ALFONSAS GRAUSLYS
AIP kūninį daiktą lydi šešėlis, taip ir dvasinė, tuo labiau antgamtinė tiesa turi šešėlių, neaiškumų, kurie savo ruožtu gali aptamsinti mūsų dvasią, panardindami ją nerime ir kančioje. Tie dvasios šešėliai ir aptamsinimai — tai abejonės.
Prietema iš ryto ir vakare yra normalus gamtos stovis, nes, prieš saulei pakylant, brėkšta, o jai nusileidus, per prieblandą žengiame į nakties tamsą. Taip ir galvojančio žmogaus dvasios pasaulyje kyla varginą klausimai ir atsakymų ieškojimai, kurie, retkarčiais vesdami žmogų į vis didesnį tiesos pažinimą, nekartą jį dar labiau nugramzdina į neaiškumo naktį.
Kadangi tiesa ir įsitikinimas formuoja žmogaus gyvenimą, kadangi viskas, kas didinga ir reikšminga, kyla iš įsitikinimo, tad abejonės, kurios įsitikinimą silpnina ir paraližuoja veiklumą, užsitarnauja rimto apsvarstymo. "Neigimas, abejutiškumas ir abejonė negali būti darbų šaltiniai” (Salazar). Tokio svarstymo ypač yra reikalingos tikėjimo abejonės, nes krikščioniškas ir šventas gyvenimas gali išaugti tik tikėjimo įsitikinimo dirvoje.
Tikėjimo abejonės ir jų atspalviai
Abejonė — tai svyravimas tarp neigimo ir teigimo arba negalėjimas nuspręsti, kur tiesa, o kur melas, kur įrodymai stipresni, o kur silpnesni. Šitokį netikrumą paprastai lydi nerimas ir kankinimasis. Tai yra abejonė tikrąja prasme. Yra dar ir kitos rūšies abejonė, vadinama neigiama, kai visai neturima įrodymų nei už, nei prieš, kai dalykas nepažįstamas, nes neišstudijuotas.
Kaip evangeliškosios sėklos dygimas ir našumas, anot Kristaus, priklauso nuo dirvos, taip ir tikėjimo stiprumo ar jį kartais lydinčių abejonių laipsnis priklauso nuo žmogaus gyvenimo dirvos, t. y. nuo žmogaus gyvenimo būdo ir nuotaikų. Iš čia kyla abejonių atspalviai ir rūšys. Todėl ir tą pačią tiesą kiekvienas žmogus truputį kitaip mato, nes į ją žiūri per savo gyvenimo skirtingai nudažytą stiklą. Jį vienaip ar kitaip nudažo ne tik skirtingo dorovinio gyvenimo būdas, bet taip pat ir skirtingi pergyvenimai, išauklėjimas, temperamentai, sveikatos stoviai ir t. t. Todėl tai, kas vieną įtikina, kitam gali kelti abejonių. Tad ir filosofas Berdiajev tvirtina, kad "absoliuti tiesa ir šviesa, persilaužusi gamtiniame žmoguje, pereina per tamsią aplinką, kuri šviesą aptemdo”. Ta tamsi aplinka yra gimtoji nuodėmė, kuri silpnina protinio pažinimo galią.
Religinio tikėjimo abejonių rūšis ir atspalvius svarstant, reikia pažinti nelengvai atskirame žmoguje susekamas abejonių priežastis ir šaltinius. Skirtingos priežastys kiekvienai religinei abejonei suteikia kitokią spalvą.
Giliausia ir labai dažna rimtų žmonių religinių abejonių priežastis yra žmogaus protinga prigimtis, kuri ieško tiesos, jos ilgėdamasi ir siekdama— mąstydama. Tokios rūšies tikėjimo abejonės, geros valios lydimos, yra tartum vėjas, kuris medį sustiprina, nes verčia jį giliau į žemę įleisti šaknis, ieškant nuo vėjo apsaugos. Tokios abejonės, palenkdamos tiesą giliau pažinti, tikėjimą stiprina. Tokiai teigiamai abejonei galima taikyti H. Hesse žodžius: "Jis buvo pastebėjęs, kad tikėjimas ir abejonė vienas kitam priklauso, kad jie vienas kito reikalingi, kaip įkvėpimas ir iškvėpimas”. Tokia abejonė — tai tartum sienoje judinama vinis, kad patirtum, ar ji išlaikys sunkesnį paveikslą ir ar nereikia jos giliau įkalti.
Antra vertus, yra žmonių, nenorinčių religinės tiesos priimti iš blogos valios, nes jie dėl tam tikrų privataus pobūdžio priežasčių nenori tikėti, todėl jų valia verčia protą įrodymus paneigti ir į juos nesigilinti. Jų abejonės, kuriomis remdamiesi jie atmeta tikėjimą, dažnai būna ne tiek proto, kiek vaizduotės sukeltos. Šitokį tikėjimo abejonėse vaizduotės vaidmenį iškelia kard. Newman, pateikdamas pavyzdį tų, kurie nerimsta ir abejoja Dievo amžinumu. Anot jo, ši tikėjimo tiesa negali sukelti protui jokios abejonės, nes protas aiškiai sako, kad kas nors turėjo būti be pradžios. Juk prisimenant dėsnį, kad iš nieko niekas negali pasidaryti, aišku, kad jeigu kada nors nieko nebūtų buvę, tai niekas ir nebūtų atsiradę. O tačiau vaizduotei, kuri negali įsivaizduoti, kaip Dievas galėjo būti be pradžios, ši proto tiesa virsta nenugalima sunkenybe. Tad matome, kad tikėjimo klausimais gali būti tokių sunkenybių, kurios dar neduoda teisės protui pagrįstai abejoti. Tokios sunkenybės virsta abejonėmis tik tiems, kurie linksta netikėti, nes nėra kurtesnio žmogaus už tą, kurs nenori girdėti.
Yra tikėjimo abejonių, kurių šaltinis — tai visiškas tiesos nebranginimas ir abejingumas. Dėl to abejingumo žmogus tampa nepaslankus giliau pagalvoti ir pastudijuoti. Jis pamiršta, kad tiesos duona, panašiai kaip ir fizinė duona, darbu laimima. Tokiam darbui jis neranda nė kiek laiko. Gilesnis religinės tiesos pažinimas daugumą tų abejonių išsklaidytų, bent tokiu būdu, kad parodytų, jog tikėjimo paslaptys nėra neišmintingos ir protui neprieštarauja. Norėtųsi, kad tokios rūšies tikėjimo abejonių paliesti žmonės giliau pagalvotų, ar kartais jiems netinka Fenelono žodžiai, kad "daugeliui trūksta ne tik religijos; dar daugiau jiems trūksta proto”.
Ne paslaptis, kad ir noras nusikratyti tikėjimo dedamomis pareigomis ne vieną lenkia tikėjimo tiesomis abejoti. Čia galioja tasai pagarsėjęs posakis, kad ir ta tiesa, jog du ir du yra keturi, kai kurie suabejotų, jei toji tiesa uždėtų kokią nors dorovinę pareigą. Gal tad ne vieno abejonės yra ne kas kita, kaip nesąmoningas gynimasis nuo nenorimos priimti pareigos? Pascal tvirtina, kad "vieni bijo Dievą prarasti, o kiti bijo Jį surasti”. Prie bijančių Jį surasti kaip tik priklauso ir tie, kurie bijo tikėjimo dedamos drausmės ir todėl, kad nereikėtų savęs drausminti, yra labiau linkę pasilikti abejonėse.
Pagaliau yra ir tikėjimo abejonių, pagimdytų puikybės. Atsimenant, kad neigti yra daug lengviau negu teigti ir kad neigimui dažniausiai nereikia daug išsilavinimo, galima suprasti tai, kad kai kurie, vedami išdidumo ir norėdami į save atkreipti kitų dėmesį bei sudaryti kitiems galvojančių žmonių įspūdį, yra linkę visomis tiesomis bei vertybėmis abejoti ir jas neigti.
Kaip elgtis, atėjus abejonėms
Nors įvairios rūšies tikėjimo abejonėms pagydyti yra skirtingi elgesio būdai, tačiau yra bendrų taisyklių, kurios visiems geros valios abejojantiems yra žinotinos.
Pirmiausia reikia žinoti, kad protas nevaidina lemiamo vaidmens tikėjimo akte. Tai žinotina ypač todėl, kad paskutiniuoju metu žmogus, įvairių mokslo laimėjimų apsvaigintas, išdidžiai jausdamasis, pradėjo dievinti protą ir juo matuoti visas dvasines vertybes. Kad protas tikėjimo klausimais negali visagaliai spręsti, tai yra nekartą nurodęs ir didžiausias Katalikų Bažnyčios teologas šv. Tomas Akvinietis. Anot jo, reikia labai saugotis norėti tikėjimo dalykuose įrodymais įtikinti, nes tuo būdu būtų pažeminamas tikėjimas, kurio tiesos viršija kiekvieno žmogaus protą. Be to, anot šventojo, kaip tikėjimo tiesos negali būti įrodytos, taip negalima jų įrodymais paneigti. Tikėjimo pažinime negali žmogus nurimti, nes tikėjimas — tai netobulas pažinimas. Darydami iš tų didžiojo teologo minčių išvadą, turime Dievo ir religinio įsitikinimo ieškoti ne tik protu, bet ir širdimi, t. y. meile ir ilgesiu. Čia įsidėmėtini ir tie filosofo Pascal žodžiai, kad širdis turi įrodymų, kurių protas nepažįsta. Juk ir šv. Augustinas buvo pastebėjęs, kad dalis abejonių kyla dėl meilės trūkumo ir kad Dievas Jį mylintiems apsireiškia, nes "niekas kitas Tavęs nemato, kaip tik tas, kuris myli”. Čia šv. Augustinas rėmėsi ne tik dievišku apreiškimu, bet ir ta gyvenimiška tiesa, kad tik tarp giliai besimylinčių atsiranda tiesos ir pasitikėjimo atmosfera.
Be to, abejojantieji turi susitaikyti su tuo, kad paslaptys tikėjimo srityje yra neišvengiamos. Kaip reikia nakties, taip reikia ir paslapčių. Kaip naktis yra ne tam, kad žiūrėtume ir tyrinėtume, bet tam, kad nurimtume ir ilsėtumės, taip reikia nurimti ir susitaikyti su neišvengiamomis paslaptimis. Ar jos yra tikrai neišvengiamos? Taip, nes "Dievas yra paslaptis, kuri slepiasi, o pasaulis yra paslaptis, kuri nesislepia” (Sertillanges). Tad jeigu jau ir tas matomasis gamtinis pasaulis yra pilnas paslapčių, tai juo labiau jų pilnas yra nematomas antgamtinis pasaulis. "Nurodyk man tokį mokslą, kuriame nebūtų tamsumų”, viename laiške rašo Rousseau. Tad paslapčių buvimu nėra pagrindo abejoti, nes religija nebūtų dieviška, jeigu viskas joje būtų protu susekama ir suprantama.
Abejojančiam reikia įsidėmėti ir tai, kad ne tik paslaptys, bet ir šiaip sunkenybės tikėjimo srityje dar neduoda pagrindo abejoti. "Beveik kiekviena tiesa glūdi giliai šulinyje, todėl nors tiesą sunku atrasti, bet vis dėlto ją galima atrasti”, taip sakė kard. Newman, kurs kita proga yra išsitaręs, kad "nė dešimt tūkstančių sunkenybių negali sukelti abejonės, nes sunkenybė ir abejonė — tai du skirtingų plotmių dalykai”. Visa tai abejojančiam turėtų priminti, kad, kaip kiekvienam kitam dalykui, taip ir tiesai pasiekti reikia pastangų ir darbo. Tasai darbas tiems, kurie myli tiesą, nėra nepakeliamas. Reikia būti tokios nuotaikos, kokios buvo Kierkegaard, kurs tiesos ieškojo, ją brangindamas ir jos ilgėdamasis, nes tiesa jam buvo toji idėja, dėl kurios norėjo gyventi ir mirti. Tiesa jam buvo virtusi gyvenimu, sujungusi jį su dievybe. Tad abejonės yra pavojingos tik tam, kuris tiesos nemyli. Jis, kad ir abejodamas, tiesos neieško, nes jos nebrangina. O mylinčiam tiesą abejonė yra tik proga ir priemonė tiesoje įsitvirtinti.
Jei tikėjimo nenulemia protas, kaip jau esame pabrėžę, ir jei savomis jėgomis negalima pasiekti pilno įsitikinimo, tai kas tikėjimą sieloje sukuria? Atsakymas — Dievo malonė. Visos žmogaus pastangos, pvz. pasikalbėjimai, aiškinimaisi, skaitymai, tegali tikėjimui paruošti dirvą ir pašalinti tikėjimo kliūtis, bet įsitikinimą sukuria Dievas. "Nė vienas neateina pas Tėvą, kaip tik per mane” (Jon. 14, 6). Kristaus krauju mums užtarnauta malonė
yra tas kelias, kuriuo nueiname pas Dievą. "Kas remia savo gyvenimą tikėjimu, kad yra Dievas, gali tikėjimo nustoti, bet kas remia savo gyvenimą pačiu Dievu, niekados nenustos gyvenimo”, taip mįslingai tvirtina S. Weil. Atrodo, kad ji čia nori pasakyti, jog tikėjimas vien protu dar neduoda tikėjimo išsaugojimo garantijų, nes tikėjimą išsaugoja tik gyvenimas dievišku gyvenimu, t. y. malone. Tą mintį labiau praplečiant, galima dar pridėti, kad krikščionybė nėra filosofija, t. y. nėra vien proto dalykas. Krikščionybė — tai gyvenimo mokslas, todėl, norint jį pilniau suprasti, reikia kaip galima tobuliau juo gyventi. Įsitikinimas ateina per religinę praktiką, per tą sąlytį su Dievu, per džiaugsmą, Jame išgyventą, per patyrimą. Tokiu keliu einant, abejonės virsta tikėjimu, tikėjimas — įsitikinimu, o įsitikinimas — beveik žinojimu.
Jei tikėjimas yra Dievo malonė, tai tuo pačiu pasakoma, kad tikėjimo, kaip ir kiekvienos malonės, reikia prašyti. Tarp tikėjimo ir maldos yra glaudus ryšys. Evangelijoje minimas tėvas, prašydamas savo sergančiam sūnui stebuklo, maldavo: "Tikiu, Viešpatie, padėk mano netikėjimui” (Mork. 9, 23). Jis norėjo tikėti, bet matė, kad tas jo tikėjimas yra dar taip silpnas, kad beveik artimas netikėjimui. Tikėjimo abejonėse kiekvienam reikia taip melstis. Taip pat ir apaštalai maldavo: "Padaugink mums tikėjimą” (Luk. 17, 5). O kard. Newman, daug tikėjimo klausimais svarstęs ir rašęs, viename savo laiške abejojančiam šitaip patarė melstis: "O mano Dieve, aš esu tamsoje, bet trokštu būti nuvestas į tiesą, tad bet kurios aukos kaina neatsakyk man tiesos, aš noriu dėl tiesos viską padaryti”. Sertillanges savo "Netikinčiųjų katekizme” net ir netikintiesiems pataria šitaip melstis ir prašyti tikėjimo malonės. Jis leidžia netikintiesiems sąlyginai į Dievą kreiptis: "Tėve mūsų, jei Tu esi danguje...”
Norint abejones pašalinti, reikia taip pat kalbėtis su įsitikinusiais, geriausia su šventaisiais, skaitant jų raštus, nes šventumas — tai aukščiausio, Dievo malonės įžiebto, įsitikinimo vaisius. Kaip ugnis uždegama nuo kitos ugnies, taip vienų įsitikinimas dažnai pagimdo įsitikinimą kituose. Liepsna gimsta iš liepsnos. Nekartą yra buvę abejojančių, kurie, pamatę šventąjį, galėjo pareikšti ne vien tai, kad jie įtikėjo, bet dar daugiau: "Mačiau Dievą žmoguje!”
Norėdami abejojimus pašalinti arba, nors ir abejojimams pasiliekant, išmintingai tikėti, turime įsitikinti tik pačiais didžiaisiais pagrindais, kurie ir visas kitas tiesas padaro įtikimas. Tokių pagrindų kiekvienas gali sau susirasti. Vienas juos atranda, įsiskaitydamas į evangelijas ir įsimąstydamas į jų mintis. Tokiu būdu jis pajunta meilę Kristui ir giminingumą visam Jo mokslui. Anot protestantų misijonieriaus ir teologo A. Schweizer žodžių, užtenka tikėti ir pasitikėti Kristumi, kad įtikėtum viską, ką Jis skelbia. Čia verta prisiminti ir vieno jo pamokslo žodžius: "Ano vyro išpažinimas — tikiu, Viešpatie, padėk mano netikėjimui — yra taip pat ir mūsų. Čia svarbu yra tik tai, ar žmogus gali pasakyti, kad jis tiki Jėzų, kaip savo mylimą Viešpatį, bet pasakyti taip, kad tai jam būtų tikra tiesa. Tada šitame tikėjime jis turi visą tikėjimą, nors šiaip ir abejotų. Jeigu jis tiki Jėzų Kristų, kaip savo Viešpatį, jis yra kelyje į tikrąjį tikėjimą. Kur yra tikras tikėjimas Jėzumi, ten yra tikra tikėjimo jėga ir kamienas”.
Kito abejojančio įsitikinimui paremti užtenka mokslo šviesa nušviestų ir pripažintų stebuklų pagrindo. Tokių stebuklų nemaža yra įvykusių Prancūzijos Liurde. Dar kitam tokiu lemiančiu tikėjimo pagrindu gali būti tasai gyvenimiškas stebuklas — šventojo gyvenimas, kurio prigimtomis žmogaus jėgomis neišaiškinsi.
Pagaliau, norint abejones nugalėti ir pribręsti prie tikėjimo teigimo, reikia kovoti su savo nuodėmėmis, nes kiekviena sunkesnė nuodėmė balsiau ar tyliau sugestionuoja abejonę — neigimą. Negali įsiviešpatauti įsitikinimo teigimas tokio žmogaus dvasioje, kurio gyvenimas pripildytas darbu parodytais neigimais. "Mano sūnau, išsaugok savo sielą visuomet tokią, kuri tau leistų trokšti, kad Dievas būtų, ir tu niekada Jo buvimu neabejosi” (Rousseau). Anot šv. Augustino, "Dievo niekas nesuranda, kaip tik apsivalęs”, o kadangi abejoti reiškia tartum miglose matyti, tai reikia maldauti: "O palaimintoji šviesa, kuri tik švariausiomis akimis tegali būti matoma... pagydyk mano akis, kad sveikomis akimis Tave matyčiau”. Nepamirškime, kad mes matome taip, kaip gyvename, ir kad vienokį ar kitokį tikėjimo malonės laipsnį užsitarnaujame savo daugiau ar mažiau dorovingu gyvenimu. Teisingai sakoma, kad "juo labiau siela slepiasi nuo tiesos (nuodėmingu gyvenimu), tuo labiau tiesa slepiasi nuo sielos” (F. Sheen).
* * *
Į visas tikėjimo abejones, taip pat ir į tas, kurios kaip Dievo leista pagunda ir bandymas pas mus ateina, reikia rimtai žiūrėti, nes tikėjimo abejonės labai dažnai virsta tais pelėsiais, rūdimis ir dvasios paralyžium, kurie stumia žmogų į pasyvumą ar net į netikėjimą. Kad tos neigiamybės mūsų nepaliestų, reikia, kaip jau nurodėme, tinkamai į abejones reaguoti. Jeigu tai yra tik praeinanti pagunda giliai tikinčiame žmoguje, užtenka sužadinti tikėjimo aktą ir nukreipti nuo jos dėmesį. Reikia nepamiršti, kad tokių abejonių, kančių ir bandymų Dievas ilgesniam laikui yra siuntęs ir šventiesiems.
Tikėjimo abejonės savaime dar nėra netikėjimo ar nedorumo ženklas. O giliau į tuos dalykus įžvelgiantieji net tvirtina, kad "abejoti Dievo buvimu reiškia Jį tikėti” (Pascal). O ypač jei dar kuris nors dėl tų abejonių kenčia, tuo pačiu jis tikėjimo nori ir jį brangina. Papeikimo verti tik tie, kurie abejodami neieško. Neieškoti — tai tuo pačiu nuslopinti savo prigimties giliausią balsą ir klausimą, kuris ieško visa ko priežasties. Tad abejutiškumas tiesai yra elgesys prieš prigimtį. O vis dėlto atrodo, kad šiais laikais jau tiek esame nusigyvenę, jog dvasinės vertybės mums tapo visiškai nevertos dėmesio, palyginus jas su medžiaginėmis. Štai kodėl jau priėjome iki to laipsnio, kad neturime net rimtesnių religinių abejonių. Jų neturime ne dėl savo gilaus tikėjimo, bet dėl visiško nesidomėjimo tais klausimais. Nors tai gali ir keistai atrodyti, bet gal veiklus bedievis yra arčiau religinio įsitikinimo negu oficialiai "tikintis”, nes pirmasis religiniais klausimais, kad ir neigiamai, dega, o antrasis apie juos niekada negalvoja.
Noras tikėjimo tiesas geriau pažinti, gilinantis į tikėjimo klaidas ir abejones, skatina į gilesnį tikėjimą. Dalinai tokių norų dėka išsivystė ir teologijos mokslas. Tačiau tokiam gilinimuisi ne visi skirti, nes ne visi tam turi laiko ir reikalingo religinio išsilavinimo. Todėl daugumui gal ir galioja J. Green posakis, kad "tikėjimas yra bedugnė, ant kurios geriau nesilenkti”. Tokiems nepasirengusiems telieka su geriau nusimanančiais ir giliau tikinčiais kalbėtis šiais klausimais.
Kaip kūno gyvybei išlaikyti reikia tam tikros aplinkos ir sąlygų, taip tam tikros aplinkos reikia ir tikėjimo gyvybei. Toji aplinka yra malda, dorovinės pastangos ir darbas tiesai giliau pažinti. Be tokios aplinkos tikėjimas pradeda dusti ir kyla "neišrišamos” abejonės. Tą aplinką susikurdami, parodome gerą valią, o gera valia visada yra Dievo apdovanojama tikėjimo malone.