Spausdinti

DR. ALBINAS LIAUGMINAS

PSICHOLOGINIS ŽVILGSNIS Į UOŠVIŲ IR JAUNAVEDŽIŲ SANTYKIUS

     Kas nežino ar negirdėjo bėdų, kylančių iš santykių su uošviais? Beveik kiekvienam lietuviui yra gyvas atmintyje Žemaitės sukurtasis “Marčios” likimas. Čia ne rašytojos sugalvota fikcija, o gryna tikrovė, sukondensuota apysakos rėmuose.

GĖRIS IŠ SUGYVENIMO

     Šiame naujajame Vakarų pusrutulio pasaulyje tėvai jaunajai kartai esti tiesiog neišvengiama našta, rūpestis. Net brošiūros yra leidžiamos tokiais užvardymais kaip “kas daryti, kai tėvai pasensta?” ir pan. Skaudu juk girdėti tokius jaunosios kartos “rūpesčius”. Bet tokia jau šių dienų tikrovė, kuri nebuvo svetima ir mūsų tėvynėje.

     Todėl verta pasirausti po šios skaudžios negerovės psichologinius pagrindus ir pažiūrėti, kurioj pusėj yra daugiau kaltės ir kas daryti, norint šio blogio išvengti. Juk sunormavimas santykių tarp šių artimos giminystės ryšiais susijusių kartų būtų lygiai naudingas abiem pusėm: besenstą tėveliai galėtų bent amžiaus gale patirti iš savo vaikų moralinį — dvasinį pasitenkinimą ir kartu turėtų materialinę, sunkiai užpelnytą globą; o vaikai, savo ruožtu, galėtų pasinaudoti daugely atvejų senosios kartos patirtimi.

     O ką bekalbėti apie vaikučius: šiems senelio žodis yra dažnai svaresnis ir svarbesnis negu tėvų, nes senelio ar senelės elgsena yra nuosaiki, nusistovėjusi ir nedviprasmiškai nuoširdi jų atžvilgiu. Tėvai kartais perdaug myli vaikus, norėdami, kad jie tik jiems vienems priklausytų ir tarnautų, o kartais vienus jų atstumia kitų sąskaiton. Kartais iš jų laukia tik įrankio savo garbei bei puolusiam prestižui pakelti ir pan. Šiais visais atvejais seneliai, jeigu juos kas laikytų bent po tuo pačiu stogu, galėtų daug padėti.

     Vienas N. W. Universiteto profesorius psichiatras savo viešoj paskaitoj yra pasakęs: “Kaip jūs norite turėti emociniai sveiką priaugančiąją kartą, jei nebėra, kas ją prižiūri ir auklėja: abu tėvai visą dieną dirba, o seneliai uždaryti prieglaudose”. Kad žmogus išaugtų visais atžvilgiais normalus, jis turi bent vaikystėje atsiremti į dvi generacijas taip, kaip būdavo mūsų tėvynėje. Ir jaunas gležnas medelis yra paprastai sutvirtinamas, pririšant jį prie dviejų baslių.

UOŠVĖS IR MARČIOS

     Žvelgiant į uošvių ir jaunavedžių santykius, visų pirma metasi į akis šis faktas: marčios rečiau turi bėdos su uošviais negu su uošvėmis, o žentai — atbulai. Jei pasiklausai žmonių kalbų, matai kaltę tai vienų, tai kitų pusėje, o kartais ir abiejose.

     Įsigilinus į šių neigiamų santykių vidinę bei psichologinę motyvaciją, pati blogybės sėkla randama kažkur giliai užkasta vienų ir kitų sielos gelmėse, kur ji išdygo ir įsikerėjo per eilę ankstyvesnių metų. Mat, uošvė nepakenčia marčios todėl, kad ši atėmė jai sūnų, kad ji “nemoka” taip sūneliu rūpintis, kaip kadaise mamytė. Marti “nemoka” nei taip gardžiai brangiam sūneliui valgyt išvirt, nei taip minkštai lovelę paklot, nei ji bet kur deramai užjausti. Todėl, savaime aišku, “ideali” motina, kaip ji manosi esanti, turi iš arčiau prižiūrėti marčios veiksmus, o kur tik ši neįtinka sūneliui, imtis pati šio darbo.

     Tatai, aišku, erzina marčią. Ji nustoja bet kurios iniciatyvos ir iš tikrųjų pradeda net prieš savo norą blogai tvarkytis. Tada uošvei atsiranda jau ir objektyvūs priekaištai marčiai, kurios atsiradusias neigiamas puses ir sūnus pamato. Kas tada jam belieka? Tik šlietis vėl prie mamytės, kuri daugiau žino ir viską švariau ir geriau padaro. O tarp marčios ir uošvės kyla tada žiauri, bet kol kas tyli, gilumoj užslėpta neapykanta, kuri pagaliau išsiveržia išorėn ir neretai suardo jaunųjų sukurtąjį šeimos židinį.

     Tegul skaitytojas nesusidaro įspūdį, kad visos motinos taip kišasi į jaunųjų gyvenimą: dauguma jų lieka savo vietoje ir teigiamai prisideda prie savo vaikų šeimos židinio kūrimo bei jo stiprinimo ir palaikymo. Bet kadangi šiame straipsnyje nagrinėsime tik nesugyvenančių šeimų atvejį ir tiek, kiek jis nuo uošvių, o kartais ir nuo kitų artimųjų giminių priklauso, todėl leisiu sau pateikti kai kurių, iš psichologinės praktikos paimtų pavyzdžių, kurie akivaizdžiau parodys šios blogybės priežastis ir kaip jų vengti.

TARP MOTINOS IR ŽMONOS

     Turiu prieš akis vieną atvejį, kur motina niekam nenorėjo patikėti savo vienintelio sūnaus ir ilgai “rinkosi” marčią (griežtai atmesdama kiekvieną, su kuria sūnus tik pradėdavo draugauti), kol pagaliau neatsirado viena su geru kraičiu. Bet tada buvo pastatyta sąlyga, kad jaunieji liktų gyventi motinos erdviam bute. Čia ji laikėsi perdaug arti jaunosios poros, neišleisdama jų nė valandėlei iš akių. Nė vienos kelionės, nė jokios išvykos kur į svečius jie negalėjo daryti be motinos. O kai šie norėdavo namuose kiek privačiau pasikalbėti, tai motina įsiverždavo nesibeldus net į jų miegamąjį, stalgiai surikdama: “O ką jūs čia darot? Kodėl užsidarėt?”

     Taip veikė uošvė į jaunavedžius. Dabar kyla klausimas: o kaip jaunosios vyras į tatai reaguodavo? Čia užteks paminėti tik faktą, kad net povestuvinė šios porelės kelionė turėjo būti nutraukta, nes jaunasis pradėjo rūpintis savo mama: ką ji dabar daranti, ar jai nenuobodu vienai namuose ir t. t. Grįžo ir vėliau jau jokių išvykų be mamytės nebedarė, kol, aišku, po metų nepersiskyrė, nes žmona pastatė sąlygą išslkelt iš uošvės buto.

     Iš šio pavyzdžio susidaro toks vaizdas. (1) Motina, negaudama užtenkamai emocinės šilumos iš savo vyro, visus savo jausminius išteklius buvo palaipsniui perkėlusi į sūnų; o kad ir šis nuo jos nenusigręžtų, laikė jį kuo arčiausiai prie savęs pririšus. (2) Pačiam sūnui, būnant nuo pat vaikystės tokioj griežtoj mamytės įtakoj, buvo sutrukdytas savitumo ugdymasis. Toksai asmuo turi savo jausmų tėkmę nukreiptą tik viena, iš mažens nustatyta, kryptimi ir paprastai būna blogas partneris vedybiniame gyvenime, kur reikalinga daugiau duoti negu gauti, dalinai savęs atsisakant, kad padarytų kitą laimingą, o per jo laimę ir pats jąją patirtų. (3) Čia ir žmona yra dalinai kalta: ji nesuprato tų psichologinių veiksnių, kurių įtakoje dabar buvo atsidūręs jos vyras. Iš jo reikėjo mažiau reikalauti, o daugiau padėti jam išspręsti jo psichologinę ir moralinę problemą. Pirmiausiai jis, kaip doras sūnus, negali ir neturi pamiršti dėl vedybų savo šeimos artimųjų, ypač motinos, kuri jį ir auklėjo, ir lepino, ir prie savęs pririšus laikė. Sūnus toj situacijoj buvo ir laimingas ir nelaimingas kartu. Gal būt, dėl to tik jis ir vedė, kad galėtų pagaliau atsipalaiduoti iš tokių emocinių pančių. Bet šiandien jam pasidarė vienam persunku išbalansuoti savo santykius tarp dviejų artimiausių asmenų: motinos ir žmonos; tuo labiau, kad abi pusės reikalavo iš viena kitos besąlyginės “kapituliacijos”.

KAD SŪNUS TAPTU VYRU

     Klausimas dabar kyla, ar yra koks galimas kelias jaunamartei pakreipti kaip nors tą situaciją normalia šeimos labo kryptimi. Pirmiausiai ji turi suprasti, kad vyras, kurs augo tokiose sąlygose, nėra pilnai subrendęs asmuo. (Amžius čia nesvarbu — kuo jis vyresnis, tuo mažiau vilties jį perauklėti.) Kaipo toks jis yra reikalingas nuolatinės šiltos globos po griežta priežiūra, kaip kad buvo pas mamytę; o prie tokio režimo jis jau buvo pripratintas: Čia jam nieko naujo nebus. Dabar, kad jis išmoktų suderinti savyje tas dvi roles — sūnaus ir vyro — reikia padėti jam ne žo-

A. Kurauskas

ŠKICAS, tušas

 

džiais, o veiksmais padaryti atranką tarp jausmų, kurie pridera motinai ir kurie — žmonai. Todėl žmona, užuot reikalavus atskirti uošvę Kinų Siena, turi gerbti ją, lankyti ją reguliariai viena arba su vyru kartu, parodant ir savo vyrui, ir jo motinai, kad nuo dabar jau ji su savo vyru sudaro vieną neskaidomą sąjungą su viena bendra ir tikrai nuoširdžia elgsena pačios motinos atžvilgiu. Iš tikrųjų, juk kiekvienai motinai būtų skaudu ir neteisėta su sūnaus vedybomis netekti jo kaip globėjo ir paguodos senatvėje. Tatai marti turi suprasti, nes ir ji pati netrukus taps motina ir turės ateity tuos pačius rūpesčius.

PSICHOLOGINIU JĖGŲ TRIKAMPIS

     Šio psichologinių jėgų trikampio — vyro, žmonos ir uošvių — sąranga gali būti ir daug komplikuotesnė, reikalaujanti specialisto pagalbos. Šiais atvejais reikia neatidėliojant kreiptis i psichologą arba į psichiatrą, kurs greit nustatys, ar kuris iš liečiamųjų asmenų yra reikalingas ilgesnio psichoterapeutinio gydymo, ar pagaliau susidariusioji situacija gali būti pašalinta, tik pakeičiant vieno kurio nors jų taktiką.

     Štai, pavyzdžiui, Čikagos Medicinos M-los profesorius, psichiatras R. Dreikurs, pasakoja savo knygoje “The Challenge of Marriage”, kaip jis per keletą pasikalbėjimų išgelbėjo vieną šeimą nuo sugriuvimo. Ponia R. atėjo pas jį patarimo. Buvo neseniai ištekėjusi ir turėjo vargo su vyro seserim, su kuria jis prieš vedybas ilgą laiką gyveno, nuo kurios buvo priklausomas ir kuri net buvo jam atėmusi bet kokią progą draugauti su kitomis moterimis. Tokiu būdu jis vedė jau nebejaunas. Kaip tik apsivedė, sesuo dažnai jį kviesdavo ją aplankyti. Jei jis eidavo, žmona pykdavo, o jei jai pasisekdavo ji kaip nors atkalbėti bei sutrukdyti jų pasimatymus, tada ji pasidarydavo ir vyro, ir svainės priešas. Kilo nuolatiniai ginčai. Kas daryt?

     Atėjo pas psichiatrą pagalbos. O tasai vienu patarimu davė trigubą pamoką visiems trims: 1) žmonai, kad vyras neturi pamiršti savo geradarių, 2) vyrui, kad jis dabar socialiniuose santykiuose jau nebe vienas egzistuoja, o 3) senai seseriai, kad tie jausmai, kuriuos ji turėjo broliui, nebuvo vien broliški.

     Patarimas buvo labai paprastas: kaip tik sesuo sekantį kartą pakvies brolį ją aplankyti, jis turi dieną anksčiau jai pranešti, kad ir jo žmona nori kartu ją aplankyti. Paaiškėjo, kad pirmoji šiąja psichologine pamoka pasinaudojo vyro sesuo: ji tą bendrą pasimatymą atidėjo kitam kartui ir pažadėjo dar paskambinti, kada ji tokiam vizitui bus tinkamai pasiruošus. Bet taip to antro skambinimo jie niekad ir nebesulaukė!

     Matome iš šio fakto, kad moterys neturi reikalauti iš vyrų, kad jie vieni savo problemas išspręstų, o reikia juos suprasti ir jiems taktiškai padėti. Tas pats taikoma ir vyrams sąryšy su žmonų giminėmis.

     Yra dar keistesnių reiškinių: uošvių bei tėvų neigiama įtaka gali reikštis ir po jų mirties ir drumsti jaunųjų santykius arba iš viso trukdyti jiems apsivesti. Jei minėtojo vienintelio sūnaus motina būtų mirus dar prieš vedybas, jis jau po 30 metų amžiaus iš viso nebebūtų apsivedęs. Jei tatai būtų įvykę, jam nesulaukus 25-rių metų amžiaus, jis būtų greičiausiai vedęs žymiai už save vyresnę moterį, bet klausimas, ar tokios vedybos būtų buvusios laimingos.

     Neseniai turėjau vieną porą, kuri prieš porą metų buvo persiskyrusi dėl nuolatinio nesugyvenimo bei nesuderinamo būdų skirtumo, bet po metų vėl apsivedė, nes bendri vaikai ir bendra nuosavybė vertė tatai padaryti. Tačiau sugyventi visvien ir dabar negali. Kai įsigilini, pamatai, kad tie tariamieji būdų skirtumai, griauną jų vedybinį gyvenimą, slypi giliai jų psichėje ir jieji yra ten susikrovę sluoksniais nuo pat vaikystės bei paauglystės laikų. Šios šeimos tėvas (dabar 38 m.), pasirodo, buvo jauniausias sūnus ir aklai prisirišęs prię sąvo visus valdančios motinos. Bet kadangi šioji buvo pernelyg “bosiška” ir šalta su visais, ji puikiausiai sugebėjo pavergti ir tėvo, ir bebręstančio sūnaus valią, bet tuo, aišku, ir atstumdama juodu emociškai. Tada sūnus, sulaukęs vos 17 metų, išeina savanoriu į kariuomenę ir, perkeldamas suidealintą motinos paveikslą į už save vyresnę merginą, ją veda, bet su ja — kol kariuomenėj — porą metų negyvena.

     O paskui, kad ir pradeda kartu gyventi, ją traktuoja labiau kaip motiną, o ne kaip žmoną.

     O ši savo ruožtu laukė iš jo vyriško ir savarankaus asmens, kaip kad buvo jos tėvas, su kuriuo ji viena pati, vyrui esant kariuomenėj, virš dviejų metų gyveno. Tiktai, kai tėvas mirė (tatai buvo didėlė tragedija jos gyvenime), ji galutinai apsigyveno pas savo vyrą, bet nesugyveno: skyrėsi ir vėl vedė, kol pagaliau abu pasijuto reikalingi psichologo pagalbos. Jie negali atlikti kai ko, kas visai natūralu šeimoje, ir daro daug keistų dalykų, taip pat nustebdami patys, kodėl tai įvyksta. Pavyzdžiu, šis vyras niekaip negali, kreipdamasis į žmoną, ištarti jos vardo. “Bet kodėl”? klausia. Jam atsakau į klausimą: “Ar todėl, kad gilumoj įsivaizduojate vedęs savo motiną?” Tada jis staiga parausta, susimąsto ir matomai pergyvena kažkokį vidinį emocinį smūgį. Nuo to laiko jis jau drįsta ją vadinti vardu ir, aplamai, jis pradeda elgtis labiau kaip vyras, kas duoda ir pačiai žmonai daugiau pasitikėjimo juo. Štai tokiu būdu yra išveikdinami, iš pasąmonės pašalinami nuo pat vaikystės laikų įaugę spygliai, kurie neleidžia dviem asmenims pilnai susilieti į darnų šeimos židinį Ir kurių patys suinteresuotieji bei nuo jų kenčiantieji negali nei jų pažinti, nei pašalinti, lygiai kaip mes patys be kito pagalbos negalime nei matyt, nei pašalint sau krislo iš akies.

*  *  *

     Manau, kad skaitytojui bus paaiškėję, klek yra kalti uošviai ir klek patys jaunavedžiai dėl savo nesugyvenimo, ir kokie yra būdai vyrui ir žmonai viens kitam padėti išbristi iš susidariusios emocinės įtampos, kuri paprastai veda prie šeimų sugriuvimo.