Spausdinti

    Dailininkas Kęstutis Zapkus gimė 1938 m. Lietuvoje. Mokyklą pradėjo lankyti Vokietijoje, o gimnaziją baigė 1956 m. Čikagoje. Gavęs stipendiją, pradėjo lankyti Čikagos Meno Institutą, pasirinkdamas tapybą. 1960 m. baigė institutą aukštais pažymiais. Po to dvejus metus dėstė tapybą ir tęsė studijas Syracuse universitete, kur 1962 m. gavo magistro laipsnį. Gavęs “Ryerson Foreign Travel Fellowship” rengiasi vykti Europon gilinti tapybos studijų.

A. KURAUSKAS

     PIRMOJI individuali Kęstučio Zapkaus paroda, įvykusi š. m. birželio mėn. 16-24 d. Čiurlionio Galerijoje ir sutraukusi apie penketą šimtų meno gerbėjų (jų tarpe dalį kviestinių amerikiečių), buvo pirmoji tokios apimties paroda ir savo pobūdžiu, ir kokybe ligšiolinėje galerijos istorijoje. "Chicago Daily News" meno kritikas, reikšmingas amerikiečių meno autoritetas, Franz Schulze savo ilgą ir neįprastai teigiamą straipsnį (1962. VI. 30.) apie K. Zapkaus parodą pradeda šiais žodžiais: "The show, at the Čiurlionis Gallery, 5620 S. Claremont, features 24-year-old Kęstutis Zapkus in an array of paintings and drawings that are sufficientlyinventive in conception and mature in handling to suggest that he might properly be accorded a place among the company of first-rate younger painters in America" (visi pabraukimai mano —- A. K.)

     Tą kritiko straipsnį būtų galima cituoti ištisai, visai nesibaiminant " sensacionalizmo" priekaišto. Autorius, šiaip jau atsargus ir labai taupus savo ligšioliniuose vertinimuose, K. Zapkaus atžvilgiu jokių rezervų nedaro. Norėtume tik patvirtinti, kad tokio vertinimo mūsų jaunasis dailininkas nusipelno užtarnautai, ir tuo tarpu dar nėra nė mažiausių žymių (stebint jo kuklumą ir nepaprastą darbštumą), kad panašūs atsiliepimai jį išlepintų, sumažintų jo atkaklumą, sulėtintų darbo įtampą arba, banaliai kalbant, "užmigdytų ant laurų"...


Kompozicija su lygiagretėm jžambinėm (6’ x 8’)

Dominuojanti horizontalė (32” x 45”)

Lyrinė kompozicija su T (6* x 8’)

Etiudas žaliame fone (24” x 44”)

 

A. Kezio, S. J. nuotr.

Per pusratį (50” x

     Skubomis apžvelgus K. Zapkaus kūrybą (buvo parodai atrinkta 36 didelio formato darbai, atlikti paskutiniaisiais dvejais metais), nesunku joje išskaityti kelias būtinas kūrėjo ypatybes: polėkį, kultūrą, techninį savo amato pažinimą ir atsiribojimą nuo srovinių įtakų.

     Kęstutis Zapkus, žengdamas į meno pasaulį, atsineša platų kūrybinį užsimojimą, gilų tikėjimą savuoju pašaukimu ir nuosekliai išvystytą darbo discipliną, kas yra taip reta jo amžiaus vyrui. Dailininkas yra rimtai išstudijavęs, supratęs ir išgyvenęs praeities epochų meistrus ir gerai įsisavinęs šių dienų dailės ieškojimus bei atradimus. Žvelgdamas praeitin, jis ypatingai vertina tai, ką kai kurios moderniosios meno srovės beatodairiškai paneigia. Naujųjų laikų eksperimentaliz-mas ir tragmentizmas dailėje K. Zap-kui tėra nauji, tiesa, vertingi ir svarbūs, bet dar neatrastų galimybių kelrodžiai, o ne galutinis mūsų amžiaus dailės įsikūnijimas. Savo turtingose, sodriose drobėse jis bando suvesti į darnią sintezę senųjų meistrų monumentalumą su moderniosios dailės analitiniu fragmentizmu. Rimtai gilindamasis ir į muziko pasaulį, K. Zapkus daro sveikas analogijas tapyboje, rūpindamasis pavienias, bet išieškotas kompozicijos dalis suorkestruoti į galingą visumą, kuri tampa savotiška vaizdine simfonija, kupina formų ir spalvų lyrizmo.

     K. Zapkaus tapoma formų gausybė tai ne kas kita, kaip regimos gamtos pavidalai. Nors jo tapomos formos akimi "apčiuopiamos", tikros, geometriškai išmatuojamos, tačiau nė viena jų neturi konvencionalaus, įprastinio atitikmens mūsų pažįstamame, "objektyviame" daiktų ir gamtos pasaulyje. Jo paveikslai mums atrodo lyg milžiniški gamtovaizdžiai, naturmortai ar architektūriniai interierai, o tačiau pažodžiui nė vienas jų toks iš tikrųjų nėra. Čia K. Zapkus ir yra abstraktistas ligšioline žodžio prasme.

     Stebint moderniuosius tapytojus, tenka pasidžiaugti išimtine K. Zapkaus technikine ir stilistine puse, kurioje jis bodisi "prašmatnumu", atsitiktinumu ir gudriai užslėptais, betnenuoširdžiais techniniais "triukais". Piešinyje ir kompozicijoje jis yra paprastas, tiesus ir atviras, laikydamasis klasikinių principų ir atsisakydamas bet kokio manierizmo. Stebėdamas labiausiai subrandintus darbus, gali įžiūrėti dailininko kūrybinę plonybę, virtuozišką technikos supratimą ir aiškų nutolimą nuo įprastinių piešinio schemų. K. Zapkus yra skrupulingai atidus stebėtojas, laisvas ir nepaperkamas, kaip tikras poetas, ir kiekvienas jo darbas dvelkia ne tik pasirinkimo laisve, bet ir pagarba aukštesniajai tvarkai, protu dažnai nepasiekiamai, bet išrinktųjų pajustai ir suvoktai.

     K. Zapkus yra puikus spalvininkas, bet spalvos sau nestato vieninteliu tikslu, o tik priemone sukurti nuotaiką ir išgauti turtingą, nesuskaldytą visumą. Tai, ką tapyboje vadiname erdve, mase ir tonu, dailininko apvaldoma labai originaliu stilistiniu apsisprendimu: jis vengia palyginti lengvai pasiekiamos erdvės gilumo ar "begalybės" iliuzijos, sudrausmindamas savo erdvę ir masę į labai ribotus planus, tartum jie būtų ištiestos rankos nuotoly. Jis nesivaiko efektų pigiam ir vienkartiniam akies pasigėrėjimui. Juo toliau žvelgi į dailininko drobę, tuo daugiau imi vertinti jo kūrybinį jautrumą ir sugebėjimą įžvelgti "vidinėmis" akimis į naują vaizdinį pasaulį, kitiems tik retais akimirksniais matomą, bet nesuvokiamą. K. Zapkus mums atveria naują realybę dar tik savo darbo pradžioje.

     Teskelbia meno pasauliui šis jaunas lietuvių tautos sūnus, kad lietuvio širdis ir protas dar nenuvargo, ieškodamas laisvės, gėrio ir grožio. Teįkvepia jo ieškojimai drąsos ir vilties mūsų taip dažnai susmulkėjusiame, subana-lėjusiame ir praeities atodūsiais perpildytame gyvenimo tarpsnyje.