STASYS YLA
Intryga yra atskiras elementas meilės psichologijoje. Intrygos pagrinde yra dalinė patirtis nežinomybės akivaizdoje, dalinis žavesys priedangoje. Tas dalinumas yra pagaunantis ir vedantis gilyn — atspėti, atidengti, sužinoti visumą.
Intryga turi daug laipsnių. Nuo pirmo žavesio, kuris pasotina akis ir pakutena širdį, ligi pastangų suartėti yra dar daug kitų žingsnių.
PIRMASIS ŽVILGSNIS
Nedaug tėra meilių “iš pirmojo žvilgsnio”. Tai būtų kažkas nenormalu, kaip sako psichologai. Pirmas meilės žvilgsnis faktiškai nebūna pirmas. Sueina daug žvilgsnių į vieną, kuris tampa lemiamu, tam tikra prasme apsprendžiančiu. Jis apsprendžia susidomėjimą, ir tai yra pirmas intrygos laipsnis.
Moterys greičiau užintriguojamos ir labiau intryguojančios. Jų žavumas didesnis ir kartu paslaptingesnis. Jos greičiau apsižvalgo, išskiria vieną iš daugelio, tik neturi drąsos padaryti pirmąjį žingsnį. Bet jos žino meną, kaip apsirengti ir pasistatyti, kad laimėtų pirmąjį norimo bernelio žvilgsnį. Apsirengimas ir pasistatymas nemažiau svarbus ir vyrui, kai jis nori laimėti moters žvilgsnį. Lyg artistas, prieš eidamas į sceną, jis gerai patikrina visus veido ir apdaro bruožus veidrodyje. Atėjęs į salę, jaučiasi kitas ir stengiasi toks būti. Juo labiau tai daro mergaitė.
Tie dalykai gerai žinomi abiem pusėm. Išvaizda ir laikysena būna pakilusi iš kasdienybės, pakopusi lyg į estradą. Bet kodėl žmogus turi būti visą laiką tik kasdienybėje? Ir kodėl jis ne tikresnis žmogus, kada pakopia aukščiau, negu tada, kai nulipa laiptais? Dabar jis įgyja naujos šviesos, kuri tikriausiai yra jame pastoviai. Kam jis save dengia kasdienybėj, kam vaidina kitokį tikrovėje?
Pirmas sutelktas žvilgsnis pagauna lyg nauja minties gija, ir pamato žmoguje naują spėjamą tikrovę.
PIRMASIS ŽINGSNIS
Nuo pirmo žvilgsnio einama prie pirmojo žingsnio, kuris turi suartinti, suvesti. Tas žingsnis nedrąsus ir labai netikras. Tai savotiškas bandymas, kurio pasisekimas neapskaičiuojamas. Žingsnis lydimas troškimo, stipraus noro ne tik patikrinti akių žvilgsnį, bet ir atspėti širdies virpesį. Abi pusės vaidina, jei iš viso dar yra dvi pusės. Dažnai tik viena pusė domisi, o antroji tebėra neutrali. Bet kas daro pirmą žingsnį, žino intrygos paslaptį — neišsiduoti, neapsijuokinti, neparodyti savo iškilusio susidomėjimo, mažiausiai — nepaskubinti atidengti savo kortos.
Taip galvoja vyras, panašiai mergaitė. Ypač mergaitė žino, ar bent jaučia, kad, jei per daug parodys savo susidomėjimą, greičiau atstums, negu laimės, arba greičiau pažadins kitus vyro interesus, o ne meilę. Yra senai žinoma moterų strategija, kaip ir generolų: jei nori priešingą pusę patraukti, turi pats pasitraukti. Viena paprasta moteris šią strategiją išreiškė žodžiais: “Moteris turi bėgti nuo vyro, ne jį vytis”. Tai yra intuityviškai pajaustos intrygos menas, kuris pažadina vyro interesą bėgančio ar besitraukiančio laimikio ieškoti.
PIRMASIS ŽODIS
Pirmas žingsnis seka ir pirmąjį žodį, kuris būna labai bendras, asmeniškai mandagus, bet oficialus. Vaidybinis žaidimas reikalauja išlaikyti savo prestižą: mažiausiai kalbėti apie save, mažiausiai liesti kitą asmeniškai, ypač nieko neklausti. Tai priklauso ypač vyro taktikai. Mergaitei priešingai — labiau rūpi asmeniški dalykai; bet ji taip pat nekalba apie save, greičiau ima kalbėti apie jį patį. Tai pirmas nevykęs vaidybinis moters žingsnis. Daugiau patyrusios “provokuoja” vyrą kalbėti apie jo studijas ir profesinius planus. Nors tie dalykai liečia ji asmeniškai, bet kartu neutralūs, dėl to vyras būna drąsesnis ir atviresnis kalbėti. Mergaitė, kuri noriai klausosi tokios kalbos, jam sukuria inteligentiškos moters įspūdį.
Vyras išauga moters akyse, kai jis kalba. Tai Ibseno Agnės pastebėjimas “Brando” dramoj. Ir Charles Maurois romane Pilypas kalba Marisei: “Jūs klausėt manęs tylėdama, ir aš pagalvojau, kad jums nepatinka. Bet kai pamačiau, kad jūs viską atsiminėte, ką kalbėjau, buvau nustebintas ir nušvitęs”. Marisė atsakė: “Kai jūs kalbėjote, aš jaučiausi, tartum būčiau išaugusi iš savęs ir pasidariusi daugiau inteligentiška. Mane stebino, kad jūs žinote tiek daug ir kalbate taip paprastai ir aiškiai. Man rodės, kad, klausydama jūsų, aš kažkur plaukiau kartu su jumis”.
Tai nėra asmeniška kalba, bet ji slepia asmenišką sutapimą, koks vyksta tarp gero kalbėtojo ir gero klausytojo, įkvėptas kalbėtojas įkvepia ir klausantį. Kai kalbėtojas nutyla, jo įkvėpimas dar lydi klausytoją mintimis ir vaizdu.
PIRMOJI VAIZDUOTĖS GIJA
Moteris greičiau ima pinti vaizduotės gijas apie sužavėjusį kalbėtoją. Bet ir kalbėtojas neužmiršta geros klausytojos. Ji stovi jo akyse su didelėm, išplėstom, susidomėjusiom akim. Abiejų vaizduotė eina dar toliau. Vaizduotė įsiterpia tarp išorės grožio, patrauklumo, žavesio, kuris buvo pastebimas, ir paslėptojo grožio, kuris lieka dar lyg mįslėje. Ir vaizduotė ieško atsakymo, žvelgdama į žmogų lyg iš tolimos erdvės. Vaizduotė yra lyg pratęstos akys, padidintos tartum žiūronai. Žiūronai priartina vaizdą, bet jį padaro mažiau ryškų ir savotiškai paspalvina vaivorykštiniais atspalviais. Toks vaizdas labiau intryguoja, nes gražesnis, negu tikrovėje, ir kartu netikras, dėl to skatina vėl ieškoti tikrovinio vaizdo — pasitikrinti, palyginti dviejų žvilgsnių — tikrovinio ir išsvajotojo — matavimus.
Po keleto ar keliolikos pasitikrinimų vaizduotės reginys darosi lyg pranašesnis. “Jei žmogus gali taip atrodyti, jis gali toks ir būti”. Svajonė pagaliau uždeda savo akinius regimybei. Tada vienas kitą mato lyg perkeltoj šviesoj, lyg sapnų karalystėj — su aureolėmis ir sparnais, kaip angelėlių.
Ar tada vaidyba baigiasi ir intryga mažėja? Kai kartą abu atsistoja ant piedestalo, lyg dvi parko statulos, tada reikia mėnesienos arba saulėlydžių, kad galėtų vienas kitam deklamuoti poetų himnus, smilkyti dieviško aromato smilkalais, vienas kitą adoruoti. Tai yra sapnų arba svajonių kalba realybėje.
TIKROVĖ SVAJONĖSE
Svajonės ir sapnai yra toji realybė, kuri bene labiausiai pasako žmogaus dvasios veržimąsi. Tai paslėptoji tikrovė, dar neišvesta į sąmonės šviesą, bet nerimstanti ir prasiveržianti kaip tik tokiais keliais, kurie protui neapčiuopiami. Meilė yra toks kelias.
Psichologija ir psichoanalizė turi pagrindo manyti, kad žmogus ieško save realizuoti kitame arba per kitus. Labiausiai to ieško nepasotintos meilės vaikai. Nebūtinai Čia reikia šauktis Freudo su jo nepasotintuoju “libido”. Kiti psichoanalistai mano, jog kiekvienas žmogus siekia savo pilnatvės, jei savo brendime buvo kur nors užspaustas, prislopintas, neišlygintas. Taip pat ir žmogaus meilė, kuri turėtų bręsti savo visumoj iš pat mažens, būna nepasotinta. Žmogus tat bando atrasti save per kitą asmenį. Faktiškai, ne moteris yra žmogaus idealas ir ne vyras; ne vienos grožis ir ne antrojo jėga, bet tas pilnatvės ilgesys, iškilęs vieno ir antro dvasioj, nūn keistu būdu ieško savo atramos ir papildinio. Svajonė kyla iš vaizduotės, o ši — iš pojūčių patirties, bet aukščiau to viso yra savosios visumos ilgesys.
Tai yra neabejotina tiesa, ne mūsų laikų radinys, bent ne psichoanalizės. Ši tiesa buvo žinoma jau 15 amžiuje, jei imtume garsiąją Castiglione knygą Courtier, skirtą meilės kurtuazijai. Ar ši tiesa nebuvo žinoma jau graikų filosofams ir romėnų poetams? Šis faktas kaip tik ir paaiškina meilės vaidybos tikslą bei meilės svajonių prasmę.
Ar galima nevaidinti sapnuose ir svajonėse? Ar įmanoma neperkelti savo svajonių į gyvenimą ir gyvus asmenis? Kai vienas perkelia savo idealus į kitą, savaime tą kitą padaro sceniniu personažu. Tam kitam pradžioj atrodo keistas ir juokingas visas tas pirmojo kalbėjimo, rašymo ir laikysenos būdas. Bet kai abu perkelia savo ilgesius į vienas kitą, tada nebėra juoko. Tik reikia saugotis viešumos, kad ši nesijuoktų iš abiejų...