OSKARAS VLADISLOVAS MILAŠIUS— 1915 A. Vaičiulaičio vertimas

KETURIASDEŠIMT METŲ.

Mažai pažįstu aš gyvatą savo.
Niekad josios nemačiau
Sušvintant akyse kūdikio, iš manęs gimusio.
Tačiau aš įsigilinau į kūno paslaptis. O mano kūne!
Vienatvės žvėrio visas sielvartas ir džiaugsmas
Tavyje, žemės dvasia, uolų ir dilgėlių brolau.
Kaip vėjuje kviečiai ir debesys.
Kaip šviesoje lietus ir bitės.
Per keturiasdešimt metų, mano kūne, maitinai
Judėjimo šventą ugnį paslaptinga savo būtybe.
Nežūsi tu pirmiau už visatos judėjimą.
Tegu tamsaus ir nenaudingo tavo vardo garsas
Pranyksta su užmigusia nakčia;
Jau niekas nemokės tavęs atskirt nuo žemės, tavo motinos.
Nuo tavo draugo vėjo ir nuo tavo nuotakos šviesos.
Manasis kūne! Kolei dvi paklydusios, atskirtos širdys
Vėl susitiks rytinių ūkanų kaskadose.
Kol dūžis dvyliktas vidudienį, virpėdamas pradžiugins žvėrį
Ištroškusį ir žmogų alkstantį; kol volungė,
Slaptų šaltinių svečias, vargšę galvą
Užvers, pragydus girių Tėvo šlovei; kol juodų
Mėlynių pluoštas kels į viršų savo uogas
Šios žemės oru pakvėpuot, nukritus rasai,—
O klaidžiojanti dulke! mano kūne, tu gyvensi meilei ir kančioms.

KETURIASDEŠIMT METŲ.

Kad Veiksmo prakilnumą išmoktumei mylėti. O Veiksme!
Keturiasdešimt metų, atsiskyrėlių tuštybė
Mane kamavo. Savo maldose prašiau jai pražūties.
Jinai atstojo nuo manęs. O pergale! o liūdesy...
Ji išvedė jaunystę mano,
Jaunatvę žiauriąją, vienintelę mylėtą moterį.
Tačiau vistiek! Jau, mano rankos, jau akmuo masina jus.
Statybos šėlsmas jus nutvėrė.
Apsėdo jus, gyslėtos rankos!
Kada vidudienis stipriųjų nuskambės pajūriu.
Nueisime pasveikint molų
Statytojus.
Sustoję saulėje, prieš jūrą
Lėtai jie kramto savo skurdžią ir garbingą duoną,
O išmintingas jųjų žvilgsnis siekia daug toliau už mano.
Garbė tau, garbė tau, kurs verksmuos gimei
Kaip Amen, ir kurs mirsi užmaršty ties meilės šventykla
Ar išdidumo rūmais, tavo rankų darbu!

Tuojau, rytoj, brolau, galėsiu su tavim bylot
Akis į akį, neparausdamas, kaip kalba vyrai,
Nes ir aš, ir aš pasidarysiu namą
Galingą, erdvų, ramų, tartum moteris.
Kai sėdi po žieduota obelim vaikų būry.
Atversiu ligi galo saulės, vėjų angelams
Nudžiugusios bažnyčios langus.
Ir ten pašvęsiu aš Teigimo duona,
Tą amžinąjį taip, kuris skaisčiųjų burnose
Tur skonį ir ugnies, ir kviečio, ir vandens.
Ir kai šlykštumas ims kalbėtis: ne!
Ir kai mirtis ir moteriškė šauks: ne!
Brolau, mes sveikinsim gyvenimu apsvaigusias erdves
Ir Karžygių išmoktas žodis,
Visuotinasis Taip iš mūsų lūpų suskambės.

KETURIASDEŠIMT METŲ.

Kad apie moterį be paniekos išmoktumei kalbėti. O Meile!
Tavęs ieškojau keturiasdešmt metų tarpe moterų.
Tik ne tarp moterų tave radau.
O Moterie! Gėla kaip akmeniu mane suspaudė.
O Motin! Motinėle! T u dar nežinai, vis nežinai, kas tu esi.
Kokia balta tu skendėji žieduos! Taip ilgai pramiegojai
Dailaus, apleisto sodo tylumojglūdžiausioj.
Ir štai tu vėliai stovi šioj krizenančioj šlykštybės valandoj
Taip tų sūnų, kurie praganė savo dievą, o gamtos nerado.
O Motin! Motinėle! Dailūs, nusverti pečiai vandens vėsaus nešėjos.

Ir oras atneštas anksti pažadintostarnaitės!
Kiek išminties ir išmonės, o moteriške, tavo rankų delnuose.
Kiekvieną sykį, kai jomis gėriuosi, suplazda karvelis baltas.
Ir tavo šventasai baltumas prijaukina gulbes!
Kai vyrasmirs, nueisi paskui , mirsi tu —
Ne kūno liūdesiu,
Tik dvasios dideliu džiaugsimu!
Kalbėtis su tavim, tave, o Motina, suprasti
Tegali tas, kurs tampa kūdikiu.
Nes ką judėjimo pasauly tu galisuprasti.
Graži, rimta, skaisti šeimos kolona!
Motuše! užskleisti judėjimo šaltiniai tamsiomis, užgintom vietom,

Kurios vadinasiAtsiskyrimo Slėniu.
Ten širdys ir pasauliai veltui ilgisi vieni antrų.
Ir visa, kas mus supa,
Yra Atsiskyrimo laikas ir erdvė.
Blogai ieškąs neranda niekur nieko.
Gerai ieškąs čionai neranda nieko.
Tasai, kurs čia suranda, jis kitur pataiko i duris užsklęstas.
Tačiau yra šalis, kurioj vienintelė būtis yra viena
Prieš savo veidą.
Tenai ji mylisi.
Ir tuokiasi.
Ir kuriasi.
Tenai ji šlovina save.
Tą vietą į tave panašūs pavadino Gyvenimo
Ir Amžino moteriškumo Jungties vieta.

KETURIASDEŠIMT METŲ.

Kad tu išmoktumei ieškoti miesto O Jeruzale!
Tu ne dykynė akmenų, susietų kalkėm, vandeniu ir smėliu,
Ne toks, kaip žmogiškieji miestai.
Bet įsčiose Tikrovės ir minčių tyloj
Vidinio aukso nebylus plevenimas.
Gyvenime manasis! aš žinau, kad šešios dienos duotos
Atskleisti tam, ką reik pažinti septintojoj,
Visokio nustebimo priešininkėj.
Nes sargo debesies plyšy, sustojusio ties Patmu,
Visuotine vieta, kuria
Gėrėjosi apstulbę Meilės akys,
Regėjau vėjo antplūdy smarkiam,
Kai suliepsnojo Sabato elipsė ir paauksino gimimą mano tylų.
Brolau! o mano kūne! nebijok. Žinau aš kelią.
Iženkim į giliąsias Kalno ūkanas,
Kurs veržiasi ir kyla
Su kopiančiu pakeleiviu
Lig ilgo debesies, lig pat spalvos pirmykštės,
To melsvojo baltumo, aukso apreiškimo.
Už mūsų pateka aušra!
Viršuj kaktos manosios kyla Saulė
Ir bėga į sritis už mūsų užnugario.
Saulėleidis toli prieš mus!
Dabar gilus, kraupus, gražus dūzgimas
Šio krašto išmintingų bičių
Tau aiškina(sunkiais ir drebančiais
tamsaus medaus skiemenimis)
Nuskendusiųjų knygų užmirštąją kalbą.