JUOZAS PRUNSKIS
UPRASTI didįjį savo laiko uždavinį ir jam aukotis — tai didžiųjų sielų žymės ir paskirtis. Dabar mūsų didysis uždavinys — telkti vieningon kovon visas jėgas, siekiant Lietuvos išlaisvinimo.
Reikia džiaugtis, kad mūsų tremties jėgos Lietuvių Bendruomenės gretose rado darnų kelią darbuotis lietuvybės fronte, apjungiant įvairių pasaulėžiūrų ir įvairių kartų žmones. Vertingų laimėjimų yra pasiekęs ir kitas įvairių lietuviškų srovių junginys — Amerikos Lietuvių Taryba, kurią dar labiau naujomis reformomis sustiprinti siekia lietuviškosios visuomenės viešoji opinija. Džiugu, kad tai jaučia ir pati Alto vadovybė, nusprendusi paskubinti savo pilnaties suvažiavimą. Visuomenė Alto reformų jau seniai laukia.
Dėl Alto reformų pagrįstų balsų girdime ypač iš jaunesniųjų rezistencinių bei tautinių frontų. Džiaugdamiesi šio sektoriaus ryžtu atnešti savo jaunas jėgas į Alto veiklą, lauktume, kad būtų parodytas toks pat veržlumas bei ryžtas įsijungti ir į Vliko talką. Per ilgai užsitęsusią atskalą jau būtų laikas baigti, visiems rikiuojantis apie bendrą laisvės pastangų centrą.
Mums reikia demonstruoti ne grupinį atkaklumą ar srovinę ambiciją, o nustebinti Lietuvos priešus savo vieningumu. Sprendimo reikia ieškoti ne pasenusiuose protokoluose, ne vieno ar kito pareigūno buvusiuose ar tariamuose netaktuose, o pavergtos tėvų žemės likime bei vargstančios Lietuvos širdyje. Mums reikia klausytis ne savo grupinės ambicijos patarimo, o atsiklausti, ką patartų Sibiro tremtinys ir koks balsas pasigirstų iš partizano kapo. Mums šiandien svarbu ne gerais argumentais savo grupės ginčą laimėti, ne savo politinį konkurentą (žmogų ar partiją) triuškinti, bet okupantą iš tėvų žemės išstumti. Savo kelią apspręskime ne politinių aistrų įkarštyje, o tėvynės padėties vaizde.
Laimėjimą pasieksime ne vienas kitą pirštais badydami: “Tu kaltas, tu!”, o visi mušdamiesi į krūtinę, kad savo pavergto krašto dar ne visas viltis išpildėme. Vargas mums, jei apglušinti tarpusavio grumtynių triukšmo, nebegirdėsime pavergėjų kaustytų batų ir tankų trenksmo tėvynės plentuose.
Šiandien didvyris ne tas, kuris gabiausiai grupines imtynes veda, o tas, kurs įstengia savo ir kitų sugniaužtų kumščių raumenis atleisti, kad rankos būtų laisvos ir pajėgios imtis darbo, kurio aziato prievartaujama tėvynė kruvinai skriaudžiamos našlės balsu šaukia. Kitų nuodėmėmis savęs neišganysi ir kitų buvusiais ar tariamais netaktais savo dezertyravimo iš bendro fronto nenubaltinsi, nors pavieniais protarpiais ir gerai okupanto pusėn papyškintum. Šiandien mes turime savo smegeninę tampyti, ne stengdamiesi atsiminti, kas ką kur pasakė, o įsiklausyti į savo lietuviškas širdis.
Vargas mums, jei visa mūsų išmintis bus sutelkta tik tam, kad ginčų ir rietenų grumtynėse ant purvais apdrabstytų mūsų varžovų tamsaus piedestalo nubaltinta heroje iškiltų mūsų grupelė, o užmirštume, kad visų didysis uždavinys koncentruotis savo proto ir valios jėgomis iškelti laisvės trispalvę Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje.
Daugelio sprendimų blaivumą aptemdo praeities posėdžių niūrūs prisiminimai, bet savo atsiminimuose neužsikonservuokime nervinguose tremties lagerių nesutarimuose, o keliaukime dar tolyn, atgal į Lietuvos laisvės laikus, kai visų bendru darbu sukurtoje tėvynėje jau ėmė visiems darytis ir šilta, ir sotu, ir šviesu, ir jauku.
Nemigo naktis turime praleisti ne kerštingose nervų konvulsijose, o įtemptame naujos strategijos planavime, kur būtų visiems vietos, kas tik turi lietuvišką širdį ir nori laisvos Lietuvos. Paskęsti grupiniuose ginčuose reikštų pasukti siaurakakčių šlėktų nueitu keliu XVII - XVIII šimtmečių Lietuvos - Lenkijos nepriklausomybės sutemų laikotarpiu.
Čia suminėtos mintys taikomos ne vienai ar kitai kuriai nors grupei, o atsimintinos mums visiems. Jeigu nė dabartinis Lietuvos prikryžiavimas mūsų nesujungtų į bendrą darbą išlaisvinti Lietuvai, mes pasirodytume turį mažiau valstybingumo dvasios už afrikiečius, kurie drauge kovoja ir miršta už niekad laisvės neturėjusias tautas, norėdami jas išvesti į nepriklausomybę.
REDAKCIJOS PRIERAŠAS. Nors "Laiškai Lietuviams” politikos vengia ir nedalyvauja partiniuose ginčuose, bet šį straipsnį dedame, nes jis kaip tik skelbia kovą tiems partiniams ginčams ir visus kviečia į bendrą darbą, į visų lietuvių vienybę. Šį mūsų tautinės vienybės mintis prisimintina ypač dabar, kai esame Visuotinio Bažnyčios Suvažiavimo išvakarėse. Svarbiausias šio suvažiavimo tikslas — visų krikščionių vienybė. Praeityje kai kurie teologai, gindami ir aiškindami Bažnyčios mokslą, kartais pavartodavo kitaip galvojančiųjų adresu tokius žodžius ar posakius, kurie visiškai nesiderindavo nei su Kristaus mokslo dvasia, nei su artimo meile. Tokių žodžių ar posakių buvo įsibrovusių net į Bažnyčios liturgiją. Dabar jie yra išbraukiami, nes ramiai galvojąs žmogus supranta, jog vienybę galima ugdyti ne kerštu ar neapykanta, o tik meile ir tolerancija. Tad ir mums, lietuviams, vienybės siekiančio Bažnyčios suvažiavimo proga reikėtų daugiau susirūpinti savo vienybe. Tešviečia mums Vaižganto dvasia, kuris taip kalbėjo: "Ir tapau savosios, lietuviškos visuomenės tarnas; ne, dar daugiau — jos vergas, dėl jos metų metais nebematęs, kaip skaisti saulutė šviečia ir džiugina. Kur tik kas man liepė eiti, ėjau, neatsiklausdamas, kas jį įgaliojo man liepti, by tik visuomenės labui. Ėjau, dirbau be atodairos, laiku nesumetęs, ar aš tam kvalifikuotas... Viso mano gyvenimo tendencija — tiesti tiltą tarp vienos ir kitos krypties inteligentų — yra davusi, tai aš matau, labai dažnai geresnių rezultatų, negu šalinimasis ar brutalus prieštaravimas”.