BRONIUS ZUMERIS

ENOVĖS istorikai: Juozapas Flavijus ir Kornelijus Tacitas aprašo, kad paskutiniais metais prieš žydų tautą ištikusią katastrofą, kunigai įėję Jeruzalėje į šventyklą pajuto žemės drebėjimo smūgį ir išgirdo balsą: "Mes iš čia išeiname”. Netrukus žydų tautą ištiko tragedija, o ta šventykla sugriuvo visiems amžiams.

     Mūsų gyvenamoje dabartyje irgi kažkur knygose, bet ne širdyse, įrašyti kuklūs žodžiai: "Aukokitės už nusidėjėlius ir dažnai, ypač darydami aukas, kalbėkite: O, Jėzau, tebūna tai dėl Tavo meilės, už nusidėjėlių atsivertimą, ir kaip atlyginimas už Nekalčiausios Marijos Širdies įžeidimus”.

     Taip kalbėjo Fatimoje Marija. Ji kvietė visą žmoniją. Visus be išimties. Bet kas jos prašymo šiandien klauso? Kam tas kuklus prašymas rūpi? Kaip šv. Rašte minimon puoton vienas negalėjo ateiti, nes ieškojo žmonos, kitas — jaučio. O mes, dvidešimtojo amžiau vaikai, vos spėjame suktis rūpesčiuose: į krautuvę nubėgti, viršvalandžius atidirbti, naujus baldus įsigyti, televizijas pažiūrėti, su pažįstamais paplepėti — šimtai reikalų, reikaliukų — tik sukis. Net sekmadienį į bažnyčią nubėgus, tie reikalai iš galvos neišeina.

     O Marija dangaus vardu prašo: "Žmonės turi pasitaisyti ir prašyti nuodėmių atleidimo.;. Jie neprivalo daugiau įžeidinėti Viešpaties, nes Jis jau ir taip per daug įžeistas”.

     Jeigu susirinkę konferencijon keturi "didieji” pareikštų vienas kitam, kad jie per daug įžeisti, žmonija ištiestų kaklus ir užgultų radijo bei televizijos aparatus:

     — Dabar tai jau bus! — kartotų susirūpinę milijonai aplink visą žemės rutulį.

     Tuo tarpu Marijos įspėjimas nepaisomas. Atominių bombų juk dangus nemes. Kai kurie suabejos, ar iš viso ten Marija kalbėjo. Gal tik šiaip sau kieno pagąsdinimui sugalvota...

     Taip ir sukasi dvidešimtojo amžiaus žmonijos gyvenimo ratas. Žmogus sugeba šiandien paversti melą tiesa, papūsti vienas kitam miglas į akis, išklysti iš tikrojo kelio į šunkelius. Bet Marijos pranašysčių pildosi kiekvienas žodis, rėkte rėkia kiekviena jos pasakytų žodžių raidė. Bet žmonija užpučia liepsną, atšaldo karščiausius žodžius ir, užsidegę pelkių žiburėlius, skuba paskui juos ligi išgirs smūgį, kaip tie žydų kunigai. Bet tada jau bus per vėlu, nes bus ištartas lemtingasis žodis: "Mes iš čia išeiname”.

     Kiekvienas mūsų linkime savo kraštui laisvės. Klausome, ką mūsų adresu sako didieji. Mielai gilinamės į generalinių štabų paskelbtus strateginius planus. Girdime, kad viena bomba gali nušluoti visą priešo miestą ir laukiame, kada tos bombos pradės veikti. Tada, tikime, išauš laisvės rytas.

     Tačiau į viso pasaulio Palaikytoją, Lėmėją ir tautų likimo Vairuotoją — nekreipiame dėmesio. Tarytum Dievas nieko negali, tarytum Dievas nėra visagalis. O tačiau tikrumoje, nuo Dievo valios lėmimo priklauso mūsų tautos laisvės rytojus. Susimąstykime ir paklausykime, ko Marija prašo. Išpildykime jos kuklų prašymą. Bent gegužės 13 d. atverkime jai savo širdis ir padarykime tai, ko ji prašo dangaus vardu.

     Pasaulis nesulauks taikos tol, kol nebus išpildyti Marijos prašymai — tai yra tiek tikra, kiek yra tikras mūsų pačių buvimas.

     Ne atomai, ne generaliniai štabai, ne valstybių vyrai, bet dangaus ir žemės Valdovas lemia tautų ir kiekvieno mūsų likimą ir ateitį. Todėl įsisąmoninkime į Fatimoje pasakytus perspėjančius Marijos žodžius:

     "Viešpats nori įvesti pasaulyje maldas mano Nekalčiausiajai Širdžiai, jei tai, ką aš jums sakau, žmonės vykdys, bus išgelbėta daug sielų ir grįš taika... Aš noriu, kad Rusija būtų paaukota mano Nekalčiausiajai Širdžiai ir būtų įvesta kiekvieno mėnesio pirmą šeštadienį atgailos komunija. Jeigu mano prašymas bus įvykdytas, tai Rusija atsivers ir bus taika, o jei ne, tai ji (Rusija) išplatins savo klaidas visame pasaulyje, prasidės karai ir Bažnyčios persekiojimai, daugelis gerųjų bus nukankinta, šv. Tėvas turės kentėti, keletas tautų bus sunaikinta”...

     Kai sunkūs audros debesys susikaupę padangėje, išgirskime Marijos prašymą ir padarykime tai, ko ji prašo. Juk ji prašo tiek nedaug, kad kiekvienas galime lengvai įvykdyti, o už tai ji pažada žmonijai taiką ir ramybę. Išpildykime jos prašymą, kad būtume verti jos pažadėjimų.