Spausdinti

D. PETRUTYTĖ

     Upės vanduo niekada negalėtų pasiekti jūros, jei nebūtų krantų.

Rabindranath Tagore

     Vienas kertinių akmenų, kuriais remiasi Montessori metodas — tai vaiko laisvė paruoštoje aplinkoje. Laisvės idėja yra vienas pačių svarbiausiųjų jos metodo principų. Be laisvės negali būti ir drausmės, kaip be nepriklausomumo negali būti laisvės.

     Kalbant apie laisvę ir drausmę, pirmiausia reikia gerai įsisąmoninti, kad ne tas pats yra: laisvė ir palaidumas, drausmė ir prievarta. Tai iš esmės skirtingi dalykai, nors dažnai ir sutapatinami.

Laisvė auklėjime

     Paviršutiniški žmonės, kurie paprastai viską žino, bet nė į vieną dalyką nesigilina iš esmės, vos išgirdę apie Montessori metodą, tuojau jį apibūdina, sakydami: "Aa, Montessori, žinau, tai sistema, kur vaikams leidžiama daryti, ką jie nori! Aš su tuo nesutinku! Aš esu už drausmę!"

     Štai čia ir glūdi pats didžiausias nesusipratimas, nes leisti vaikams daryti, ką jie tik nori, tai jau nebėra laisvė, o palaidumas, kurį pripažįsta ne Montessori, bet šiandieninės moderniosios pedagoginės srovės, kurios dažnai tariasi patobulinusios Montessori metodą. Daugelis mokyklų šiandien, visą mokymo ir auklėjimo sistemą bando grįsti "laisvąja drausme", kur iš tikrųjų nėra jokios drausmės, o tiktai beribis palaidumas, kuris sudarko vaiko - žmogaus asmenybę ir veda prie tinginystės bei nusikaltimų.

     Montessori labai aiškiai yra atskyrusi laisvę nuo palaidumo, ir visi tie klysta, kurie mano, kad Montessori mokyklose vaikai daro, ką jie nori, kas tik jiems patinka. Toli gražu ne! Skirtumas yra toks, kad, ką vaikai daro, ką jie veikia, tas jiems labai patinka, nes jie iš daugybės veiklos motyvų, renkasi tokius, kurie labiausiai patinka. Jei tačiau kas nors to subtilaus skirtumo nesupranta ir nepajėgia atskirti laisvės nuo palaidumo, tai čia ne Montessori kalta, o žmonių ignorancija, lėkštumas bei paviršutiniškumas.

     Ne tas yra laisvas, pagal Montessori, kuris galvoja, ką nori ir elgiasi kaip nori, darydamas kas tiktai jam patinka; laisvas yra tas, kuris galvoja tai, kas teisu ir elgiasi pagal tiesos nuostatus, o ne pagal savo užgaidas arba nevaldomus jausmus.

     Montessori metodas, kaip Tėvas Drinkwater yra pasakęs, — tai begalinė laisvė daryti gera.

     Pagal Montessori, kiekvienas, ne tik blogas, bet ir netvarkingas vaiko veiksmas turi būti tuojau pat sustabdomas. Tačiau ji pataria būti labai atsargiems, kad neapdairiu savo įsikišimu nesuardytume ir nesunaikintume gerų vaiko užsimojimų. Gerumas, — tai toji vaiko veikla, kuri jį veda prie savarankiškumo, tvarkos, darnumo, saviauklos ir drausmės. Blogis — tai kiekvienas veiksmas, kuris eikvoja vaiko kūrybines galias, gimdo netvarką, sąmyšį, nedrausmingumą.

     Montessori metode laisvė ir drausmė yra du to paties dalyko neatskiriami aspektai, tai nelyginant dvi tos pačios monetos pusės.

     "Nereikia manyti", sako Montessori, "kad laisvė yra kažkas, kas neturi jokių nuostatų ir taisyklių". Tikroji laisvė visuomet yra organizuota žmonių būsena. Ji yra saistoma protingų ir išmintingų nuostatų ir būtinai turi turėti ribas. Pirma, vaiko laisvė turi būti ribojama, atsižvelgiant į kitų reikalus bei interesus. Kitaip sakant, ji turi būti saistoma gero, mandagaus elgesio taisyklėmis.

     Antra, kiekvienas daiktas, kurį vaikas vartoja, turi atitikti to daikto paskirtį. Jokiu būdu neleistina, kad vaikas naudotų daiktus kaip jam patinka. Pvz. kėdės yra sėdėjimui, bet ne traukinių darymui; lova poilsiui, bet ne trypimui ir žaidimams ant jos; pagalvės turi būti lovoje, bet nevalkiojamos ant grindų; virimo puodai neturi tarnauti kaip žaisliukai ir t. t. Tik tokiu būdu vaikas supranta ir įsisąmonina daiktų paskirtis, išmoksta gerbti ir branginti daiktus. Tatai ir veda vaiką prie natūralios drausmės.

     Laisvė be ribų — tai palaidumas, kuris nieko bendra neturi su Montessori metodu. Pagaliau Montessori nekalba tik apie laisvę, bet ji kalba apie laisvę paruoštoje aplinkoje, kuri visais atžvilgiais yra pritaikinta vaiko plėtrai, atsižvelgiant į jo žmogiškuosius reikalavimus.

     Daugelis mano, kad vaikas yra laisvas, jei jis paliekamas vienas savo paties nuožiūrai tarp gausybės žaislų arba gryname ore — parke, kur jis iki nuovargio gali lakstyti, daužytis, beprasmiškai laipioti, suptis ar karstytis po medžius. Tokia laisvė, pagal Montessori, yra pakankama gyvuliukams arba žvėriukams, bet ne vaikams, nes vaikų žmogiškieji reikalavimai yra kitokie negu augalų ar gyvulių. Vaikui nepakanka tik judėti, bet jam reikia dar patenkinti protą, socialinius, estetinius, tautinius, dorovinius bei religinius jausmus. Štai kodėl vaikui reikalinga aukštesnės rūšies paruošta aplinka su specialiomis auklėjimo priemonėmis, kurios įgalintų jį ne tik judėti, bet judėti tiksliai, prasmingai, grakščiai ir išmintingai. Tiktai tokie vaiko judesiai ir veiksmai tegal būti laikomi laisvais.

Drausmė montesoriniame auklėjime

     Pirmiausia tenka pasakyti, jog tikroji drausmės samprata (lot. disciplina) nieko bendra neturi su baudimu ir prievarta. Drausmė — tai laikymasis tam tikros nustatytos tvarkos ir taisyklių tiek organizuotoje šeimos būklėje, tiek visuomeniniame gyvenime. Vidinės drausmės, pagal Montessori, negali pasiekti nė vienas, kuris nėra laisvas. Tai vėl vienas svarbiųjų nuostatų Montessori metode, kurį sunku suprasti senųjų metodų šalininkams arba mokytojams. Toji mintis, kad laisvi vaikai gali būti drausmingi vaikai, niekam netelpa galvoje. Pagal Montessori, ne tas individas yra drausmingas, kuris dirbtinai tyli ir nejudėdamas sėdi, kaip tai esti mokyklose, bet tasai, kuris veikdamas, judėdamas, santykiaudamas su kitais, sugeba tvarkingai judėti, neužkliudydamas baldų nei draugų, žodžiu, sugeba valdytis ir gali paklusti išmintingoms gyvenimo taisyklėms. Išmintingos taisyklės visuomet turi derintis su vaiko plėtros pareikalavimais, kurie kiekvienoje plėtros pakopoje vis yra skirtingi. Kaip laisvam vaiko veikimui, taip ir drausmingam veikimui būtinai yra reikalinga paruošta aplinka.

     Drausmės pagrindas — tvarka ir laisvė. Jei nėra tvarkos ir laisvės, tai negali būti ir kalbos apie drausmę. Pvz. jei vaikui iš pat mažens draudžiama judėti, jei jis laikomas gardelyje, pririštas vežimėlyje, lovutėje ar pagaliau ant rankų, toks vaikas negali būti ir drausmingas. Atimant iš vaiko judėjimo laisvę, sustabdomas ir drausmingumo plėtojimasis. Mažas vaikas turi turėti judėjimo laisvę, kad jis galėtų koordinuoti, apvaldyti arba, kitaip sakant, sudrausminti netvarkingus savo judesius.

     Tačiau jei vaikas turi veikti pagal suaugusiųjų paliepimus, o ne vadovaudamasis "jautrumo laikotarpiais" arba savo "vidaus balsu", tai toks vaikas pamažu darosi nedrausmingas ir priešgina. Išviršinė prievarta natūraliąją vaiko energiją nukreipia gynimosi linkme arba, sakyčiau, susargdina vaiko dvasią. Ligos simptomai — nedrausmingi veiksmai bei elgesiai.

     Kitas neigiamai atsiliepiąs dalykas į vaiko drausmingumą — tai stoka tvarkos. Tvarka yra geriausia vaiko drausmintojo, ir jos nuostatams vaikas pasiduoda su džiaugsmu ir smagumu. Tačiau jei nėra kasdieniniame gyvenime tvarkos ir normalaus gyvenimo ritmo, tai bergždžios visos pastangos vaiką sudrausminti. Griežta dienotvarkė diena iš dienos, metai iš metų, be žodžių ir be kalbų, padaro vaiką nuostabiai drausmingą.

     Valgis, miegas, pasivaikščiojimas, užsiėmimai visada turi būti vykdomi tuo pačiu laiku, o ne kai papuola. Tas pasakytina ir apie daiktus: kiekvienas daiktelis turi turėti pastovią savo vietą, kurią turi žinoti kiekvienas šeimos narys, ir daiktai turi būti dedami visuomet į vietą. Ypatingai kruopščiai turi būti sutvarkyti vaiko žaisliukai ir visi daikteliai, esantieji jo aplinkoje.

     Pagadinti, sutepti bei netvarkingi daiktai ar žaisliukai tuojau pat turi būti išimami iš apyvartos, nes jie ne tik užmuša drausmės pajautimą, bet skiepija nedrausmingumą ir sukelia norą viską naikinti.

     Bet vienas labai svarbus drausmei ugdyti dalykas — tai vaiko savarankiškumas, nes drausmė, pagal Montessori, nėra pasyvumas, nieko nedarymas, bet tvarkingas ir sąmoningas veiklumas. Vaikas, kuris moka pats apsirengti, nusirengti, pats išplauna ir nusišluosto rankas, padengia stalą ir gražiai valgo, mandagiai patarnauja kitiems, gali išplauti ir sušluostyti indus, iššluoti kambarį, pašluostyti dulkes ir t. t., visuomet bus drausmingas vaikas.

     Kai visi pedagoginiai metodai tesvarsto vaikų drausmės problemas ir tebeieško būdų, kaip jas išspręsti ir kaip praktiškai suderinti laisvę ir drausmę, visa tai mes jau seniai randame Montessori metode aiškiai teoretiškai išgvildenta ir kuo puikiausiai praktiškai įgyvendinta.

     Pats nuostabiausias dalykas viso pasaulio montesorinėse mokyklose, kaip mažamečių, taip ir paaugesniųjų — tai nepaprastas vaikų drausmingumas, kuris tuojau pat krinta į akis kiekvienam žiūrovui. Dažnam, nepažįstančiam Montessori metodo, atrodo keista ir neįtikėtina, kai patenka į 40-50 vaikučių klasę (3-6 m. amž.), kurie laisvai juda iš vietos į vietą, savo nuožiūra renkasi užsiėmimus, pabaigę darbą, niekeno neraginami, sutvarko ir padeda į vietą priemones. Jei vienas ką pamiršta, kiti mandagiai primena jam arba patys padeda į vietą.

     Tokioje klasėje nėra absoliučios tylos ir nejudrumo, bet čia negirdėti įprastinio vaikų rykavimo bei šūkavimo, nematyti beprasmiško, nesąmoningo daužymosi bei išdykavimo. Šitokioje vienos vedėjos vadovaujamoje klasėje, kurios balso beveik negirdėti, vyksta pilna žodžio prasme laisvas ir drausmingas gyvenimas.

     Tokios rūšies veikli drausmė, besiremianti vaiko laisve, nėra lengvai suprantama, o jau ypač tiems, kurie įprato žiūrėti į vaiką kaip į neišmintingą būtybę, kaip į vergą, kuriam tvarkyti ir drausminti težinoma viena priemonė — rykštė, baudimas, barimas, prievarta arba geresniu atveju papirkimas dovanomis ir pagyrimais.

     Su Montessori atradimais visos tos priemonės be jokios išimties pasirodė esančios žalingos vaiko asmenybės formavimuisi, o jau ypatingai jos susidrausminimui. Jos tarnauja tik vaiko asmenybės, kaip žmogiškos būtybės, nuvertinimui ir pažeminimui. Nuvertinta ir pažeminta asmenybė niekuomet negali būti nei laisva, nei drausminga.

     Todėl negaišinkim brangaus laiko lėkštoms kritikoms apie Montessori metodą, bet nuoširdžiai gilinkimės ir studijuokime jį, bandydami jo dėsnius pritaikinti praktiškame gyvenime su vaikais.

Praktiški patarimai

1.    Pirm negu ko nors reikalauji iš vaiko, gerai pergalvok, ar tavo reikalavimas yra išmintingas.

2.    Nekalbėk daug, bet trumpai ir aiškiai, nes, daug kalbant, prišnekama daug nereikalingų dalykų. Mes pamirštame, o vaikas ne.

3.    Kas draudžiama arba leidžiama šiandien, tai turi galioti visuomet.

4.    Pirmiausia būkime mes patys drausmingi savo kalbose, veiksmuose bei santykiaudami su kitais, tai vaikai bus savaime drausmingi.