PROF. A. PAPLAUSKAS - RAMŪNAS
Montessori lietuvių pedagogikoj
Su malonumu perskaitau "Laiškuose Lietuviams" D. Petrutytės straipsnius apie Montessori. Kai pasitaiko būti New Yorke, užsuku pas buvusį Marijos Pečkauskaitės profesorių bei auklėtoją Friedrichą W. Foersterį. Jo raštus, persunktus gilios gyvenimo išminties bei žmoniškumo dvasia, skaičiau ir skaičiau nuo gimnazijos laikų. Drauge su juo vaikščiodami New Yorko miesto gatvėse bei parkuose, nekartą savo pasikalbėjimuose esame palietę Rusijos, Rytų Europos ir Lietuvos pedagogikos klausimus. Mums yra didis džiaugsmas ir pasididžiavimas turėti žymią Foersterio mokinę pedagogę Mariją Pečkauskaitę. Nėra abejojimo, kad Foersteris, jau įžengęs į savo amžiaus 93-sius metus, yra lyg Atlantas, ant savo pečių laikąs XX amžiaus pedegoginės minties pasaulį. Jis yra pasiekęs tokias universalizmo viršūnes, jog atrodo savas tiek katalikams, tiek liuteronams, tiek anglikonams, tiek stačiatikiams, tiek žydams ar mahometonams. Paklaustas, kas, jo manymu, esąs žymiausias XX amžiaus pedagogas, žinoma, iš kuklumo savo vardo nemini, bet teigia, jog ši garbė priklausanti Marijai Montessori. Mums, lietuviams, yra malonu, kad kaip M. Pečkauskaitė yra tiltas tarp Foersterio ir lietuvių pedagogikos, taip Marija Varnienė yra tiltas tarp Montessori ir lietuvių pedagogikos. Be to, M. Varnienė jungia lietuvių pedagogiką ir su Rusijos pedagoginiu Olimpu, kuriam priklausė St. Šackis. Šitaip dalykams susidėliojus, atrodo, kad būsime prakirtę du langus į XX amžiaus pedagoginį pasaulį ir pasiekę pačias jo viršūnes.
Pestalozzi yra pasakęs, kad auklėjimas turi būti moters rankose, pirm negu jis yra vyro rankose. Šitame teigime slypi vaikų darželio idėja, paskirtis ir prasmė. Na, jeigu imsi mūsų, lietuvių, moterišką pedagoginį pasaulį, tai skųstis tikrai neteks: Marija Pečkauskaitė, Marija Varnienė, Domė Petrutytė, dr. Agota Šidlauskaitė ir t. t. Ši paskutinioji yra kukli, tyli, bet ji, ir kaip asmenybė, yra retas psichologinis ir pedagoginis fenomenas. (Tik gaila, kad iš per didelio kuklumo ji mažai bendradarbiauja lietuviškoje spaudoje. Red.)
Istoriškai imant, Montessori mokslas yra išaugęs iš to mokslinio pasaulio, kuriam atstovauja eilė įžymybių: Jean Marie Gaspard Itard, Édouard Séguin, Jean Martin Charcot, Alfred Binet, Pierre Janet, Ovide Decroly, Lighter Witmer. Į Montessori nuveiktą darbą galima žiūrėti kaip į Édouard Séguin, genialaus prancūzų psichologo ir pedagogo, darbo atbaigimą. Édouard Séguin yra Alfred Binet pir-matakas ir klinikinės psichologijos tėvas. Montessori bus nesuprasta visų tų, kurie nebus kiek giliau susipažinę su XIX ir XX amž. Europos pedagogine problematika. Jai pavyko suderinti pedagoginius prieštaravimus bei priešingybes. Šiam teigimui suprasti duosime vieną pavyzdį.
Jau pradedant audringu renesansu, Europos pedagoginė mintis šuolių šuoliais nebesulaikomai riedėjo dviem priešingom kryptim: rigorizmo ir anarchizmo. Pedagoginis rigorizmas yra perdėtas autoriteto, disciplinos ir drausmės pabrėžimas, o anarchizmas — perdėtas laisvės pabrėžimas. Liuterio pedagogika, o vėliau jansenizmas, puritonizmas, fašizmas atstovauja pirmąją kryptį. Rousseau pedagogika, o vėliau Ellen Key, L. Tolstojaus, Bakunino, Kropotkino, Dewey drąsūs užsimojimai atstovauja antrąją kryptį. Taigi, iš vienos pusės — tvarka be laisvės, o iš antros pusės — laisvė be tvarkos! Pirmoji kryptis atstovauja pedagoginę dešinę, o antroji — pedagoginę kairę. Dar aiškiau tariant, pirmoji kryptis atstovauja griovį iš dešinės, o antroji — griovį iš kairės. Ir pirmuoju, ir antruoju atveju platusis pedagoginis vieškelis, kuriuo galima ir reikia eiti arba važiuoti, lieka ne tik nepanaudotas, bet, kas juokingiausia, visai nepastebėtas! Ir dešinieji, ir kairieji guli suvirtę grioviuose — vieni dešinėje, o kiti kairėje plataus, gražaus vieškelio, vieni kitus keikdami, pravardžiuodami ir akmenis bei plytas į galvas laidydami! Ir kad nors būtų dėl ko!
Montesorinės pedagogikos esmė išreiškiama dviem žodžiais: LAISVĖ TVARKOJE. Vadinas, montesorinė pedagogika atstovauja kairę ir dešinę drauge. Kaip kiekviename vieškelyje, taip ir čia yra vieta ir dešinei, ir kairei. Pasirinkti vien kraštutinę dešinę arba vien kraštutinę kairę, reiškia pasirinkti jau ne kelią, bet griovį. Santaika yra montesorinės minties simbolis. Montessori laimingai suderina įvairias pedagogines priešingybes: žaidimą ir darbą, pojūčius ir protą, protavimą ir veikimą ir t. t. Širdies, proto, rankų ir sąžinės lavinimas čia eina greta.
Pedagogika yra mokslas ir menas. Kaip menas, pedagogika yra, be abejo, viena pačių aukščiausių žmogaus kūrybos formų, nes šio meno ir subjektas, ir objektas yra pats žmogus, pati žmogaus prigimtis. Auklėjimu ir ugdymu žmogus iš kūrinio virsta kūrėju. Tinkamai auklėti sugebės tik tas, kurs apdovanotas širdies, proto, valios ir sąžinės ypatingomis galiomis. Auklėjimo vyksmas — tai asmenybės gimimas ir išsiskleidimas visu pločiu, gyliu ir aukščiu.
Pirmasis lietuvis montesorininkas, kurį man teko asmeniškai sutikti, buvo a. a. kun. Vladas Mažonas, Marijampolės Marijonų gimnazijos šviesiai spinduliuojąs žibintas. Šio žibinto šviesa, galima sakyti, buvo pasiekusi visą Marijampolės moksleiviją. Ji iki šiai dienai pasiliko neužgesinama ir šių eilučių autoriaus širdyje. Kun. V. Mažonas buvo susitikęs bei aiškinęsis pedagogines problemas ir su L. Tolstojum. Kun. Mažonui padedant, susipažinau ir su Foersterio idėjomis bei idealais. Studijuodamas Vytauto Didžiojo Universitete Kaime, nekartą esu matęs kun. Mažoną, einantį lankyti montesorinės mokyklos ar mūsų montesorininkų.
Vienos universitete studijuojantiems pedagogiką bei psichologiją buvo privalomas įvairių mieste esančių mokyklų lankymas ir su jomis susipažinimas. Čia pirmą kartą teko pagrindinai susipažinti su montesorine pedagogika bei montesorine mokykla.
1945 m. vasarą ir rudenį, gyvendamas netoli pasakiškų Alpių kalnų, kartais nuūždavau į Ravensburgą aplankyti savo nepamirštamų audringos jaunystės bičiulių: poeto Bernardo Brazdžionio, rašytojo Benio Babrausko, poetės Gražinos Tulauskaitės-Babrauskienės. Didelis netikėtumas man buvo iš jų sužinoti, kad Ravensburge veikia montesorinė mokykla ir kad ją atstovauja šviesusis trižvaigždis: M. Varnienė, A. Varnas ir D. Petrutytė. Kitą rytą, nieko nelaukdamas, tiesiai ir nukūriau į tą mokyklą. Ką aš ten esu matęs, rengiausi papasakoti brangiems tautiečiams, ypač tėvams, bet vis tebelaukiu atitinkamos progos. Manau, kad ji atsiras ateinančią vasarą, nuvykus Čikagon.
Kadangi mano vizitas mokyklon buvo netikėtas, tai apie kokį nors iš anksto pasiruošimą negalėjo būti nė kalbos. Stebėjimui pasirinkau nuošalią vietą, kad nesukliudyčiau normalios kasdieninio darbo eigos. Vaikučiai, pilni tyro džiaugsmo, taip entuziastingai buvo įsikibę į savo užsiėmimą, jog aš pasilikau nepastebėtas. Kaip gaila, kad to nuostabaus vaizdo negalėjau nufilmuoti ar bent nufotografuoti! Ką mačiau, buvo ne kas kita, kaip mažųjų žemės rojaus paveikslas! Nebuvo man nė mažiausio abejojimo, kad M. Varnienė ir D. Petrutytė yra dvi žymios mūsų pedagoginės žvaigždės. Tai sakau ir liudiju, ne norėdamas tik tuščiai girti ar pataikauti, bet grynai diktuojamas savo profesinės sąmonės ir profesinės sąžinės.
Ten pergyvenau dar ir kitą staigmeną — turėjau progą iš esmės išdiskuotuoti pedagogines problemas su dail. A. Varnu, atrasdamas jame sokratinę asmenybę.
Atviras laiškas lietuvių pedagogams
Baigiant rašyti šias kuklias eilutes, viena mintis, tarsi šviesi žvaigždė, buvo įsižiebusi mano širdyje ir prote: pasiilgimas ir noras, kad visi lietuvių pedagogai, pradedant vaikų darželio mokytojais ir baigiant universiteto profesoriais, susiburtume į vieną, bet tikrai šakotą ir galingą lietuvių pedagoginę draugiją, nes pedagoginio darbo dirvonai yra begaliniai ir, kas svarbiausia, laisvės rytmetis gali išaušti anksčiau negu mes manome.
Šiandien yra tik vienas kelias tautai į ateitį — mokykla. O vaikų darželis yra pati mokyklos pradžia ir pagrindas. Tad išmokime būti susivieniję ir drauge skirtingi, nes vienybė skirtingume bei įvairume išreiškia patį pagrindinį žmogaus, tautų ir žmonijos gyvenimo dėsnį!