KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

DR. STRANGELOVE

    Visoje filmų istorijoje šis filmas pasirodo su bene ilgiausiu pavadinimu: “Dr. Stran-gelove: Or How ILearned To Stop Worrying And Love The Bomb”. Tarp atominio karo ir komedijos tikrai nedaug tėra ko bendra, tačiau filmų gamintojas ir režisorius Stanley Kubrick, manydamas, jog šiame filme pateikiami įvykiai netolimoje ateityje galėtų atsitikti, tai pristato darniame komedijos ir įtampos junginy.

    S. Kubrick, 35 m. amžiaus niujorkietis, anksčiau pasireiškęs kaip gabus “Look” žurnalo fotografas, spėjo užsirekomenduoti ir filmų gamyboje su kūriniais, kaip pav., “Paths of Glory”, “Spartacus”, “Lolita”. Visiškai skirtingu stiliumi dabartiniame filme paliečiama atominio karo grėsmė.

    Daugiau kaip 6 metus domėjęsis įvairiais atradimais ir pažanga atominių tyrinėjimų srityje, Kubrick yra išstudijavęs apie 70 šios srities knygų ir daugelį specialių žurnalų. 1958 m. Anglijoje pasirodė Peter George romanas “Two

    Hours To Doom”. Greitai tapęs viena labiausiai perkamų knygų, tas romanas J.A.V-bėse buvo išleistas “Red Alert” vardu. Dramatiškame stiliuje aprašoma, kaip vienas iš amerikiečių generolų, mirštąs vėžiu, savo privačia iniciatyva, pasiunčia atominius bombonešius į Rusiją, kur sunaikinamas ištisas miestas. Kad sulaikius Kremlių nuo kobalto bombos naudojimo ir pasaulo sunaikinimo, Baltieji Rūmai sutinka mainais leisti sunaikinti vieną miestą Amerikoje.

    Nors filmo turinys savo esmėje bazuojasi minėta knyga, tačiau režisorius nutarė viską nukreipti komiška linkme, nes tai, jo nuomone, būsią gyvenimiškiau. Pats Kubrick su Terry Southern ir knygos autoriaus Peter George pagalba paruošė šiam naujam filmui tekstą.

    J.A.V-bių aviacijos generolas Jack D. Ripper, fanatiškai nusistatęs prieš komunistus, gyvena panikoje, jog rusai norį pakenkti visam pasauliui, floriduodami vandenį ir kitus produktus, kad tuo sunaikintų “gyvybingus žmogaus kūno skysčius”. Tiesiog liguistai visur matydamas floridacijos grėsmę, generolas geria tik gryną spiritą, atskiestą lietaus vandeniu. Turėdamas savo žinioje atominių bombonešių dalinį, generolas savo iniciatyva pasiunčia juos į Rusiją. Tik jam vienam žinomu slaptu šifru duoda bombonešiams įsakymą, gi pats savo bazėje išsijungia nuo bet kokio sąryšio su pasauliu.

    Vyriausiame štabe Amerikos prezidentas ir kiti vadai diskutuoja padėtį. Neturint jokios galimybės atšaukti bombonešių atgal, prezidentas tiesiogine linija bando pasiekti Kremlių ir painformuoti sovietų premjerą Dimitri Kissoff apie artėjančius amerikiečių bombonešius. Norėdamas išvengti atominio karo, prezidentas prašo sunaikinti bombonešius pakeliui. Rusų ambasadorius vėliau praneša, kad komunistai turi slaptą ginklą, kurs, atominio užpuolimo atveju, automatiškai pradėtų veikti ir užnuodytų visą žemės rutulį per sekančius 93metus. Pasiekus Rusiją, komunistų gynyba sunaikina amerikiečių bombonešius, tačiau vienas jų, nors sužalotas, skrenda prie nurodyto taikinio. Pilotas, betaisydamas sugedusi bombos nuleidimo įtaisą, pats su bomba iškrenta taikinio link.

    Filmo eigoje gausu komiškų deimančiukų, pav., prezidento pokalbis su sovietų premjeru, pilotų laikysena atominiame bombonešyje pakeliui į Rusiją, kapitono Mandrake rūpestis ir pastangos pranešti prezidentui slaptą bombonešių atšaukimo šifrą, tačiau neužtenkant telefoniniam pašaukimui metalinių smulkių pinigų, ir t.t.

    Kaip ankstesniame filme “Lolita”, režisorius Kubrick ir šiame filme net tris skirtingas roles patikėjo britų filmų pažibai Peter Sellers. Su išraiškos ir balso ryškiu skirtingumu Sellers įtikinančiai atlieka Amerikos prezidento, RAF kapitono Mandrake ir buvuso nacio mokslininko, dabar dirbančio amerikiečiams, Dr. Strangelove vaidmenis.

    Svarbiausiuose generolų vaidmenyse gyvai pasireiškia George C. Scott ir Sterling Hayden. Iš moterų trumputėje rolėje vienintelė pasirodo debiutante Tracy Reed, kaipo generolo privati sekretorė.

    Kaip ir pereitame “L. L.” numeryje recenzuotas filmas “The Victors”, taip ir “Dr. Strangelove” pateikia propagandinių minčių prieš karo idėją, tik šį kartą visai skirtingame stiliuje. Filmo gamintojo ir režisoriaus Stanley Kubrick vedamąją mintį gal pilniausiai sutraukia Amerikos prezidentas, vienoje scenoje besikreipiąs į sovietų ambasadorių: “Bomba yra tapusi visų tautų priešu — didesniu, negu jos buvo ar galėtų būti tarpusavy. Net ir nusiginklavimo nėra gana. Mes negalime visiškai atsikratyti bombos, nes žinojimas, kaip ją galima pasigaminti, visada liks su mumis. Jei nesugebėsime sukurti naujos tarptautinės įstatymų ir moralės sistemos, tikrai sunaikinsime save pačius”.

    Filmas nespalvotas. Gali būti laikomas tinkamu subrendusiam jaunimui ir suaugusiems.

AMERICA AMERICA

    Išskyrus vietinius indėnus, visi Amerikos gyventojai gali būti laikomi imigrantais. Ši visuotinė ateivių tema ir plati medžiaga iki šiol filmuose buvo paliesta tik genialiame Charlie Chaplin kūriny “The Immigrant”.

    Iš graikų tėvų Turkijoje gimęs Elia Kazan vos 4 metų amžiaus buvo atvežtas į Ameriką. Dabar plačiai žinomas kaip filmų gamintojas, rašytojas ir režisorius, Elia Kazan paskutinei savo knygai “America America” ir to pat vardo filmui pasirinko imigrantų temą.

    Pasiremdamas tėvų ir giminių pasakojimais, Kazan bando atkurti savo dėdės Stavros kelionę Amerikon. Filmo įvykiai prasideda apie 1896 m., turkams persekiojant graikų ir armėnų mažumas. Surinkus visos šeimos santaupas, jaunuolis Stavros pasiunčiamas į Konstantinopolį, kad iš ten pramatytų visai šeimai kelią į laisvę ir gerovę. Apiplėštas, jis pradeda sunkiai uždarbiauti, kad tik galėtų pasiekti svajonių kraštą — Ameriką. Ir vėl apgaunamas, išnaudojamas, net sušaudomas ir palaikomas mirusiu, kai patenka tarp sukilėlių.

    Pažeistas nepasisekimų, jaunas graikas nepalūžta, tačiau nebesiskaito su priemonėmis tikslą pasiekti. Eidamas į kompromisą su sąžine ir įsitikinimais, jis pagaliau atplaukia į taip lauktą kraštą ir, apgailėdamas priemones, kuriomis turėjo naudotis, pastebi: “Didžiausias mano troškimas — tai pradėti šią kelionę iš naujo”.

    Retai kada filmuose nežmogiškumas žmogui perduodamas su tokiu realiu prikaišiojimu, kaip šioje visų nelaimių ir nepasisekimų grandinėje, persekiojančioje atkaklų imigrantą. Jaunuolis subręsta šių sunkių ir karčių valandų bandymuose ir režisorius gabiai veda jį pro kaimo, didmiesčių įvairiaveidės visuomenės sluogsnius. Gyvenimo kasdienybės grubumas ir grožis darniai atsispindi jaunuolio charakteryje, besiekiant laisvės ir gerovės sau bei visai šeimai.

    Nepaprastai puiki Stathis Giallelis vaidyba pagrindinėje jaunuolio imigranto rolėje. Šis 22 m. amžiaus graikas niekada dar nebuvo vaidinęs filmuose ir neturi jokių troškimų likti filmų artistu. Tačiau Kazan režisūra ir nežinomus artistus pajėgė iškelti į pirmąsias vietas, pav., Marlon Brando, James Dean, Warren Beatty, Carroll Baker ir t. t. Su visišku užsidegimu įsijaučiant į savo rolę, Giallelis vaidyboje gausu ir besišypsančio jaunuolio švelnumo ir net naivumo.

    Šalutiniuose vaidmenyse jam padeda graikų, turkų ir amerikiečių artistai, kurių vardai iki šiol daugumoje nelabai buvo žinomi žiūrovu masėms.

    Tikrai pagaunanti nespalvota Haskell Wexler fotografija. Patį filmavimą daugumoje atliekant autentiškose Graikijos ir Turkijos vietovėse, filme gausu puikių gamtovaizdžių ir įvairių rasių veidų išraiškų.

    Be kelių minučių tris valandas besitęsiąs filmas laikytinas tinkamu suaugusiems žiūrovams.

DRYLANDERS

    Kanados filmų bendrovė “National Film Board of Canada” veikia jau 24 metai. Ypač pasirodė aktyvi paskutinių 10 metų laikotarpy, pagamindama maždaug po 100 filmų į metus. Visi tačiau yra apžvalginiai, informaciniai, kultūriniai filmukai, retai teviršiją pusę valandos. “Drylanders” — tai pirmasis bandymas pagaminti normalaus ilgio filmą.

    Šis filmas buvo pagamintas 1961 m. vasarą, šešių savaičių laikotarpyje. Pradiniame plane buvo pramatyta paruošti trijų pusvalandžių seriją CBC televizijos programoms. Po eilės atidėliojimų, išleista vientisinio filmo pavidale, galutinėje laidoje sutrumpinant iki 70 minučių. Tokiu būdu sulaukta pirmojo Kanadoje ir pačių kanadiečių pastatyto filmo.

    Nesudėtingame turinyje vaizduojama Kanados Vakarų platumose savo laimę bemėginą naujakuriai. 1907 m. iš Montrealio atvyksta jaunas krautuvės tarnautojas su savo žmona ir dviem berniukais. Žmonos nusiminimas, patekus į šias vakarų plačias ir niūrias lygumas, dar labiau sustiprėja, kai susitinka vieną ūkininkų šeimą, apleidžiančią vakarus. Tačiau naujasis ateivis ne tik naivus, bet taip pat ir atkaklus. Žmonos ir negausių kaimynų padedamas, kukliai įsikuria, o po eilės derlingų metų ir visai gerai įsitvirtina. Tačiau ateina ilgi sausros metai, badas, bedarbė ne tik kaime, bet ir mieste. Filmas baigiamas 1938 m., kai pervargęs ūkininkas laidojamas sausros nuteriotoje žemėje. Tačiau naujam lietui vėl krintant, atspari našlė su savo vedusiu sūnumi nutaria vėl pradėti visa iš naujo.

    Nespalvotame filme su nuoširdžiu paprastumu pateikiamas ūkininkų gyvenimas, jų darbai su primityviom, o vėliau ir sumodernintomis priemonėmis, naujakurių drąsus atsparumas kovoje su gamtos jėgomis.

    Filmo tekstą paruošė montrealietis M. Charles Cohen, surežisavo torontiškis Don Haldane. Artistai visi kanadiečiai: James Douglas, Frances Hyland, William Fruete, Don Francks ir kt. Šis paskutinysis yra spėjęs užsirekomenduoti ir Hollywoode.

    Kiek perdėtas atrodo Frances Hyland įkalbėtas paaiškinimas, palydintis ir jungiąs atskirus filmo įvykius. Kai kuriuose atvejuose tai buvo visai nereikalinga, nes pats žiūrovas mato ir gali susiorientuoti, kas čia rodoma. Be to, platesnis komentaras suteikia filmui kronikinį pobūdį.

    Filmas, iškeliąs eilę teigiamų žmogiškosios asmenybės savybių, gali būti laikomas tinkamu visiems šeimos nariams.

ANY NUMBER CAN WIN

    Istorijos apie tobulai paruoštus nusikaltimus yra bandytos panaudoti daugelyje knygų ir filmų. Vis dėlto retkarčiais šalia įprastinio banalumo kai kurie rašytojai arba režisoriai sugeba sukaustyti skaitytojo ar žiūrovo dėmesį. Nors filmui vos prasidėjus, žiūrovas žino, kad vagis nepasinaudos pavogtu lobiu, visas įtampos malonumas susidaro, stebint žingsnis po žingsnio pagrindinius veikėjus, kaip toli jiems pavyks įvykdyti savo planą nesučiuptiems. Prie tokių malonių išimčių priskirtinas ir filmas “Any Number Can Win”.

    Iš John Trinian romano režisorius Henry Verneuil, pasinaudodamas dviejų kolegų pagalba, paruošė filmo tekstą, sulaukdamas panašaus pasisekimo, kaip su pernykščiu filmu “Monkey in Winter” (žr. “L. L.”, 1963 m. 7-8 nr.).

    Po dviejų nepavykusių bandymų, veteranas vagišius grįžta iš kalėjimo, kur suplanavo Cannes Kazino apiplėšimą pilname sezono veikime. Tikslas — nemažiau bilijono frankų. Per metų eilę išdirbus planą iki smulkių ir tiksliausių detalių, veteranas savo pagelbininku pasikviečia buvusį kalėjimo celės draugą. Jis pats nuduoda milijonierių, gi jaunesnysis — turtingą padaužą. Pripratę prie kazino ir jo lankytojų, jaučiasi ten kaip namie. Nors visos plano detalės išpildomos labai kruopščiai, filmas genialiai baigiamas su ironiška išvada.

Techniškai filmas vertas dėmesio, aiškia fotografija perduodant ir gana keblias situacijas. Gabus scenų montažas labai vykusiai prisideda prie įtampos vystymo. Ypač puiki Jean Gabin — Prancūzijos Spencer Tracy — vaidyba. Savo vispusiškame savarankiškume ir laisvume Gabin vien kuriuo specifiniu žvilgsniu, smulkiu rankos ar net piršto judesiu daugiau pajėgia išreikšti, kaip kartais kuris jaunesnis artistas visa žodžių ar judesių virtine. Nuvargusiam Gabin kontraste Alain Delon, kaipo nusikaltimo bendradarbis, pernelyg gyvybingas ir veiklus. Šalutinėse rolėse dar pastebimi Maurice Biraud, Carla Marlier, Viviane Romance ir kt.

    Paliečiant iš komiškosios pusės visą apiplėšimo vykdymą bei planavimą, filmas aiškiai pasisako prieš nusikaltimą ir jo vykdytojus. Visgi dėl kai kurių scenų ir dialogo išsireiškimų filmas rezervuotinas tik subrendusiam jaunimui ir suaugusiems.