AR PATINKA NAUJI "LAIŠKAI LIETUVIAMS”?
* Noriu nuoširdžiai Jus pasveikinti ir pagirti “Laiškų Lietuviams” žymią pažangą. Ir išorėje, ir viduje yra kuo pasidžiaugti. Straipsniai labai vertingi. Įdedu 25 dol. čekį pagelbėti Jūsų darbams.
Prel. L. J. Mendelis
* Prašmatnesni viršeliai ir viduje brangesnio popieriaus du labai su nuotraukomis — dar nepagerėjimas, jei turinio kokybė negerėja. Kol lietuvybės ir tautinės kultūros klausimais neįtraukiama daugiau išmaningų rašytojų, tie 2000 dol. padidėjusių Jums išlaidų, man atrodo, be reikalo išmetami pinigai! Šalia naujų “realistinio” pobūdžio straipsnių tas paviršutinis blizgesys yra tik dar vienas ženklų, kad žurnaliukas suka prisitaikymo amerikonybei pusėn. Jei taip ir toliau bus, nebetiks nė dabartinis užrašas “Laiškai Lietuviams”. Naujajai pakraipai gal geriau derinsis ir naujas pavadinimas, pvz. “Dvasinė atrama nutaustantiems”. Nenumarinkit, bet plėskit filmų skyrių!
B. Medelis
* Tegul Dievo palaima ir šviesa šviečia “L. L.” Leidėjams ir Redaktoriui. Mes lietuvių kalba neturime kito tokio leidinio, kuris taip puikiai nagrinėtų mums taip reikalingas temas, kad šiame pilname svetimybių krašte galėtume išlikti žmonėmis. Juk šiandien jau daugelis pasiilgo žmogaus žemės rutulyje. Mano giliausia pagarba Jums ir linkėjimai, kad nepalūžtama energija skleistumėte tas mintis, kurios ugdytų Dievo sukurtąjį žmogų.
Jadv. Juras
* Džiaugiuosi naujais “Laiškais Lietuviams”. Šis žurnalas yra tikrai gražus ir patrauklus. Manau, kad kiekvienam lietuviui jis suteikia džiaugsmo ir pasitenkinimo, nes nagrinėja visokiausius rūpimus klausimus mūsų išeivijoje. Aš jame randu daug gilių ir pamokančių patarimų. Skaitydama, jaučiu didelį poilsį ir nusiraminimą. Eug. Betkauskiene
* Pertvarkytas žurnalas — gražus. Tačiau kodėl tokios liūdnos spalvos viršelyje? Nejaugi viskas taip juoda? Be to, juodi plėmai ar linijos tarp nuotraukų nedaug grožio priduoda.
K. Rusinąs
* Reikia pasidžiaugti gražiai išsipuošusiu “L. L.” veidu. Iliustracijos sumaniai nukeltos į žurnalo vidų. Drįstu tvirtinti, kad “L. L.” yra vienas labiausiai mėgstamų žurnalų.
J.Gaudzė
* “Laiškus Lietuviams” visuomet perskaitau nuo pirmojo iki paskutiniojo puslapio. Dabar ir jų išvaizda žymiai patrauklesnė negu anksčiau, tad dar maloniau juos rankose laikyti bei skaityti. Linkiu, kad kiekvienas lietuvis užsiprenumeruotų šį pulkų žurnalą.
K. Jasėnas
* Gavus jūsų žurnalą, perskaitau nuo pirmos iki paskutinės raidės. Labai jis man patinka, bet patiktų dar labiau, jeigu būtų plačiau ir atviriau diskutuojamos šeimos bei jaunimo problemos. Žinoma, visada atsigauni ir prie gero akademinio aukščio filosofinio straipsnio, tik gaila, kad jų nedaug pasitaiko.
Aldona Kačinskienė
* “Laiškai Lietuviams” mūsų namuose yra labiausiai laukiamas svečias. Jį su didžiausiu malonumu skaitau ir dar kelis kartus paskui perskaitau man rūpimais klausimais. Taip pat randu daug medžiagos diskusijoms religiniais, tautiniais ir šeimos klausimais. Pritariu visoms iškeltoms mintims straipsnelyje “Kodėl nerasoma apie vyrą ir žmoną?” Viršelis tikrai elegantiškas ir patrauklus. Padėtas kioske ir namuose ant stalo šis žurnalas kiekvieną priverčia pasižiūrėti, pavartyti ir paskaityti. Nuotraukos taip pat puikios.
V. Petraitienė
"Šaltinio” gyvybinis klausimas
Mielas ir Gerbiamas Tėve Redaktoriau,
Malonėkite artimiausiame Jūsų žurnalo numeryje įdėti šias eilutes. Žinia, kad recenzijos nėra diskutuojamos, bet “L. L.” 4 nr. ilgas raštas apie atgimusi “Šaltinį” nėra, mums regis, įprastinė recenzija, o pagrinde tik nuosprendis, ar tam atgimėliui būti ar nebūti. Primygtinai kėlėte klausimą, koks “Šaltinio” tikslas, išleidimo priežastys? Į tą klausimą gana aiškiai atsako to paties pirmojo “Šaltinio” numerio, apie kurį kalbėjote, įžanginis žodis. Jame, be kita ko, juk sakoma, kad “Šaltinis” su vaikų skyriumi “atgimsta tremtyje, bet vis tik arčiau Nemuno krantų, toje pačioje Europoje, ir nedrąsiai drįsta prisistatyti kaip europiečių lietuvių katalikų jungiklis, jų veiklos, rūpesčių ir minčių bent mažytis atspindys. Jiems nebus svetimi ir bendri katalikiški, lietuviški reikalai”.
Vaikų skyrelius įsivedė “Tėviškės Žiburiai”, “Draugas” ir kiti laikraščiai, ne tik “Šaltinis”, bet iki šiol, rodos, niekas spaudoje prieš tokius skyrelius nepasisakė ir skyrelio laikraštėliui “Eglutei” nelygino.
Klausėte, ar verta “Šaltinį” spausdinti tobulesnėmis priemonėmis? Išėjus jo trims numeriams, gana paaiškėjo, kad jam šiuo metu ne tik būti, bet ir tobulėti verta. Žinoma, ne dėl medžiaginio pelno. Taigi, ketvirtas numeris pasirodys gal jau iš spaustuvės. Bet ir šiuo atveju tebegalioja 1 nr. įžanginė pastaba: “Šaltinis” ir “Šaltinėlis” sruvens tiek ir taip, kiek visų padedamas įstengs”.
“Šaltinis” norėtų būti ne tik diplomuotų, įgudusių rašto žmonių kuklia tribūna, bet ir tebesėdinčių mokyklos suole. Redakcija džiaugiasi, kad per tris numerius į lietuviškos spaudos puslapius pirmą kartą įžengė keturi jaunuoliai. Vienas jų ima reikštis ir kitoje lietuviškoje spaudoje.
Dar klausėte: o gal Europos lietuviai norį turėti jiems labiau pritaikytą leidinį? Manau, jog didžioji europiečių lietuvių katalikų dalis atsakytų teigiamai. Užjūriniai periodiniai lietuvių leidiniai tikrai yra mieli ir gražūs. Bet ne retas jų šiapus Atlanto pasirodo tolokas ne tik kilometrais . ..
Linkėdami geriausios kloties spaudos apaštalavime, reiškiame Mielam ir Gerbiamam Tėvui Redaktoriui gilią pagarbą.
kun. dr. S. Matulis,
“Šaltinio” Redaktorius
Auklėjimo sistemų klausimu
Perskaičiusi š. m. 3 nr. p. P. Maldeikio straipsnį, vardu “Apie pasakas ir vaiko vaizduotę”, nutariau parašyti panelei D. Petrutytei atvirą laišką, norėdama paraginti, kad ji ir toliau rašytų apie montesorinę auklėjimo sistemą. Mums reikia sekti mokslo pažangą, bet dar labiau reikia sugebėti atrinkti, kas mūsų žmoniškajam ir tautiniam auklėjimui labiau tinka.
Montesorinė auklėjimo sistema mūsų per mažai pažįstama. Tegul ne visi su ja pilnai sutinka, bet pažinti ir apie ją pagalvoti — daugiau negu verta. Tamstos straipsniai, mieloji p. Petrutyte, mieli, kaip menas apie meną. Apie patį didįjį meną, apie kurį niekada nebus per daug rašyti ir galvoti. Juk vaiko — būsimo suaugusio žmogaus auklėjimas yra pati didžiausioji ir vertingiausioj i kūryba.
Tad ačiū Tamstai, kad rašai, ir padėk, Dieve, dar daug rašyti.
N. Jauniškienė