Spausdinti

REDAKTORIUS

KIEKVIENAS DIDESNIS pasikeitimas žmones išmuša iš įprastinių vėžių ir įstato į naują situaciją. Vienus tai supurto, kitus pradžiugina. Supurto tuos, kurie daugiau žvelgia į tai, ką jie turės prarasti. Pradžiugina tuos, kurie tikisi gero iš to, kas nauja. Panašioj situacijoj šiandien randasi milijonai katalikų, kuriuos kaip tik šiuo metu paliečia liturginio kulto išorinių formų pertvarkymas. Isisąmonijus į priežastis ir motyvus, kurie pastūmėjo Visuotinį Bažnyčios Suvažiavimą apsispręsti už; pakeitimus, nepalieka nė abejonės šešėlio, kad kultą reikėjo išoriniai pertvarkyti. Tačiau tai dar nereiškia, kad tuos motyvus visi tuoj pasisavina ar kad visos kliūtys automatiškai pasišalina. Sunkumų yra ir dar gali likti ilgą laiką. Ypač mums, lietuviams, išeiviškoj padėty. Šiuo reikalu pradėdami pokalbį, pirmiausia bandysime atsakyti į įvairiomis progomis neseniai iškilusius klausimus viešose diskusijose ir asmeniškuose pašnekesiuose.

Vyresnio amžiaus vyras: “Iškylančiu diskusijų matau ne tik pasauliečius, bet ir kunigus esant skirtingos nuomonės pakeitimų reikalu. Jei taip yra, tai ar mes visi galime pasirinkti ar priimti naujumus, ar ne?”

Liturginę reformą visoj Bažnyčioj pravesti nutarė Visuotinis Vatikano Susirinkimas. Už liturginę konstituciją pasisakė 2158 vyskupai, prieš — tik 10. Toji konstitucija išmintingai pramato atskirų kraštų, laiko ir tautų skirtumus, palikdama laisvę atskirų kraštų hierarchijoms tam tikrose ribose apspręsti kas keistina savo krašte. Tų pakeitimų laikosi visas kraštas.

Nuomonių skirtumai paprastai kyla pagal tai, kam kiek kas patinka ar nepatinka. Vieniems, paprastai — jaunesniems, tai gali patikti grynai dėl to, kad tai kažkas naujo. Kitiems, daugumoj iš vyresnės kartos, pripratusiems prie seno, tai gali ne taip patikti. Žinoma, ir vienoj, ir kitoj grupėj yra išimčių. Abiem grupėm teks prasmingai suvokti ir įsigilinti į liturgijos dvasią.

Senutė, sužinojusi, kad Didįjį Ketvirtadienį Mišios bus laikomos vakare: “Sūdna diena... Moset jau svietą gals. Visat Mišeles turėjom rytais... O daba įsimyslina sutemo”.

Nejaugi, brangi senute, jums niekas nepaaiškino iki šiol, kad ir pirmosios Mišelės buvo vakare — Paskutinės Vakarienės metu? Todėl Didįjį Ketvirtadienį, kada minim švc. Sakramento įsteigimą Paskutinėj Vakarienėj, dera ir labai prasminga Mišias laikyti vakare.

Dėl didesnio prasmingumo laiko atžvilgiu ir grynai praktiškais sumetimais reikės vakarines Mišias įvesti ne tik sekmadieniais, bet ir savaitės bėgyje, kad iš darbo grįžę žmonės turėtų progos jose dalyvauti.

Kunigas: “Aš manau, kad mes esame kritiškame laike. Kalbėjaus su kitais kunigais ir jie pripažįsta, kad lietuviai jau ir taip negausiai atsilanko i jiems skirtas Mišias su lietuvišku pamokslu, bet ieško kuo trumpiausiu pamaldų kur nors kitur. Nei ši reforma mums nežada nieko gero, bet visą reikalą dar labiau gali pagadinti.

I liturginę reformą galima žiūrėti pesimistišku arba optimistišku žvilgsniu. Visuotinei Bažnyčiai ji yra nepaprastos svarbos. Taip pat ir lietuviams išeiviams. Bent ten, kur yra lietuvis kunigas ir pakankamai lietuvių, pamaldos gali ir turi būti laikomos lietuviškai. Svarbiausia, patys kunigai turi turėti užsidegimo ir parodyti tautiečiams lietuviškos kalbos vartojimo ir kitų pakeitimų teigiamybes. Tada ir tautiečiai tuo labiau susidomės. Antra vertus, ir pasauliečiai turi aktyviai dalyvauti tokiose Mišiose iš krikščioniško ir tautinio solidarumo.

PAŠNEKESYS APIE DALYVAVIMĄ MIŠIOSE

Mišios man yra didelis įvykis savaitėje. Aš ateinu į bažnyčią susikaupti, pasimelsti už savo artimuosius, gyvus ir mirusius, pasiklausyti gero pamokslo (kurį prisimenu ir darbo dienomis). Rožančius man taip pat padeda susikaupti. Mišios dažnai praeina pakilioj nuotaikoj. Tad man yra visai nesuprantami tie pakeitimai, tas visų kalbėjimas balsiai. Tai mane tik išblaško ir aš nebesusikaupiu.

Niekas negali abejoti Jūsų nuoširdumu. Jūs kalbat už tūkstančius, o gal ir už milijonus, kurie, panašiai kaip Jūs, yra įpratę žiūrėti į dalyvavimą Mišiose, kaip į privatų pasimeldimą. Niekas negali Jūsų už tai nė mažiausiai kaltinti, nes Jūs įpratote tai daryti, kas buvo Jums pagal galimybes tuo metu įmanoma. Bet taip nebuvo ankstyvaisiais krikščionybės laikais, nei, žvelgiant į Mišių esmę, taip neturėtų būti.

Ankstyvaisiais laikais krikščionys būdavo susibūrę arčiau altoriaus, suprasdavo kunigo maldas ir kartu balsiai jam atsakinėdavo arba giedodavo giesmes. Tik kai lotynų kalba tapo žmonėms nebesuprantama, ministrantai ar choras atsakinėdavo kunigui, o žmonės ėmė kiekvienas sau atskirai melstis. Tas taip plačiai paplito, kad dabar daugelis iki šiol galvojo, kad tai pats geriausias būdas dalyvauti Mišiose.

O kas čia blogo sau atskirai melstis?

Atskirai ne Mišiose sau melstis nėra bloga, bet gera. Tačiau Mišiose sau atskirai melstis nepakanka, nes tai neatitinka Mišių esmės ir tikslo.

Per visą savaitę darbe, gatvėj ir namuose mes grumiamės kartu visą laiką. Dabar bent pusvalandį norisi susikaupti, pakilti aukščiau kasdienybės, be kitų trukdymo, be balsiai kalbėjimo.

Teisingai, yra būtina Mišiose susikaupti ir pakilti virš kasdienybės. Tačiau tai nebūtinai įvykdoma atskirai meldžiantis. Iš tikro Mišiose, pagal jos esmę ir tikslus bendrai su kitais dalyvaujant, galima atsiekti didesnio susikaupimo. Juk Mišios savo esme yra Bendruomenės auka, kurioj visų vardu Kristus aukojasi Tėvui, kartu aukojantis ir patiems Mišių dalyviams bei komunijoj kartu dalinantis tos aukos vaisiais.

Garsiai meldžiantis ir kartu giedant geriausiai išreiškiamas vidinis bendrumas ir dėmesys, kurį turim iš meilės rodyti vienas kitam, dalyvaudami toj pačioj Dievą garbinančioj bendroj Aukoj ir Puotoj.

Tuo tarpu laiko bėgyje dalyvavimas Mišiose buvo nustojęs savo gilios bendrinės prasmės. Todėl mes jas padarėm privačia malda. Iš tikro, nebesurasdami ar nebepašvęsdami laiko asmeniškai maldai savaitės metu, nukėlėme ją į mums patogiausią laiką — į sekmadienio Mišias. Dabar kaip tik tenka Mišiose dalyvavimui sugrąžinti jo tikrąją prasmę: kadangi ji yra susirinkusiųjų bendra auka ir malda, bendrai reikia ir melstis, aukotis ir giedoti. Asmeniška malda taip pat turi grįžti į savo vietą — į namus, į darbovietę, į laisvalaikį, kurį praleidžiame vieni.

Pripratus Mišiose atskirai patyliai melstis, dabar labai sunku bendrai ir balsiai melstis. Viskas erzina ir nervuoja. Rodos, tuščiai kalbi.

Tiesa, kad vyresniems, įpratusiems Mišiose melstis pavieniai, bendra malda sukelia sunkumų, tačiau jie nėra nenugalimi.

Gyvename persitvarkymo laikais. Bažnyčia žiūri ne tik į Mišių esmę (kad Mišios yra bendra auka), ne tik į praeitį (kad taip buvo pirmaisiais krikščionybės laikais), bet ir į dabartį ir tolimą ateitį. Moderniais laikais žmonės atsiranda vis arčiau vienas kito, bet visus apjungiančios dvasios pasigenda (štai pvz., visur pabrėžiamas žmonių vienišumas šių laikų visuomenėj; žr. E. ir M. Josephson rinkinį “Man Alone: Alienation in Modem Society”, 1962). Tik krikščionybė gali duoti pilną meilės bendruomeninę dvasią. Visi, ypač krikščionys, tam turi būti ruošiami. O kaip jie ta dvasia persisunks, jei jie, kasdien (kaip Jūs pati sakote) kartu tik grumiasi, ir, net bendrai susirinkę, atskirai meldžiasi ir kitus pastebi gal tik tam, kad neužliptų viens kitam ant kojų?

Todėl matome, kokia svarbi yra Mišių bendroji malda, ir kaip bendruomeninės dvasios išreiškėja, ir kaip jos puoselėtoja. O kas svarbu, tam yra verta padėti daugiau pastangų. Į balių ruošdamies, daug laiko praleidžiame. O kiek pasiruošiame Mišioms? Iš anksto reikia joms nusiteikti. Erzinimasis kyla kaip tik dėl nepasiruošimo: mūsų jausmai niekada nelydės tariamus žodžius, jei su jais būsime nesusigyvenę ir gal net nė nesusitaikę. Vidinis susigyvenimas ateina pamažu ir po daug pastangų.

(Tęsinys sekančiam numery)