B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

 (Nuostatai, fašistai ir nebylys)

UGRĮŽĘS į stovyklą, radau ligoninės direktorių, majorą tokį ir tokį. Pasisveikinom, pasisakėm pavardes ir sumetėm po keletą žodžių. Išsiskirdami prisipažinom, kad susipažinti buvo malonu. Tačiau, kai atsidūriau savo kambaryje, man atrodė, kad abu buvom nenuoširdūs. Mūsų malonumui kažko trūko.

     Kitą dieną malonumas dar sumažėjo, nes atrodė, kad majoras į mane šnairuoja. Trečią dieną malonumas visiškai dingo. Pasikvietęs į raštinę, majoras pradėjo teirautis, kaip patekau į ligoninę. Ji esanti rezervuota ligoniams ir personalui. Jam, žinoma, labai malonu turėti kunigą ligoninėje, bet, deja, nuostatai lieka nuostatais.

     Tos nuomonės buvau ir aš. Todėl atsiprašiau majorą už komisijos pirmininką, kuris, nežinodamas nuostatų, susitarė su majoro pavaduotoju, kad galėsiu gyventi ligoninėje. Kaip jam, taip ir man, žinoma, yra labai malonu gyventi tokioje jaukioje draugijoje, bet, ačiū Dievui, ir su vokiečiais sutariu neblogai. Manau, kad jie, priglaudę 12.000 pabėgėlių, ras vietos ir man.

     Majoras, išklausęs mano kalbos, pradėjo trauktis atgal. Bet aš guldžiau galvą už nuostatus ir jam šiltai padėkojau už praeitį.

     Iš tiesų, jei tektų persikelti į stovyklą, neturėčiau ko gailėtis. Ligoninė stovėjo apie 5 minutes kelio nuo stovyklos, ir man buvo nepatogu vaikščioti ten ir atgal. Ypač nepatogu buvo ryto metą. Po Mišių paprastai ateidavo daug žmonių su visokiais reikalais. Kol apsitvarkydavau, ateidavo pietų laikas. Deja, pilvas reikalaudavo ir pusryčių. Jei po Mišių eisi į ligoninę pusryčių, bus nepatenkinti žmonės. Jei patenkinsi žmones, gurguliuos tuščias pilvas. Persikėlęs į stovyklą, patenkinčiau ir vieną, ir kitą. Tą mano problemą buvo jau pastebėję ir vokiečiai, kurie kartais pakviesdavo pusryčių. Tikėjaus, kad jie padės išspręsti ir buto problemą.

     Mano planus sumaišė ponas majoras. Atėjęs į kambarį, jis užvedė ilgą ir miglotą kalbą, iš kurios man paaiškėjo, kad nuostatai kartais nieko nenustato. Kitais žodžiais tariant, nuostatai sau, o gyvenimas sau. Stebėjau italų gyvenimą nuo 1939 metų ir turėjau pripažinti, kad majoras sako tiesą. Tikrai, nepaisant fašizmo pastangų, Italijoje nuostatai būdavo sau, o gyvenimas sau. Sutikau pasilikti ligoninėje su sąlyga, jei pusryčius galėsiu pasiimti į stovyklą. Tas "transportas” nesudarė jokios sunkenybės, nes į vieną kišenę galėjau įsidėti kavos buteliuką, o į kitą duonos. Svarbu tik, kad kavos gaučiau prieš 8 valandą. Majoras mano sąlygą priėmė.

     Kitą dieną ligoninės direktorius pasiūlė aplankyti vokiečių karo policiją, gyvenančią chemijos dirbtuvėse. Nuėjom trise: majoras, viršila ir aš. Nemokėdamas vokiečių kalbos, majoras paprašė mane būti vertėju. Sutikau. Versdamas jo ir vokiečių kalbą, pastebėjau, kad ir Dievo nuostatai kai kam nieko nenustato. Trumpai, drūtai: viršila pasisavino pusę maišo druskos, kurią vokiečiai padovanojo majorui. Kai majoras mane paklausė, ką daryti su viršila, jam priminiau vakarykštį mūsų pokalbį apie gyvenimą ir nuostatus. Nuo tos valandos mes tapom nuoširdūs draugai.

     Toji draugystė netrukus pradėjo eiti iš ribų, nustatytų jam ir man. Vieną dieną majoras vėl išdrožė ilgą kalbą, sakydamas, kad tapau jiems savas žmogus ir kad esu kapelionu ne tik stovyklos, bet ir ligoninės. Todėl jis ir jo kolegos yra nuomonės, jog man reikia turėti kariškio laipsnį, būtent vyresnio leitenanto. Tokį laipsnį turi Italijos kariuomenės kapelionai.

     Majorui padėkojau ir atsakiau, kad buvau siųstas Vatikano, taigi, neutralios valstybės, ir tą neutralumą negaliu laužyti, stodamas į Italų kariuomenę. Nuostatai yra nuostatai. Majoras tačiau man įrodė, kad klystu, nes čia, taip sakant, nėra kariuomenė, o Raudonasis Kryžius. Taigi, nuostatai tvarkoj. Jis pats, žinoma, turėsiąs užpildyti kažkokius formalumus (matyt, reikalaujamus nuostatų), bet dabar, siaučiant sąjungininkų aviacijai, galima apsieiti ir be jų. Taigi, nėra ko jaudintis dėl nuostatų.

     Tęsiant kalbą toliau, galų gale man paaiškėjo, kad mano laipsnis vietoje pareigų turi dvi privilegijas: pirma, kad galėsiu prie stalo sėdėti majoro kairėje ir, antra, kad kolegoms, kaip pridera naujokui, galėsiu "užfun-dyti” pietus. Kitą dieną tomis privilegijomis pasinaudojau, pagerbdamas kolegas ir karinius nuostatus. Tokiu būdu tapau "leitenantu”.

     Nelengva buvo tapti "leitenantu”, bet dar sunkiau buvo rasti sekretorių. Be jo jau nebegalėjau apsieiti. Kiekvieną rytą po Mišių, o kartais jau net prieš Mišias, turėjau skubėti pas sunkiai sergančius. Esant šaltam orui, beveik kasdien mirdavo iki 4 pabėgėlių. Eidavau ir juos aplankyti. Be to, labai padidėjo raštinės darbas. Jį reikėjo pavesti kam kitam, kad būčiau laisvesnis tiesioginiam kunigo darbui.

     Pirmas mano sekretorius buvo darbininkas ar amatininkas. Jo sugebėjimai buvo maži, o reikalavimai dideli. Su juo teko greitai ir gražiai išsiskirti. Antro sekretoriaus nereikėjo atleisti, nes jis pats pabėgo. Jo raštas, tiesa, buvo įskaitomas, bet būdas nepastovus. Kartais ateidavo, kartais neateidavo. Kai daviau jam naują kostiumą, jis dingo be žinios.

     Trečias sekretorius buvo mergaitė, baigusi gimnaziją. Man ją pristatė Mariza, pažinusi gerai jos motiną ir seseris. Mergaitė buvo greitos orientacijos, taktinga ir apsukri. Ji kalbėjo ir "Gustavo linijos” tarme, iš kur buvo kilę daugumas pabėgėlių. Svarbiausias dalykas, kad ji gerai pažino savo tautiečius ir visas jų gudrybes. O gudrybių jie turėjo daug.

     Kai gavau pagalbos iš Vatikano, sekretorei pavedžiau ir šelpimo darbą. Mano šelpiamieji buvo daugiausia senukai, o sekretorė mokėjo labai gražiai su jais apsieiti.

     Kartą sekretorė atėjo pas mane susijaudinusi ir pranešė, kad fašistai nepalankiai žiūri į Vatikano šelpimo darbą. Jie buvo įsikūrę stovykloje prieš keletą savaičių ir atidarę kažkokią raštinę. Kai pasiteiravau stovyklos štabe, ką fašistai veikia, kapitonas Teuber nusišypsojo, o Mariza atsakė, kad kiekvieną kartą jaučiasi blogai, kai juos sutinka. Dabar fašistai reikalavo, kad visas šelpimo darbas būtų sutelktas jų rankose. Kunigas, jų nuomone, turi rūpintis sielos reikalais, o jie pasirūpins pabėgėlių šelpimu.

     Mačiau, kaip fašistai "rūpinosi” karo pabėgėliais Romoje ir apsisprendžiau pasiteirauti, ko jie iš tikrųjų nori. Paprašiau sekretorę, kad mane pas juos palydėtų.

     Nuėjom ir pasisveikinom su trimis jaunais vyrais. Jie buvo tiek mandagūs, kad paprašė mane atsisėsti. Kadangi mūsų pusėje buvo tik viena kėdė, ją perleidau sekretorei. Dabar tie mandagūs vyrai pasijuto labai nejaukiai ir, atsiprašinėdami mane ir sekretorę, greitai atrado ir antrą kėdę. Susėdom visi ir pradėjom pokalbį.

     Visų pirma paprašiau fašistus, kad malonėtų pakartoti tai, ką anksčiau sakė sekretorei. Mat, esu užsienietis ir gal nesupratau gerai jų minties.

     Fašistų grupės vadas atsakė, kad šelpimo darbą reikėtų kaip nors pasidalinti. Kitaip galėtų atsirasti duplikatų: vieni gautų du ar tris kartus, kiti nieko.

     Tos nuomonės buvau ir aš, bet kai paklausiau, kuo jie šelpia pabėgėlius, negavau jokio aiškaus atsakymo. Atrodė, kad jie tuo tarpu turi tik pinigų, o drabužių, antklodžių ir kitko laukia iš Romos.

     —    Kol partija dar beveik nieko neatsiuntė, — tariau fašistams, — nėra duplikatų pavojaus. O kai atsiųs, galėsite pasiteirauti pas sekretorę, kas ką yra gavęs. Ji turi sušelptųjų sąrašus ir mielai jums suteiks reikalingas informacijas. Kadangi sekretorė turi per daug darbo, gal jūs galėtumėte perimti susirašinėjimą su karo belaisviais, kurį man pavedė Vatikano informacijos biuras ir italų Raudonasis Kryžius?

     Fašistai tokio pasiūlymo nelaukė ir gerokai sumišę atsakė, kad to darbo jie negali perimti. Tuokart pasiūliau jiems perimti susirašinėjimą su italų darbininkais, išvežtais į Vokietiją. Ne, ir to darbo jie negali priimti.

     —    O gal galėtumėte per Romos radijo stotį pasiųsti sveikinimus pabėgėlių giminėms, esantiems sąjungininkų pusėje? — pasiūliau fašistams.

     Ne, ir to pasiūlymo jie negalėjo priimti.

     —    Žinote, — tariau galų gale fašistams, — pabėgėliai kreipėsi į mane, prašydami tarpininkauti tarp jų ir stovyklos štabo. Vieni prašo leidimo išeiti iš stovyklos, kiti negauna duonos ar sriubos, naujai atvykstantiems kartais trūksta šiaudų guoliui, ligoniai prašo lovos ir t. t. Gal jūs galėtumėte tarpininkauti tarp jų ir komendanto? Aš esu kunigas ir norėčiau daugiau pasišvęsti dvasiniams pabėgėlių reikalams. Man būtų labai malonu, kad jūs perimtumėte bent tuos rūpesčius.

     Sugirgždėjus kėdėms, fašistai atsakė, kad čia jie negali įsiterpti, nes stovyklos administracija priklausanti vokiečiams.

     — Bet aš nesiūliau perimti administracijos, o tik pašalinti kai kuriuos trūkumus. Jei jūs turite pinigų, kodėl nenuperkate daugiau šiaudų, kad žmonėms nereikėtų gulėti ant plikos žemės? Kodėl nepasiūlote vokiečiams pagaminti daugiau maisto porcijų, kad niekam jų netruktų? Juk kasdien pasitaiko, kad keliasdešimt žmonių negauna nieko ir nevalgę turi laukti rytdienos.

     Čia paliečiau labai opų reikalą ir žiūrėjau, ką atsakys fašistai. Iš vokiečių žinojau, kad naujai atvykstantiems pabėgėliams maisto korteles dalina fašistai. Nepaisant, kad vokiečiai kasdien gamindavo 300—400 porcijų daugiau, negu stovykloje buvo pabėgėlių, keliasdešimčiai žmonių vis trūkdavo maisto. Vokiečiai įtarė, kad fašistai kai kuriems žmonėms davė dvigubas maisto korteles, bet nenorėjo su jais pyktis. Pabėgėliai, negaudami maisto, ateidavo pas mane, o aš eidavau pas vokiečius. Kartais vokiečiai turėdavo kokį atliekamą kepaliuką duonos, ir aš ją išdalindavau. Bet toji netvarka negalėjo tęstis amžinai. Todėl, gavęs dabar progą, iškėliau tą reikalą fašistams.

     Fašistai labai apgailestavo, kad kai kuriems pabėgėliams trūksta porcijų, bet teisinosi, kad ir čia nieko negalį padaryti. Jų nuomone, tokioje didelėje stovykloje klaidos ir nesusipratimai yra neišvengiami. Tų klaidų jie atitaisyti negalį.

     Nenorėjau ieškoti klaidų šaltinio, nes mačiau, kad fašistai pasijuto labai nejaukiai. Todėl pokalbį pabaigiau apie orą, karą ir Italiją. Bekalbant pasirodė, kad fašistų grupės vadas ir sekretorė buvo gimę tame pačiame mieste. Nuotaikai atšilus, apgailestavau, kad jie nepriėmė mano pasiūlymų ir nenorėjo pasidalinti darbu, kaip anksčiau pageidavo. Atsisveikindamas pridėjau, kad darbas, atrodo, gana gerai padalintas: kiekvienas dirbo tai, ką pajėgia.

     Italų jausmai nepažįsta santūrumo filtro, todėl, atsidūręs lauke, paprašiau sekretorę, kad ji patylėtų bent vieną minutę. Paėjusi kelioliką žingsnių, ji man tarė: "Ha visto i signori fascisti?” (ar matėt ponus fašistus). Matyti mačiau, bet dar ne viską. Vėliau pamačiau tikrą jų veidą.

     Tuo tarpu buvau parašęs T. Faller, kad sąjungininkų aviacija neliečia stovyklos ir kad vienuolės gali atvažiuoti be baimės. Jos ir atvažiavo. Pirma atvyko generolės patarėja ir Romos provincijole apžiūrėti seselėms skirtų patalpų ir darbo, o paskui 6 puikios darbininkės. Dvi seselės sutiko padėti katekizmo mokytojoms. Norėjau joms pavesti ir šelpimo darbą, bet visi greitai pastebėjom, kad joms būtų per sunku.

     Keletą dienų vėliau atvyko dar viena bendradarbių grupė: gydytojas ir dvi slaugės. Juos įkurdinom stovykloje. Į tą grupę įtraukiau ir vieną gydytoją pabėgėlį. Slapstydamasis nuo vokiečių, jis išgyveno griuvėsiuose apie 8 mėnesius. Jo rūbai buvo vieni skudurai, veidas panašus į vašką, o barzda kaip šepetys. Paprašiau sekretorę duoti jam geriausią kostiumą, batus, marškinius ir du gabalu muilo. Vokiečiai prižadėjo duoti jam dvigubą maisto davinį. Skustuvu pasirūpino jis pats. Per vieną dieną, nors gerokai išblyškęs, jis vėl tapo tuo, kuo buvo anksčiau. Palengva jo veidan grįžo natūrali spalva. Jis tapo geru mano bendradarbiu.

     Bendradarbių reikėjo dar daugiau, nes vieną dieną Mariza man pareiškė, kad koplyčios patalpos reikalingos italų policijai ir kad aš turėsiu išsikraustyti į tuščią šiaudų sandėlį. Kadangi sandėlyje galėjo tilpti tik apie 50 žmonių, atsisakiau jį priimti. Paprašiau pamaldžias moterėles, kad jos paieškotų didesnes patalpas. Antrą ar trečią dieną jos aptiko didelį sandėlį, kuriame vokiečiai laikė paslėpę amuniciją. Dabar tas sandėlys, susidedąs iš 3 erdvių patalpų, buvo tuščias. Neklausdamas vokiečių leidimo, suorganizavau būrį moterų, išvaliau visas patalpas ir tą pačią dieną perkrausčiau koplyčią. Pirmoje patalpoje apgyvendinau koplyčios sargo šeimą, antroje įrengiau koplyčią, o trečioje raštinę ir pažengusių mokinių klasę. Koplyčios ir mokyklos patalpose galėjo tilpti apie 600 žmonių. Pabaigęs darbą, nuėjau pas Marizą, nes dabar galėjau išspręsti vieną jai labai rūpimą klausimą.

     Mat, vienas austrų kilmės vokietis kareivis kovojo netoli garsaus Montecassino vienuolyno ir bekovodamas pavargo. Kai vasario ar kovo mėnesį amerikiečiai pradėjo bombarduoti vienuolyną, viena bomba krito netoli kareivio ir sprogdama taip jį pritrenkė, kad jis nualpo. Atsipeikėjęs, pagalvojo apie žmoną ir vaikus ir nutarė, kad užtenka kariauti. Nutaręs, spruko iš apkasų. Niekad nesiteiravau, kaip jis įsigijo civilinius drabužius, bet jis juos įsigijo ir leidosi tolyn nuo fronto. Pakeliui sutiko vokiečius, evakuojančius vietos gyventojus. Prisitaikęs, rodos, Fiorentino m., sėdo į pabėgėlių sunkvežimį ir atvyko į Cesano stovyklą.

     Keletą dienų gyveno čia kaip zuikis. Įsidrąsinęs apsidairė, kas yra stovyklos šeimininkas. Kai pabaigė maisto atsargą, prisišliejo prie Marizos ir papasakojo jai savo istoriją. Marizai pagailo tautiečio, ir ji priglaudė jį vienoje italų šeimoje. Italas buvo ne pėsčias ir pradėjo reikalauti iš Marizos visokių lengvatų. Reikalavimai galų gale virto grasinimais, o šie pakirto jos nervus. Vieną dieną Mariza atėjo pas mane ir tarė: "Tėve, nebegaliu išlaikyti. Padėk”.

     Važiuodamas į stovyklą pasiryžau padėti visiems, kas tik prašys mano pagalbos. Dabar supratau, kad padėti nėra lengva. Bet, sunku ar lengva, Marizai, drebančiai dėl savo gyvybės, padėti reikėjo. Todėl daviau žodį, kad padėsiu. Prašiau tik truputį palaukti, kol susidarysiu planą. Kraustydamasis į koplyčią, tą planą turėjau. Koplyčios sargo šeima prižadėjo globoti dezertyrą, kurį taip išmokiau būti "nebyliu”, kad jis nebereaguodavo net į mano balsą. Sutemus, Mariza galėjo siųsti jį pas koplyčios sargą.

     Pasitaikė, kad kitą dieną vokiečiai, gavę porą sunkvežimių, nutarė išvežti keliasdešimt pabėgėlių šeimų į Šiaurės Italiją. Taip jie darė anksčiau, taip norėjo daryti ir tą dieną. Mariza, bijodama pirmojo dezertyro globėjo, įtraukė jo šeimą į transporto grupę. Italas, nieko nepešęs pas Marizą, atėjo pas mane ir pakuždėjo į ausį savo "paslaptį”.

     Išklausiau jo kalbos ir bandžiau jį nuraminti. Bet jis vis labiau karščiavosi ir žadėjo Marizą įskųsti. Kai išbaigė visus savo argumentus, ramiai jam išdėsčiau, kad, taip elgdamasis, jis pakenktų ne tik jai, bet ir sau. Jei vokiečiai Marizos ir jo nesušaudytų, tai abiems tektų kalėjimas. Kas tuokart globos jo žmoną ir vaikus? Siųsdama gi į Šiaurės Italiją, Mariza nori gelbėti ne tik save, bet ir jį. O dezertyras, matyt, pats save išsigelbėjo.

     Tą logišką kalbą jis suprato. O aš supratau, kad jis tylės iki karo pabaigos.

     Išvažiavus sunkvežimiams, nuėjau į koplyčią pasimelsti už "nebylį”, už koplyčios sargą ir už italą, keliaujantį į šiaurę. Už poros metų galėjau jį apkabinti viename "Gustavo linijos” miestelyje. Tuokart jam papasakojau, kur buvo "dingęs” karo dezertyras.