DR. ANTANAS TRIMAKAS

VIENI PASKUTINIŲJŲ MIRUSIO VLIKO PIRMININKO PARAŠYTŲ ŽODŽIU, BYLOJANČIU APIE JO RŪPESTI LIETUVOS LAISVE IR JOS ATGAVIMĄ TRUKDANČIA TARPTAUTINE PADĖTIMI

     Nuomonės Jungtinių Tautų, kaip pasaulinės laisvės institucijos, klausimu aiškiai skiriasi. Daugis laisvųjų kraštų šią organizaciją nuoširdžiai remia ir noriai dalyvauja jos darbuose. Komunistų valdomi kraštai taip pat Jungtinėse Tautose dalyvauja, bet vien tam, kad jas panaudotų savo propagandai ir kad sutrukdytų laisvuosius kraštus nuo savo politikos įgyvendinimo, ypatingai neleidžiant sutarti tokių žygių, kurie būtų nukreipti prieš komunistines diktatūras.

     Raudonoji Kinija, pavyzdžiui, norėtų patekti į Jungtines Tautas savo prestižo sumetimais, bet ir tam, kad išstumtų iš Saugumo Tarybos Tautinę Kiniją. Jei tai kiniečiams komunistams pavyktų, jie gautų veto teisę ir galėtų užblokuoti bet kokius Jungtinių Tautų sprendimus, kurie pasmerktų Tibeto okupaciją, kiniečių veržimąsi į Indiją, Vietnamą ir Korėją. Tad kiniečių komunistų susidomėjimas Jungtinėmis Tautomis neturi nieko bendro su šios institucijos kilniais uždaviniais. Jei Pekingas būtų priimtas į Jungtines Tautas, Mao-Tze-tungas nuo pirmos dienos sulaužytų visus šios organizacijos statuto pagrindinius nuostatus.

BAŽNYČIOS PAŽIŪRA

     Visai kitais sumetimais, grynai idealistiniais, Jungtines Tautas palaiko Šv. Tėvas. Popiežius Jonas XXIII "Pacem in Terris" enciklikoje taip pasisako šios institucijos klausimu: "Mes labai norėtume, kad Jungtinės Tautos savo struktūra ir priemonėmis vis labiau artėtų prie savo tikslų ir jų kilnių siekių ir kad greičiau išauštų diena, kada kiekvienas žmogus rastų jose stiprią apsaugą savo teisių, kurios kyla iš pagarbos asmeniui ir kurios todėl yra visuotinės, nenusavintos ir nesiaurintinos".

     Iš šio pareiškimo ir linkėjimų dar neatrodo, kad Šv. Tėvas manytų, jog Jungtinės Tautos jau būtų pasiekusios savo tikslą ir atlikusios savo uždavinius. Todėl, kalbėdamas apie tautų laisvę, Šv. Tėvas pabrėžia, kad "nereikia pamiršti, jog tarpvalstybiniai santykiai turi būti atremti į laisvę, t. y., kad jokia valstybė neturi teisės pavergti kitas tautas ar kištis į jų vidaus reikalus".

     Laisvės laidavimas tuo būdu laikomas valstybių sambūrių, šiuo atveju Jungtinių Tautų, pagrindine pareiga ir uždaviniu. Todėl Jungtinių Tautų nariai privalo žiūrėti, kad "laisvė, neliečiamybė ir tautų saugumas, vis vien kokio dydžio būtų jų žemės ir gynimosi galia, nebūtų pažeistos". Tai yra mastas, pagal kurį Jungtinių Tautų ir jos paskirų narių politika ir žygiai turėtų būti vertinami. Jungtinių Tautų nariai privalo, kaip enciklika "Pacem in Terris" teisingai nustato, siekti tokios "santvarkos, kurios pagrindą sudarytų tiesa, teisingumas, artimo meilė ir laisvė".

JUNGTINIŲ TAUTŲ TIKSLAI

     Kai 1945 metais buvo redaguojamas galutinis Jungtinių Tautų statuto projektas, pasaulis tebepergyveno Antrojo Pasaulinio Karo ir pirmųjų atominių bombų pasibaisėtinus padarinius. Daugis atstovų, susirinkusių į San Francisco Jungtinėm Tautom įsteigti, panašiai galvojo, kaip ir Šv. Tėvas: visų jų noras buvo užkirsti kelią naujiems karams, užtikrinti paskiroms valstybėms saugumą ir įgyvendinti taiką. Kadangi tautų saugumas, jų teisės ir taika neįmanoma apsaugoti, neužtikrinus joms laisvės ir neliečiamumo, Jungtinių Tautų statutas taip nusako šios institucijos pagrindinius tikslus:

     "Išlaikyti tarptautinę taiką ir saugumą ir tuo tikslu imtis veiksmingų kolektyvinių priemonių grėsmei, nukreiptai prieš taiką, sustabdyti ir pašalinti, o taip pat sulaikyti agresiją ar kitokius taiką pažeidžiančius veiksmus ir siekti taikiu būdu, pagal tarptautinės teisės ir teisingumo dėsnius, išlyginti ir išspręsti tarptautinius ginčus, kurie kenkia taikai" (str. I, p. 1).

SOVIETAI LAUŽO JUNGTINIŲ TAUTŲ STATUTĄ

     Šie nuostatai yra privalomi visiems Jungtinių Tautų nariams, taigi ir Sovietų Sąjungai. Tačiau Maskvos atstovai, pasirašydami Jungtinių Tautų statutą, nė nemanė jo vykdyti. Okupuodami Lietuvą ir kitus kraštus, jie sugriovė taiką ilgiem laikam ir niekas jos neatstatys, kol paneigtos mūsų tautos teisės nebus restauruotos. Sovietai pamynė ir bendruosius tautų taikaus bendradarbiavimo dėsnius, kurie yra išvardinti to pat statuto antrame posme, būtent: "plėsti draugiškus tautų santykius, pagrįstus tautų teisių lygybe ir jų laisvo apsisprendimo teisių laidavimu; be to, imtis ir kitų priemonių taikai apsaugoti". Jei Sovietai paisytų šių esminių nuostatų, jie turėtų tuojau iš Lietuvos pasitraukti ir leisti lietuvių tautai pačiai laisvų rinkimų keliu pasisakyti, kokios santvarkos, valdžios ir ūkinės bei socialinės sistemos ji pageidauja.

PASTATAS ANT SMĖLIO

     Kol Maskva to nevykdo, Jungtinių Tautų statutas tėra negyvas, bereikšmis dokumentas, o pati Jungtinių Tautų institucija pasatyta ant smėlio, kuris gali kiekvieno didesnio pasaulinio sukrėtimo metu subyrėti, neatnešęs jokio politinio įtampos atlydžio, nei laidavęs taikos. Tolygiai negalima tikėtis jokių tarptautinių problemų sprendimo, nei laidavimo žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių, apie kurias taip pabrėžtinai kalbėjo 1963 m. gruodžio 17 d. J. T. Asamblėjoje dabartinis JAV prezidentas Lyndon B. Johnson.

     Panašių pageidavimų ir pareiškimų yra pabėrę ir kitų Jungtinių Tautų nariai. Tačiau jų žodžiai tebeaidi tyruose, nes niekas nieko nedaro, kad Lietuva ir šimtas milijonų europiečių atgautų savo teises ir laisvę. Vyriausias Lietuvos Išlaisvinimo Komitetas, kitų pavergtųjų tautų kovos organizacijos ir Pavergtų Europos Tautų Seimas daug kartų kreipėsi į Jungtines Tautas ir reikalavo iškelti pavergtųjų tautų laisvės bylą, pasmerkti pavergėją ir pareikalauti, kad Sovietų Sąjunga pasitrauktų iš okupuotųjų kraštų ir leistų jiems laisvai tvarkytis.

JUNGTINĖS TAUTOS NEPADEDA PAVERGTIESIEMS EUROPOJE

     Deja, į visus prašymus Jungtinės Tautos nė karto nereagavo, net neatsakė į įteiktus gausius memorandumus, raštus ir telegramas. Dar blogiau su Vengrijos klausimu, kuris po 1956 m. sukilimo buvo iškeltas Jungtinėse Tautose; po kelių nereikšmingų rezoliucijų 1963 m. jis buvo galutinai palaidotas ir Raudonosios Vengrijos delegacija, JAV pritarus, pripažinta teisėta kalbėti pavergtosios vengrų tautos vardu.

Susidaro dargi savotiškas paradoksas. Iš vienos pusės, Jungtinės Tautos nieko nedaro, kad Rytų Europos Tautos atgautų savo laisvę ir nusikratytų bedieviškojo komunizmo; iš antros pusės, jau antri metai kaip veikia Jungtinių Tautų taip vadinamoji Specialioji 24 narių Komisija, kuri labai energingai ir uoliai padeda Afrikos ir Azijos tautoms, net labiausiai atsilikusioms, sukurti savas nepriklausomas valstybes. Į Tarptautinės Žmogaus Teisių Lygos kreipimąsi Sovietų kolonializmo Baltijos kraštuose reikalu. Komisija atsakė, kad į jos kompetenciją įeina tiktai užeuropiniai kraštai. Kai bus išlaisvinti visi kitų žemynų kraštai, tada, jei J. T. Saugumo Taryba paves. Komisija galėsianti patyrinėti ir kolonializmą Europoje. Tačiau, kadangi Sovietai turi Taryboje veto teisę, tokio pavedimo Komisija niekados nesusilauks.

     Lietuva ir kitos pavergtosios Europos tautos tuo būdu neturi vilčių, kad šiose sąlygose jų laisvės byla būtų netolimoje ateityje Jungtinių Tautų sprendžiama. Naujosios Afrikos ir Azijos tautos, kurios dabar sudaro Jungtinių Tautų narių daugumą (58 iš 113) taip pat neturi laiko, nei noro Europos kraštų reikalų svarstyti. Jos turi savų problemų, nes laisvės atgavimas dar nereiškia valstybės sukūrimą. Joms trūksta jėgų, šviesuomenės, kapitalo ir išmonės. Europa, be to, nesinaudoja tuose kraštuose ypatingu prestižu, nei simpatijomis. Dar nemaža laiko nutekės, ligi atmosfera pasikeis.

JUNGTINIŲ TAUTŲ SILPNUMAS —

NARIŲ VETO TEISĖ

     Jungtinių Tautų narius, kurie sąmoningai laužo statuto nuostatus, būtų galima iš organizacijos pašalinti, jei tam pritartų Saugumo Taryba ir jei tos Tarybos nariai nesinaudotų veto teise. Sovietai betgi ta teise pasinaudojo jau daugiau, kaip šimtą kartų ... Kas tiktai iškeliama ne jų interesų naudai, Maskvos atstovai susabotuoja ir užvetuoja. Belieka tiktai skelbti pageidavimus be jokios vykdomosios galios. Tai paraližuoja Jungtinių Tautų veiklą, ir ši pasaulinė taikos ir teisių institucija savo pareigų neatlieka. Ji didžiųjų galybių panaudojama kaip įrankis saviem interesam apsaugoti. Tai, žinoma, nėra Jungtinių Tautų, kaip institucijos, kaltė, bet jos narių nesiskaitymas su savo įsipareigojimais. Kol taip bus, pavergtosios tautos negali Jungtinėmis Tautomis pasitikėti nei sulaukti jų paramos savo kovoje už laisvę, už teises ir už pagarbos žmogui įgyvendinimą.