoja projekcijos, bet priima kiekvieną dalyką realiai ir tikrai. Taigi, nevalia bėgti nuo realybės. Toliau E. G. rašo: “Galime jaunime stengtis puoselėti meilę savo tėvų žemei, tik lygiagrečiai nežemindami kitų kraštu, nes antžmogio triumfas žuvo drauge su prieškarine Vokietija” (ten pat).

     Bet gal E. G. negerai pasielgė, suuniversalindama sportą. “Sportininkas negali tapti paliegėliu, nes, išugdydamas sveiką kūną, apsaugo žmogų nuo haliucinacijų, nervingumo, įkyrių manierų ar liguistu užsidegimų”. Negalima sumaišyti kūno su siela bei protu. Yra visiems aišku, kad tarp kūno, sielos ir proto yra atitinkamas sąryšis, bet tai nereiškia, kad kūnas, siela ir protas yra vienas ir tas pats dalykas. Kiek žinau, šv. Tomas Akvinietis nebuvo sportininkas, bet neturėjo haliucinacijų ir netikusių manierų; atvirkščiai, jis buvo vienas iš geriausiai išbalansuotų asmenybių. Taip pat žinome, kad kai kuriems sportas gali būti ir terapinio pobūdžio, bet ne visiems. Tie, kurie moka surikiuoti savo energiją protavimui, nėra reikalingi praleisti valandų valandas sportuodami.

     Kaip matome, pagrindinis kiekvieno asmens uždavinys yra suprasti save ir tuo atrasti savo vietą visuomenėje. Atradus, ją protingai priimti, nors ne visada ji yra gera. Tik šitą dalyką turėdami omenyje, suprasime realybę ir prisitaikysime prie jos arba realiąją aplinką pritaikysime prie savo tikslų ir siekimų. Tik šaltas ir visapusiškas galvojimas yra racionalus. Kai protas, bet ne emocijos mums vadovauja, išvengsime tiek vieno, tiek kito kraštutinumo. Taigi, tik eidami vidurio keliu, atskirsime grūdus nuo pelų.

     Asmens, kuris nemoka taisyklingai vartoti lietuvių kalbos arba neparodo specifiškai lietuviško elgesio, mes dar negalime vadinti “išblukusiu” arba “išdžiūvusiu” lietuviu. Antra vertus, lietuvis, kuris gražiai vartoja lietuvių kalbą, “elgiasi lietuviškai”, bet niekados nerašo į spaudą, nei darbuojasi organizacijose ir nesidomi lietuvių veikla, tikrai nėra ryškus ir žaliai sultingas lietuvis. Tai daugiau panašėja į fariziejų veiklą. Geriausias kontrastas — tai antrosios ir trečiosios kartos lietuviai, kurie yra padarę daug daugiau Lietuvos reikalui negu buvę viršaičiai, mokytojai ir kai kurie profesoriai. Pavartykime istorijos lapus ir pamatysime, kieno veikla yra platesnio pobūdžio.

     Taipogi negaliu nesuminėti ir studentų veiklos. Nors jie yra visaip pravardžiuojami, bet bando ir daug ko atsiekia. Nors jų galvosena kartais labai skiriasi nuo konservatyviųjų asmenų ir jų straipsniai yra taip pertaisomi, kad net nebeatitinka autoriaus minties, vis vien viską kantriai priima ir bando, ir bando, ir bando! Kai vasario šešioliktos proga studentai surengė minėjimą, kiek tenai atsilankė tų asmenų, kurie taip “gražiai” ir drąsiai bara studentus? Juos galėjai suskaityti ant vienos rankos pirštų! Taigi, kieno gyslose teka tikrasis lietuviškas kraujas?

Kęstutis Bagdonas

* * *

AR TINKAMAS “L. L.” VARDAS?

Mielasis Tėve Redaktoriau,

     Kadaise “Laiškai Lietuviams” buvo tik laiškai: girtina forma ir svariu turiniu. Bet laiškai. Tačiau, kai jie jau seniai peržengė laiškinį užmojį, kai jau oficialiai yra pavadinti religinės ir tautinės kultūros žurnalu, tai jau reikėtų (atleiskite už trigrašį) ir naujo pavadinimo, išreiškiančio naują, t. y. gilesnį ir platesnį turinį. Laiškinė forma daugeliu atvejų yra dėkinga iškelti ir panagrinėti neprašytas problemas, atsakyti į neparašytus laiškus ir t. t. Toji forma galėtų likti, kaip naujo žurnalo tam tikras charakteringas skyrius. O visas žurnalas — šauniai nauju pavadinimu neštų lietuviams žurnalo gelmių ir laiškų lankstumo turinį. Sakysim, straipsnio ar knygos pavadinimas jau yra ir turėtų būti pats atsakymas į temą, kurią straipsniu ar knygos puslapiais tik paaiškiname. Man “L. L.” labai patinka, išskiriant tai, kad pavadinimas buvo atitrūkęs nuo savo turinio.

     Nebesant “Laiškų Lietuviams” pavadinimo, atrodytų, kad jie baigė savo dienas — “užsidarė”. Ne. Kai žurnalas išeina nauju titulu ir nauju turiniu — jis patobulėjo, dar labiau save apreiškė. Tokiame žurnale ras savo vietą straipsniai, prasidedą “Mielasis Jonai” ar “Geroji Maryte”, bet dar daugiau vietos, erdvės ir kompetencijos pajus rašiniai, kaip kad būdavo “Naujojoje Romuvoje” arba “Aiduose” — aukso vidurys šių dienų Žodžiui ir Gyvenimui.

     Labai nudžiugau, sužinojęs, kad “L. L.” taps žurnalu, todėl ir drįsau savo entuziazmą formuluoti. Ko tas formulavimas vertas — Jūs ir Jūsų bendradarbiai geriausiai žino ir supranta.

     Sveikinu šaunų progresą. Linkiu Dievo palaimos ir sveikatėlės. Manyčiau, kad nuo šių metų oficiali prenumeratos kaina Amerikoje gyvenantiems lietuviams turėtų būti penki doleriai, o kitur gyvenantiems — trys.

Jūsų Dr. T. Žiūraitis, O. P.

      Esame ir pirmiau iš vieno kito asmens nugirdę, kad “L. L.” vardą reikėtų keisti. Bet kai neseniai “Tėviškės Žiburiaiklaidingai painformavo apie šio vardo keitimą, tai nemaža skaitytojų tuoj kreipėsi į redakciją, prašydami palikti tą patį vardą, su kuriuo jie taip susigyvenę ir kuris jiems labai patinkąs. Redakcija niekad negalvojo ir negalvoja šio vardo keisti. Manome, kad jis yra tikrai gražus, tinkamas ir prasmingas.

     KadLaiškų” vardas tinka ir žurnalams, ir net knygoms, tai rodo daugelis faktų. Kitomis kalbomis eina ar ėjo eilė labai rimtų žurnalų, pavadintųLaiškų” vardu. Šiuo vardu yra pavadintų ir knygų, kuriose rašoma religiniais, moraliniais ar filosofiniais klausimais. Pagaliau ir dalis Apreiškimo yra pavadinta “Laiškų” vardu (Šv. Povilo ir kitų apaštalų laiškai). Kuo šis pavadinimas žurnalui mažiau tinka už “N. Romuvos'’, “Židinio” ar “Aidų” vardus? Manome, kad “Laiškaū’ yra dar tinkamesnis, konkretesnis ir tiksliau turinį išreiškiąs žodis. Gali būti labai gilios mintys ir labai moksliški straipsniai, nebūtinai parašyti laiško forma, kuriuos, lyg laiškus, siuntinėjame po visą pasaulį išsklaidytiems lietuviams.

     Šią mintį bei mūsų žurnalo pobūdį labai gražiai išreiškia ir viršelyje esąs “Laiškų Lietuviams” simbolis: pasaulis su kryžiumi ir balandis su rūtos šakele. Tai religinės ir tautinės mintys, kurias mes norime siųsti kiekviename pasaulio krašte gyvenančiam lietuviui.