JUOZAS VENCKUS, S. J.
Šįmet sueina lygiai 150 metų nuo to, kaip Jėzuitų Ordinas, panaikintas 1773 m., vėl buvo iš naujo atgaivintas 1814 metais. Ne vienam kyla klausimas, kodėl toks stiprus, didelis ir labai paplitęs Ordinas buvo panaikintas. Kuo jis buvo nusikaltęs?
Nuo Ordino įsteigimo 1540 m. iki panaikinimo 1773 m. buvo praėję 233 m. Per tą laiką visa eilė popiežių žodžiu ir raštu gyrė Ordino dvasią ir veiklą, ypač jų universitetus, kolegijas, rekolekcijas ir dažnai pavesdavo jėzuitams daug svarbių bažnytinės diplomatijos misijų. Pagaliau nei pats panaikinimo dekretas nepeikia jėzuitų mokslo, nei jų moralės, nei nekaltina Ordiną disciplinos stoka.
Ir kas Ordiną panaikino? Popiežius, nes tik popiežius jį tegalėjo panaikinti. Jėzuitai pagal savo konstituciją turi griežtą įsipareigojimą ginti popiežių ir net atskiru įžadu pasižada popiežiaus klausyti, kokiam tik darbui jis juos paskirtų. Dėl to ir kyla klausimas, kodėl popiežius Klemensas XIV jėzuitus panaikino. Atsakydami į tą klausimą, turime bent trumpai susipažinti su Klemensu XIV bei tikraisiais jėzuitų priešais.
KLEMENSAS XIV
Klemensas XIV gimė 1705 m. Jo tėvas, pavarde Ganganelli, buvo gydytojas. Anksti mirdamas, jis paliko vaiką našlaičiu. Berniukas buvo išleistas į mokslus turtingo geradario. Dar jaunas įstojo į pranciškonų konventualų vienuoliją, kur išėjo įprastus savo vienuolyno mokslus. Tuo metu jis buvo toks didelis jėzuitų draugas, kad jį vadindavo “jėzuitu pranciškonų rūbuose”. Jėzuitai nekartą Ganganelli pasiūlė aukštoms ir atsakingoms bažnytinėms pareigoms. 1759 m. Klemensas XIII kaip tik dėl to jį ir paskyrė kardinolu, kad buvo geras jėzuitų draugas. Kada popiežius mirė, Portugaliją, Ispaniją, Neapolį ir Prancūziją valdantieji Bourbonai dėjo visas pastangas paveikti popiežiaus rinkimus, kad būtų išrinktas asmuo, kuris sutiktų Jėzuitų Ordiną panaikinti. Ganganelli jiems tai ir pažadėjo. Per jų įtaką 1769 m. jis buvo išrinktas popiežiumi. Tokiu būdu jis tapo kardinolu, nes buvo jėzuitų draugas, ir popiežiumi, nes pasidarė jų priešu.
Naujas popiežius laikėsi to dėsnio: “do ut des” (aš duosiu, kad ir tu man už tai duotum”). Todėl Jėzuitų Ordino jis iš karto nepanaikino, bet delsė net keturis metus. Bourbonai buvo užėmę kai kurias popiežiaus valstybės žemes (Beneventą, Avignoną ir kt.). Popiežius reikalavo, kad už tai tos žemės jam būtų grąžintos. Per tuos keturis metus įvyko dar kitų nemalonių dalykų, kol pagaliau Bourbonų dinastijos valdovai išveržė iš popiežiaus rankų panaikinimo dekretą (plačiau žr. Liudviko Pastor “Popiežių istorijos” XXXVII-ąjį tomą).
TIKRIEJI PRIEŠAI
Didžiausi jėzuitų priešai tuo metu buvo anksčiau suminėtų kraštų monarchai su savo masoniškais patarėjais. Tada viešpatavo karalių absoliutizmas. Nesant spaudos, nebuvo nei viešosios opinijos, kuri būtų galėjusi protestuoti. Karaliai, žinodami ar nežinodami, buvo apsistatę ministeriais, kurie buvo kovingi masonai. Ispanijos Karolis III turėjo Conde de Aranda, Portugalijos Juozapas I — Marques de Pombal, Prancūzijos Liudvikas XV — Choiseul. Absoliutiški valdovai ir jų masoniški patarėjai nepageidavo savo valstybėse įtakingų ir Bažnyčią stipriausiai ginančių jėzuitų. Ministeris Pombal jau buvo ištrėmęs jėzuitus iš Portugalijos 1759 m., o Karolis III 1767 m. iš Ispanijos ir visų savo Amerikos kolonijų. Dėl to popiežius Klemensas XIII protestavo ir buvo net atšaukęs savo nuncijus.
Kiti priešai buvo taip vadinami enciklopedistai, savo nusistatymu labai priešingi katalikų Bažnyčiai ir tuo pačiu jėzuitams. Enciklopedijos leidimui tarp 1751 ir 1780 m. vadovavo Diderot ir D’Alembert, prisidėjo Voltaire, Rousseau ir kiti. Prieš jėzuitus buvo nusistatę ir jansenistai, kadangi jėzuitai viešumon kėlė jų herezijom dvelkiančias klaidas.
KITI MONARCHAI
Pradžioje Klemensas XIV delsė panaikinti jėzuitus, teisindamasis, kad ne visi Europos karaliai to nori, pvz. Austrijos karalienė Marija Teresė. Tik vėliau ši pamaldi moteris pasisakė nesipriešinanti Ordino panaikinimui, jei popiežius to norįs (tikrumoje ji nenorėjo sutrukdyti savo dukters Marijos Antuanetės vedyboms su prancūzų karaliumi Liudviku XVI, reikalaujančiu jėzuitų panaikinimo).
1773 m. Jėzuitų Ordinas buvo panaikintas; 1814 m. vėl atstatytas. Pastarojo įvykio 150 m. sukaktuvių proga šiame numeryje talpiname paaiškinimą apie panaikinimo priežastis ir aplinkybes.
Tokiuo metu jėzuitų draugu pasirodė esąs Prūsijos karalius Fridrikas II, kuris net pasiūlė jėzuitų generolui Riccl persikelti į jo valstybę. Generolas padėkojo, bet šios malonės nepriėmė. Pagalba atėjo iš kitur, iš kur mažiausiai buvo galima jos tikėtis, būtent, iš Rusijos carienės Kotrynos II. Padalinus Lenkiją - Lietuvą, daug katalikų ir apie 10 milijonų unitų tapo carienės pavaldiniais. Jų tarpe iki šiol beveik visu švietimu rūpinosi jėzuitai. Jų panaikinimui Rusijoje carienė pasipriešino ir panaikinimo dekreto liepė neskelbti (iš anksto buvo nustatyta, kad popiežiaus dekretas tik tada gauna galios, kai jis jėzuitų namuose vyskupo paskelbiamas; gi krašto valdovas galėjo paliepti vyskupui neskelbti). Nors Prūsijoje dekretas ir nebuvo paskelbtas, tačiau jėzuitai laisvu noru popiežiaus paklausė. Kitaip išėjo Rusijoje: buvusios Lietuvos - Lenkijos plotai būtų praradę visą švietimo tinklą. Carienė pareikalavo jėzuitus toliau tęsti darbą ir jėzuitai, patariami vietos vyskupų, pasiliko. Popiežiaus nuncijus ragino Romą nedaryti tolimesnių žygių. 1783 m. popiežius žodžiu patvirtino pasilikusiųjų veiklą. Tokiu būdu jėzuitai Rusijoje išliko, išlaikydami Ordino tradicijas ir jas vėliau perduodami ateičiai, kai jis buvo atkurtas visame pasaulyje.
PANAIKINIMO PASEKMĖS
Klemensas XIV panaikino Jėzuitų Ordiną, norėdamas susitaikinti su Bourbonų dinastijos valdovais, kurie savo valstybėse nesiskaitydavo su dvasiškija, kilnodavo vienuolius ir atiminėdavo iš jų vienuolynus. Taip pat Bourbonai buvo už tai pažadėję popiežiui grąžinti iš jo valstybės atimtąsias žemes. Tačiau jie pažado nesilaikė, delsdami ir statydami visokias sąlygas, kurių popiežius negalėjo priimti.
Buvo daug ginčių dėl panaikinto ordino turtų. Buvo daug kalbėta apie jėzuitų auksą, paslėptus turtus, kurių vėliau niekas negalėjo rasti, nes jų nebuvo. Nors vienuolynų nuosavybės priklausė Bažnyčiai, tačiau po jėzuitų panaikinimo jų pastatus, knygynus, archyvus nusavino valstybės, dažnai kolegijas ir universitetus paversdamos kareivinėmis ar policijos nuovadomis.
Paties Klemenso XIV gyvenimo antroji dalis turėjo labai nemalonių valandų. Visi ėmė jo vengti ir jis pats vengė viešai pasirodyti. Prie jo pasiliko tik vienas kitas artimas patarėjas, Ispanijos auksu papirktas popiežiui duoti Bourbonams palankius patarimus.
18 šimtmečio gale įvykusi Prancūzų Revoliucija sukrėtė visą Europą, išliejo daug kraujo ir pakeitė padėtį. Liudvikas XVI su savo žmona Marija Antuanete žuvo nuo giljotinos. Pijus VII, Klemenso XIV įpėdinis, buvo prancūzų suimtas ir išvežtas iš Romos į Prancūziją. Pietų Amerikoje, iš kur jėzuitai buvo išvaryti, vyko sukilimai prieš Ispaniją. Karališkasis absoliutizmas pradingo. Daugely kraštų įsisteigė masoniškos valdžios.
ATSTATYMAS
Popiežius Pijus VII, dar būdamas prancūzų nelaisvėje, dažnai prisimindavo savo sekretoriui, kad buvo padaryta didelė klaida, panaikinant Jėzuitų Ordiną. Daugelis kraštų pasigedo jėzuitų kolegijų, mokyklų. Mums šiandien iš viso sunku įsivaizduoti, ką reiškė jėzuitų mokyklos visam to meto Europos švietimui. Taip pat ir savo rekolekcijomis visuose visuomenės sluoksniuose jie diegė krikščionišką dvasią.
Į visa tai atsižvelgdamas, Pijus VII, sugrįžęs iš nelaisvės, 1814 m. rugpiūcio 7 d. išleido bulą “Solicitudo omnium Ecclesiarum”, paskelbiančią atstatymą Jėzuitų Ordino, lygiai tokio paties, koks buvo prieš uždarymą 1773 m.