“ ... KAD TĖVYNĖJ RANKOMIS SUPANČIOTI DVASIA NEPASIVERGTŲ

IR KAD ČIA, BE GRANDINIŲ ANT RANKŲ, JŲ ŠIRDIM NEUŽSIDĖTUME

KĘSTUTIS TRIMAKAS, S. J.

INVOKACIJA Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo minėjime, suruoštame Amerikos Lietuvių Tarybos Čikagos visuomenei 1964 m. vasario 16 d.

MŽINOS LAISVĖS DIEVE, gyvų tautų Tėve, pažvelk į mus, mums žvelgiant į Tave.

ŠIĄ VALANDĄ padėki mums pajusti Tavo rankos svorį istorijos kely ir mūsų vietą Tavo planuose.

TĖVYNĖ PAVERGTA. Mes išeivijoj — besiskaldančiam, vienybės pasiilgusiam pasauly.

KODĖL Tėvynė pavergta?
Kodėl žmonija skaldos?
Ir kas mums laisvę duos, ir kas suskilusius suvienys?

ARGI SUVIENYS MUS, jei atsižadėsim viskonet ir to, kas esam?
Ne, beveidė masė pigina, ne vienija.
Ji veda į vergovę, ne į laisvę.
Tad turim likt, kas esame
lietuviai.

VISGI LAISVĖ ten, kur vienybė žydi.
O vienybė, kur brolystė.
Ir brolystė. Tėvu kur visiems esi.

KURK MUS toliau. Tautos Tvėrėjau, kad būtume, kuo mes tapti turime. Skatink mus, Žmonijos Tėve, siekiant laisvės, tiesti širdis ir rankas kitiems.

PADĖK MUMS būti, kuo mes esam,kad jaustumės visi nors nelaisvos, bet laisvės vertos tautos skeveldrom;
—    nors atplyšę nuo kamieno, sielotumės tautai daroma skriauda ir liudytume kitoms tautoms savąją esant vertą
savarankiškai gyventi
ne aimanom, bet taurumu, kūryba ir darbais.

ŽMONIJOS TĖVE, įkvėpk mums broliškumo tarpusavy ir su kitom tautom:
—    tarpusavy, kad siektume to, kas riša mus, ne skiria;
—    o su kitom tautom,
kad, užsidarę siaurame rate, mirt nepasismerktume; bet, ir išėję prie kitų, pas savus vėl grįštume.

PANČIAI ant rankų trukdo judesiui, ne sielai.
Nustoti būt savim
štai tikra vergovė.
Meldžiame, kad jie

Tėvynėj rankomis supančiotidvasia nepasivergtų; ir kad čia, be grandinių ant rankų, jų širdim neužsidėtume.

GRETA Tėvynėj likusiųjų ištikimybės, šalia Sibiran išvežtųjų kančios ant laisvės ir vienybės aukuro klodami ir savovisam pasauliui liudijančią sugyvenimo, taurumo ir kūrybos duoklę, meldžiame Tavęs,

Dieve, pagreitinti Tėvynei laisvės dienas.    Amen.