1963 RUGSĖJIS (SEPTEMBER) VOL. XIV, NO. 9

T U R I N Y S

RASINIS TEISINGUMAS .. . — G. Kijauskas, S. J........... 254

Į SAULĘ, Į AUKŠTUMAS — dr. J. Prunskis    .......... 261

KUNIGAS KARO SŪKURY (XIV) — B. Krištanavičius, S. J. . 264

PASIŠVENTIMAS IDĖJAI — dr. P. Mačiulis ............. 273

KAS TEN TRAUKIA? — J. Vaišnys, S. J.......... 277

ŠEIMYNINĖS LAIMĖS RECEPTAS — A. Kregždys    ...... 279

IŠ FILMŲ PASAULIO — K. Bučmys, O.F.M. ir Alė Rūta 284

LAIŠKAI LIETUVIAMS — Tėvų Jėzuitų leidžiamas religinės ir tautinės kultūros mėnesinis žurnalas.

Redaktorius — Juozas Vaišnys, S. J.
Redakcijos nariai: Gediminas Kijauskas, S. J. Kęstutis Trimakas. S. J. Administratorius — Petras Kleinotas, S. J. Meninė priežiūra — Algirdas Kurauskas Fotografija — Algimantas Kezys, S. J.
Spaustuvė — Immaculata Press, Putnam, Connecticut.

Redakcijos ir Administracijos adresas: 2345 W. 56th Street, Chicago 36, Illinois. 60636. Tel. REpublic 7-8400.

LETTERS TO LITHUANIANS. Published monthly except July and August, when bi-monthly, by The Jesuit Fathers of Della Strada, Inc., Yearly subscription $3.00, single copy 30«. Entered as second class matter and 2nd class postage paid at the Post Office, Chicago, Ill. and additional office of mailing in Thompson, Connecticut.

“Laiškų Lietuviams” iliustracijas be redakcijos leidimo naudoti draudžiama.

 

RELIGINĖS IR TAUTINĖS KULTŪROS ŽURNALAS

 

.AMERIKA ATVEDĖ PASAULĮ ANT DIDINGO ATEITIES SLENKSČIO.

SAVO MOKSLINIU IR TECHNINIU GENIJUMI

MES PASTATĖME GALINGUS TILTUS SUJUNGTI PLAČIAS JŪRAS,

O DANGORAIŽIUS — PABUČIUOTI DANGAUS MĖLYNĘ.

DISTANCIJAS PAVERTĖM NYKŠTUKAIS, O LAIKĄ PANČIAIS SURAKINOM.

MES IŠDROŽĖME KELIUS STRATOSFEROJE.

NUOSTABIA MEDICINOS PAŽANGA MES PAGYDOME DAUG BAISIŲ LIGŲ,

SUMAŽINAM SAVO SKAUSMĄ IR PRAILGINAME GYVENIMĄ,

SUKURDAMI SAUGESNĮ IR GERESNĮ PASAULĮ.

BET KAI ATSISUKAME Į PAŽANGĄ RASIŲ SANTYKIUOSE,

TAI STOVIME PRIEŠ BEGĖDIŠKIAUSIĄ AMERIKOS VEIDO VAIZDĄ.

NEŽIŪRINT SPRAUSMINIŲ LĖKTUVŲ GREIČIO SUSISIEKIME,

ŽMONIŲ SOCIALINIUOSE SANTYKIUOSE

MES VOS KRUTAME SU VEŽIMĖLIU IR ARKLIUKU.

MOKSLO PAŽANGA VISUS KRAŠTUS PADARĖME KAIMYNAIS,

BET NEPANAUDOJOME SAVO MORALINIO GENIJAUS SUKURTI BROLYBĘ.

(Iš M. L. King Race, Challenge to Religion, 1963) * * *

GEDIMINAS KIJAUSKAS, S. J.

ES priimame šias tiesas kaip savaime suprantamas, kad visi žmonės sutverti lygūs, kad jie apdovanoti jų Kūrėjo nepažeidžiamomis teisėmis, tarp kurių yra teisė į gyvybę, laisvę ir laimės siekimą. Valdžios sudaromos tam, kad apsaugotų šias teises... Tai Amerikos Nepriklausomybės Paskelbimo antrasis paragrafas. Beveik prieš porą šimtų metų šiais skambiais Tomo Jefferson žodžiais prabilo į pasaulį jauna, tik ką gimusi Jungtinių Amerikos Valstybių tauta. Ji atsiskyrė nuo svetimųjų jungo, kad gyventų laisvai. Į savo tautinio gyvenimo pamatus ji padėjo žmogų - asmenį su jo šventomis teisėmis.

Rasės problema Amerikoje

     Amerikos istorijoje, kaip ir kituose kraštuose, šis gražus idealas ne visai pilnai buvo įgyvendintas. Beveik per šimtą metų po nepriklausomybės paskelbimo dalis gyventojų, kurie seniau buvo atvežti iš Afrikos darbui, skurdo vergovėje. Kai krikščionybės principų įtakoje vergija pranyko vakarų pasaulyje, tai Amerikoje ji atgijo ekonominių motyvų diktuojama — užsimokėjo investuoti pinigus į žmogiškas būtybes, jas turėti ir naudoti darbui, pirkti ir parduoti, kaip mantą ir savo nuosavybę.

     Prieš šimtą metų vykęs Amerikos civilinis karas — vienas žiauriausių istorijoje — bent dalinai ir kilo dėl vergijos panaikinimo. Negrai išgirdo išlaisvinimo balsą tik prieš prezidento Abraham Lincoln mirtį, kai jis 1863 m. sausio 1 d. paskelbė emancipaciją visiems vergams. Deja, vergijos pančiams nukritus, laisvė ir Nepriklausomybės Paskelbimo teisės daugeliui negrų ne tuoj pat nusišypsojo. Negrai ir toliau kentėjo priespaudą ir įgimtųjų teisių paniekinimą. Iš tiesų, juodaodis amerikietis ir šiandien jaučia rasinį išskyrimą nuo pirmojo savo žingsnio į šį pasaulį — nuo ligoninės, kur jis gimsta, iki savo mokyklos, bažnyčios, balsavimo, darbo galimybių ir kapinių — jis visur traktuojamas skirtingai nuo baltaodžio amerikiečio. Visuomet prisimintina, kad rasinio teisingumo problema Amerikoje yra ilgos istorijos išdava.

     Negro teisių pagrobimas nėra tik akademinis klausimas. Amerikoje .gimęs negrų kūdikis šiandien — nesvarbu kokioje vietoje ir valstybėje jis gimsta — teturi pusę galimybių užbaigti gimnaziją, palyginus su baltuoju kūdikiu, gimusiu toj pačioj vietoj ir tą pačią dieną; trečdalį galimybių įsigyti profesiją; du kartus greičiau gali netekti darbo; maždaug vieną septin-tadalį galimybių uždirbti 10,000 dol. per metus; jo gyvenimo amžius bus septyneriais metais trumpesnis; jis uždirbs dvigubai mažiau negu baltasis.

DR. JUOZAS PRUNSKIS

VENTASIS Augustinas yra davęs taiklų patarimą:

     —    Dievo pavyzdžiu, ir tu būk visai nesikeičiantis, visada tas pats. Ne taip, kad šiandien būtum blaivus, o rytoj prisigėręs; šiandien taikus, o rytoj ieškąs kivirčių; šiandien apsisvarstęs, o rytoj pasimetęs. Būk kaip paveikslas monetoje — visada neiškreiptas, visada lygiai kilnus.

     Žmogaus pastovumas gėryje yra problema, kurios teigiamam išsprendimui šv. Teresė duoda tokį patarimą:

     —    Suprask, kaip žmonės keičiasi ir kaip maža galima jais pasitikėti. Dėl to tvirtai laikykis Dievo, kurs yra nesikeičiąs.

     Klampiame gyvenimo kelyje žmogaus akis turi būti nukreipta į įkvėpimo ir stiprybės šaltinį — Dievą. Jis yra virš visko. Pamokslininkas Massillon, sakydamas gedulingą pamokslą, laidojant Prancūzijos karalių Liudviką XIV, pažymėjo: "Tik vienas Dievas yra didis.” Misijonierius Trilles, būdamas Afrikoje, užrašė Gabuno pigmėjų dainą:

     — Po nakties — diena, išvirtus vienam medžiui — kitas, prabėgus vienam debesiui — ateina antras, po manęs — ateis kitas žmogus, bet Dievas yra visada, Jis nemiršta, Jis yra mirties Viešpats.

     Dėl to ir šv. Augustinas, aiškindamas XXVI psalmę, galėjo nuoširdžiai kalbėti:

     —    Dieve, aš ieškau Tavo veido, nes nėra brangesnio dalyko, kurį galėčiau surasti.

     Didžios asmenybės visur įžvelgdavo Dievo dvelkimą. Dėl to švento gyvenimo italų teisininkas Cotardo Ferrini (†1902) taip kalbėjo:

     —    Dievo dvasia dvelkia iš visų nemariųjų šedevrų. Kaip dažnai Miuncheno, Dresdeno, Berlyno, Vienos, Romos, Florencijos muziejuose aš jaučiausi pagautas neišpasakytos Jo meilės!

     Galvodama apie Dievą, Bavarijos Maksimilijono II žmona Marija, atsivertusi į katalikybę, prieš pat savo mirtį (1889 m.) taip kalbėjo, žvelgdama į pavasarį atgimusius kalnus:

     —    Iš tokios gražios žemės aš einu į dar gražesnę.

B. KRIŠTANAVIČIUS, S. J.

 (Atgal i Romą)

     Majoras Dufour išlaikė duotą žodį ir atvyko šeštadienį. Kartu su juo atvažiavo ir keletas jo štabo narių. Kiti laikinai pasiliko Kasertoje. Bet ir jie netrukus atvažiuosią, greičiausiai pirmadienį. Taigi, pirmadienį aš būsiu visiškai laisvas. Jei aš nieko neturiu prieš, stovyklos vadovybę majoras galėsiąs perimti sekmadienį.

     —    Sekmadienį, — tariau majorui, — atvažiuos vyskupas, ir aš turėsiu daug darbo. Jei jūs nesate pavargęs, stovyklos perėmimą pradėkime šiandieną. Visų pirma suneškime jūsų daiktus į komendantūrą, o aš galėsiu apsigyventi ligoninėje. Paskui eikime pasižiūrėti virtuvių, maisto sandėlių, kepyklos, raštinės ir ginklų sandėlio.

     —    Ginklų sandėlio? — paklausė nustebęs majoras. — Ar jūs turite ginklų sandėlį?

     —    Taip, turiu du ginklų sandėliu: vieną vokiečių, o kitą sąjungininkų.

     Bet apie tai pasikalbėsime vėliau. Dabar kraustykime jūsų daiktus į komendantūrą.

     Užimti mano buto majoras nesutiko ir apsisprendė apsigyventi buvusioje fašistų įstaigoje. Ketvirtą valandą po pietų nusprendėm apžiūrėti administracinį stovyklos aparatą. Pietų negalėjau jo kviesti, nes šeimininkė, kaip paprastai, turėjo tik sriubos, bulvių ir kažkokio padažalo.

     Sutartą valandą majoras manęs jau laukė. Kadangi jis turėjo didelį "jeep'ą", pasiūliau visų pirma važiuoti į Cesano miestelį apžiūrėti kepyklos. Pakeliui norėjau jam papasakoti dingusių karvių istoriją ir parodyti kapines. Majoras mano pasiūlymą priėmė ir paprašė vieną savo bendradarbi, kad nuvežtų į Cesano miestelį.

     Susėdę į "jeep'ą", leidomės per pievą, priaugusią aukštos žolės. Kai pavažiavom gal kokius 10 žingsnių, "jeep'as" staiga pasviro į priekį ir trinktelėjo į kažkokį minkštą daiktą. Dar nesuspėjau susivokti, kas įvyko, o mano palydovai jau gulėjo žolėje. Abu buvo parkniubę ant nosies, lyg slėpdamiesi nuo priešo.

  MARIJA RITA TŪBELYTĖ-KUHLMANIENĖ, buvusio Lietuvos Ministerio Pirmininko duktė, gimusi ir augusi Kaune, į Ameriką atvyko 1940 m., po pirmosios rusu okupacijos. Michigano ir Čikagos universitetuose studijavo meno istoriją. Besiruošdama magistro laipsniui iš meno istorijos, susidomėjo tapyba, kurią studijavo Niujorke ir Washingtone. Dar bestudijuodama, dalyvavo keliose grupinėse meno parodose Niujorke. Ištekėjusi buvo bepamirštanti meną, bet, persikėlus gyventi i Oregoną, ikvėpta labai gražios ir didingos gamtos, vėl grįžta prie meno ir nutapo eilę peisažu, kurie buvo išstatyti Portlando universiteto meno parodoje. Jos tapyba, artima realybei, pasižymi džiaugsmingumu, tiesumu ir bet kokio manierizmo bei pretenzijų stoka.

M. R. Tūbelytė. Vaizdas iš studijos lango

DR. P. MAČIULIS

     Kartą Kristus pasakė apaštalams: "Nėra gražesnio dalyko už tai, kaip savo gyvybę atiduoti už savo brolius". Pats savo siaubinga mirtimi aukodamasis už visą žmoniją. Viešpats žinojo, ko verta žmogaus auka už savo artimą, už savo brolį, už kiekvieną pagalbos reikalingą žmogų.

     Bažnytiniu terminu tokį kitiems pasiaukojimą mes vadiname pašaukimu. Tiesa, nedaug kas atsiliepia į kvietimą kitiems tarnauti visa širdimi, sau pasiliekant tik vidinį džiaugsmą, kad savęs atsižadėjimu priartėjama prie Kristaus meilės įstatymo.

     Girdime pasiguodžiant, kad mūsų laikai nebe tie, kaip anie, senieji laikai, kada pašaukimų daugiau būdavę. Mūsų nuomone, tai gal ne tiek pareina nuo laiko dvasios, bet svarbiausia nuo sugebėjimo atskleisti aukos ir artimui pasišventimo grožį.

     Tame darbe pirmą vietą užima krikščioniškas auklėjimas šeimoje; vėliau ateina mokykla, o su mokykla rišasi tinkamas religijos mokslo (ne trafaretinis) atskleidimas, kuris paprastai pavedamas mokyklos kapelionui arba kuriai seselei-vienuolei. Vadinas, mokykloje yra labai svarbu gero religijos mokytojo parinkimas. Tik geri kapelionai tegali paruošti kandidatų į vienuolynus ir dvasines seminarijas.

     Rašoma, kad net ir viduramžiais tik tie kryžiaus karai pavykę geriau suorganizuoti, į kuriuos šaukliai sugebėję daugiau širdies įdėti. Taip ir mūsų laikais nederėtų pamiršti, kad Dievas yra meilė, todėl ir pasiaukojimas tarnauti artimo naudai yra rištinas su aukos meile Dievui, nes Kristus yra pasakęs: "Ką padarysite vienam iš tų mažutėlių, man padarysite"...

     Daugis bus girdėję apie tokius žmonijos geradarius, kaip Pasteur ir Marconi, arba apie tokius pasaulinį garsą pasiekusius menininkus, kaip Michelangelo ir Beethoven, bet gal retas težino, kokiu dideliu pasiaukojimu jie aukščiau iškilo už savo amžininkus. Ir jie, kaip šv. Augustinas, šv. Ambraziejus, šv. Tomas Akvinietis, tik viso savo gyvenimo auka žmonijai ką nors duoti pelnėsi žmonių pagarbą ir dievišką palaimą.

JUOZAS VAIŠNYS, S. J.

AI KURIE žmonės, išgirdę, kad koks nors jaunuolis nuėjo į kunigų seminariją ar kokia nors jaunuolė įstojo į vienuolyną, patraukia pečiais ir pro dantis iškošia klausimą: "Kas ten juos traukia?" Kiti bando rasti atsakymą, aiškindami, kad tai bailiai, kurie bėga iš gyvenimo, nes bijo jo naštos. Kiti mano, kad tai žmonės, kurie gyvenimui netinka arba gyvenimu nusivylę, kurie nesurado gyvenimo draugo ar draugės, kuriems nepasisekė vesti ar ištekėti. Ir ko dar tie žmonės neprigalvoja ir dar kokių samprotavimų bei aiškinimų nesusiieško!

     Tiesa, pasitaiko tokių asmenų, kurie vienuolyne nori pasislėpti nuo per sunkaus gyvenimo arba kurie ten pa-

nuotr. Beatričės K. Kerbelienės

suka po nepasisekusios vyro ar žmonos medžioklės. Bet toki ten paprastai neilgai tepabūna — jie neturi pašaukimo. Dvasinis luomas nėra nelaimingųjų ir nusivylusiųjų prieglauda, bet ryžtingųjų kovos laukas! Tik toki ten pasilieka, kurie supranta, kad gyvenimas yra auka. Tik toki tampa Kristaus armijos kariais, kuriuos ten nuveda ne baimė ar nusivylimas, bet idealai.

     Neseniai esame gavę tris modernia forma parašytus ir V. Klajūnės slapyvardžiu pasirašytus eilėraščius, iš kurių gali labiau paaiškėti kelias į vienuolyną; kurie daugeliui gal padės suprasti, kas ten tuos jaunuolius traukia. Šių eilėraščių autorė yra jauna seselė, prieš keletą metų dar mokykloje tebesėdėjusi su kitomis savo draugėmis, linksmai krykštavusi jaunimo stovyklose, bet drauge ir sprendusi rimčiausias gyvenimo problemas. Pirmame eilėraštyje, vardu "Malda", ji prašo Dievo pagalbos ir malonės, kuri ją nuvestų prie tikrų idealų, patenkinančių jos jaunos širdies troškimus.

        Parodyk, kur gyveni.
        Nuvesk į Izraelio kalnus
        Prie Šaltinio,
        Kuris pripildytų mano širdį
        Dabar ir per amžius.
        Nuvesk i kalnus,
        Atskleisk versmes.

ADOLFAS KREGŽDYS

     Kas yra meilė? Labai aiškų ir trumpą atsakymą duoda šv. Jonas: "Dievas yra meilė" (I Jono 4, 8). Atsakymas yra, bet ar jis mums aiškus? Anaiptol! Niekas pilnai nesuvokė Dieviškosios Didybės, lygiai taip pat paslaptimi lieka meilė. Tačiau protas, kaip daugelį klausimų, taip ir šį mėgina svarstyti, išsiaiškinti ir bent dalimi pažinti. Toliau svarbu ties pažinimu nesustoti, bet reikia stengtis meilėje gyventi, nes vien tik pažinimas dar nesuponuoja tobulesnio gyvenimo. Užtat kartais gali atsitikti, kad neturįs teoretinio pasiruošimo šiuo klausimu yra pavyzdingesnis už tą, kuris yra plačiau susipažinęs. Taipgi žmonės moka mylėti, visiškai to klausimo nestudijavę, kaip pvz. nežinodami, kas yra elektra, gali ja apsišviesti bei pasišildyti. Tačiau žinojimas ir pastangos visada nuves į aukštesnes pakopas.

     Įstatymo žinovas paklausė Kristų: "Mokytojau, koks didžiausias įsakymas įstatyme?" Jėzus jam tarė: "Mylėsi Viešpatį, savo Dievą, visa savo širdimi, visa savo siela ir visa savo mintimi. Tai didžiausias ir pirmasis įsakymas. Antras gi į jį panašus: mylėsi savo artimą, kaip pats save. Šitais dviem įsakymais remiasi visas įstatymas ir pranašai" (Mato 22, 36-40). Vėliau šv. Povilas sako: "Taigi, dabar pasilieka trys dalykai: tikėjimas, viltis, meilė; tačiau didžiausias tarp jų yra meilė" (I Kor. 13, 13). Reiškia, meilė yra didžiausia dorybė. Tokiu būdu meilė yra tarsi šaltinis, iš kurio plaukia kitos dorybės. Todėl pastangos gyventi meilėje ne tik nenustelbs kitų dorybių, bet bus joms paskata.

     Be Apreiškimo ir protas sako, kad meilė pirmoj vietoj priklauso žmogaus bei visatos Kūrėjui, toliau — Jo tvariniui žmogui. Žmogaus aukščiausias tikslas bei priemonės jį pasiekti rodo Viešpaties meilę žmogui. Taigi, antroji prieinama išvada sako, kad, jei Viešpats myli žmogų, tai ir žmogus žmogų turi mylėti. Šios meilės pasireiškimas skirstosi į smulkesnes šakas: artimo siauresne prasme, tautos, vaikų, tėvų, sužieduotinių, vyro ir žmonos meilę. Apie vyro ir žmonos meilę čia plačiau pakalbėsime.

     Asmuo, turėdamas laisvą valią, pasirodo kartais labai maištingas ir nueina ne tuo keliu, kuriuo reikėtų. Jeigu prokreacija būtų vien nuo žmogaus malonės priklausiusi, kažin ar jis dar šiandien vaikščiotų žemėje. Viešpats lyčių meilės įdiegimu savo planus nuo to pavojaus apsaugojo. Pirmoje vietoje Dievo duotoji meilė tarnauja Jo paties tikslams — pripildyti žemę ir dangų. Jeigu jau ir negalima sakyti, kad žmogus neturi laisvos valios kurti ar nekurti šeimą, tačiau jo valia gerokai "supančiota", nes neveda arba tie, kuriuos prigimtis nuskriaudė, arba "tie, kuriems duota" (Mat. 19, 11).

     Nepaliko Viešpats žmogaus vien įrankiu, bet už tai jį gausiai apdovanojo — leido pergyventi meilės grožį bei jos teikiamą laimingumą, leido bent kelias pakopas pakilti į Taboro kalną. Dvi besimylinčios širdys šaukte šaukia Taboro kalno žodžiais: "Mokytojau, gera mums čia būti" (Luko 9, 33). Ir ne tik būti, jos amžinai norėtų ten pasilikti. Tai vienintelė duota proga pajusti dangiško džiaugsmo kibirkštėlę. Jeigu tik tokio laipsnio laimingumas būtų danguje, jau vien dėl to verta ten būtų keliauti. Gaila tų, kurie neturėjo progos pergyventi to džiaugsmo, gaila ir tų, kurie jį pergyvenę užmiršo, nes Dievas neleido nuolat gyventi Tabore, nes meilę šioj žemėj sudaro ne vien emocijos, bet ir nuopelnai — reikia geros valios, pastangų ir darbo vykdyti Jo įsakymus. Šv. Jonas sako: "Nes tai yra Dievo meilė, kad mes laikytumėm Jo įsakymus" (I Jono 5, 3).

KORNELIJUS BUČMYS, O. F. M.

CLEOPATRA

     Reklamos ir propagandos reikšmė tikrai yra didelė. Tiesioginiai ir netiesioginiai išgarsinus daugiausia gamybos išlaidų sudariusį filmą “Cleopatra”, smalsuolių masės dar prieš pasaulinę premjerą išpirko bilietų už 19 milijonų dolerių. Birželio 11 d., premjeros išvakarėse, filmą gaminusios Twentieth Century Bendrovės akcija buvo 35 dol. vertės. Po premjeros pasirodė didžiųjų Niujorko ir Londono dienraščių filmų kritikų labai skirtingos apžvalgos. Tarp kritikų nuomonių ir įvertinimų skilimas buvo daug gilesnis ir už pačią giliausią Kleopatros dekoltę, iš 57 filme vartojamų galimybių. Neigiamiems atsiliepimams žymiai viršijant teigiamus, gamintojų bendrovės akcijos birželio 13 d. vakare buvo kritusios iki 32.25 dol.

     Gamintojai skelbiasi (girdamiesi ar dejuodami?), kad pastatymui išleista arti 40 milijonų dolerių. Didelė dalis šių pinigų išeikvota vien dėl žmogiškų fizinių bei moralinių silpnybių, bet dalis tos sumos, žinoma, atiteko ir tiesioginiam filmo paruošimui. Šis filmas, nežiūrint kuriuo požvilgiu bebūtų vertinamas, be abejo, pateks į filmų dar ne taip ilgą istoriją.

Vienas kanadiečių žurnalistų, lyg ir pasipiktinęs neigiamų kritikų puolimu, mėgina teisinti filmo silpnąsias puses, girdi, gamintojams buvę svarbu pateikti ne kokį meno šedevrą, bet tik progą masėms pasilinksminti. Vis dėlto iš tokio pajėgaus režisoriaus, kaip Joseph L. Mankiewicz, kurs didele dalimi paruošė ir šio filmo tekstą, laukiama daug daugiau, ypač kad pastatyme nesivaržyta su išlaidomis.

     Neskaitant uvertiūros ir pertraukos, 221 minutę trunkančiame filme pateikiama Egipto karalienės Kleopatros politiniai ir asmeniniai santykiai — pirmoje dalyje su Romos Imperijos Julium Cezariu, o antroje — su Markum Antonijum.

     Režisorius pakartotinai rodo tendenciją ne tiek paduoti bendrą panoramą, kiek susikoncentruoti prie atskirų charakterių tobulesnio perdavimo. Tačiau dažnai pasitaiko, kad net ir vidinėse scenose, kur lyg labiau stengiamasi apšlifuoti pavieniai charakteriai, vėl kurį nors besivystantį dialogą pertraukia masės tarnų ar tarnaičių, būriai karių ir pan.

Naujas “Laišku Lietuviams” Redaktorius

     Nuo spalių mėn. “Laiškus Lietuviams” pradeda redaguoti tėvas Kęstutis Trimakas, S. J. Man teko ši žurnalą redaguoti jau beveik keturiolika metų, nuo pat jo įsteigimo. Ši pareiga buvo maloni, nes bendradarbiavimas su skaitytojais buvo nuoširdus. Esu dėkingas visiems už viską. Ypač dėkoju Putnamo seselėms už kruopštų spaudos darbą ir dail. A. Ku-rauskui už meninę priežiūrą. Tikiuosi, kad ir su naujuoju redaktorium visi nuoširdžiai bendradarbiaus.

Su tikra pagarba ir dėkingumu visiems Juozas Vaišnys, S. J.

“Laiškai Lietuviams” skelbia konkursą parašyti straipsniui, tema:

“Koki aš noriu matyti kunigą”.

     Rašinys turi būti ne ilgesnis 3000 žodžių (gali būti trumpesnis) ir tinkamas spausdinti “Laiškuose Lietuviams”. Galima vartoti ir beletristinę formą. Konkursas baigiasi 1964 m. vasario mėn. 1 d. Laimėtojams bus duodamos trys premijos: I — 100 dol., II — 60 dol. ir III — 40 dol. Pirmosios premijos mecenatas yra dr. L. Kriaučeliūnas. Kitų premijų mecenatai dar tebelaukiami.

     Laimėtojams premijos bus įteiktos “L. L.” metiniame parengime 1964 m. kovo 15 d., sekmadienį, Jaunimo Centre. Meninę programą atliks Lilija Šukytė (sopranas) ir Laima Bildušienė (mezzo-sopranas), akompanuojant Manigirdui Motekaičiui.

     Dailininko PAULIAUS AUGIAUS grafikos darbų monografija jau ruošiama. Vytautas Saulius ir dail. Algirdas Kurauskas yra pasiėmę visą medžiagos paruošimo, tvarkymo ir spaudos darbą. Monografijoje bus dail. Telesforo Valiaus ir dail. Algirdo Kurausko studijiniai rašiniai, kurie bus išversti ir į anglų kalbą. Bibliografas A. Ružancovas monografijai paruošė tinkamą bibliografiją. Monografija bus didelio formato (11x14), spausdinama specialiame, grafikos medžio raižiniams pritaikytame popieriuje. Ši tiek jaunimui, tiek suaugusiems, tiek amerikiečiams tinkama 300 psl. knyga išeis iš spaudos šių metų gale. Kaina 15 dolerių. Monografiją leidžia dailininko Augiaus žmona, kurios adresu galima užsisakyti šią įdomią ir vertingą knygą Užsisakant įmokėti nereikia. Adresas: Danutė Augienė, 6508 S. Talman Avė., Chicago 29, 111.


LAIŠKAI LIETUVIAMS

2345 West 56th Street Chicago 36. Illinois