IŠ  ELZBIETOS LESEUR RAŠTŲ

Iš prancūzų kalbos vertė ir pagal temas autorės mintis suskirstė A. Grauslys

DVASINĖS ENERGIJOS ŠALTINIAI

     Nesikeičiąs giedrumas, tikras nuolankumas, gili meilėtai trys kiekvieno tvirto ir gilaus vidinio gyvenimo pagrindai.

     Kiekviena mūsų gyvenimo diena turi mus labiau artinti prie Gėrio ir Aukščiausio s IšmintiesDievo.

     Jausti šalia savęs Dievą, mąstyti, melstis, prie kiekvienos gilios minties susitelkti, ja persisunktitai yra vidinis gyvenimas. Šitas gyvenimas yra aukščiausis džiaugsmas.

     Kreiptis į mano sielos gelmėse esantį Kristų, kad jis man padėtų gyventi pilnu sielos gyvenimu ir atnaujintų mane taip giliai, kad kiti būtų to paveikti.

     Prašyti Dievą, kad Jis augtų mano sieloje ir ją keistų, ir kad aš pati mažėčiau per nuolankumą, atgailą, tylėjimą...

     Malda yra aukštesnis veiklos laipsnis. Labiau remtis malda, kaip veikla; labiau Dievu, negu savim; daugiau kančios visagalybe, kaip žmogiška energija bei asmeniškom pastangom.

     Kas liečia Dievąkentėti ir aukotis.

     Kas liečia artimąatsiduoti ir eikvotis.

     Kas liečia maneapie save tylėti ir pamiršti.

     Tylėjimas yra tikras nuolankumo sargas.

     Pirmamalda ir apmąstymas; po toveikimas... Malda yra galingesnė už veikimą.

     Susijungimas su Jėzumi Kristumi, kurį pasieksime. Juo džiaugdamiesi ir Jį matydami danguje, jau čia yra galimas per kančią...

     Mažos pareigos, mažos pastangos yra geriausios, nes jų niekas nemato, išskyrus Tą, kurio akyse niekas nėra maža.

     Tylėjimas neretai yra jėgos išraiška; šypsnystaip pat.

     Mąstytigražu; melstisgeriau; mylėtitai viskas.

MEILĖ ŽMOGUI

     Aš noriu ypatinga meile mylėti tuos, kurių kilmė, tikėjimas ar idėjos juos tolina nuo manęs; man reikia ypač juos suprasti; jiems gi reikia, kad jiems bent kiek duočiau to, ką Dievas man davė.

     Atsigręžkime su švelnumu į kiekvieną, nežiūrėdami to, kiek jis vargingas ar nedoras, ir pasidarykime "visa visiems". Mažiau galvokime! apie žmoniją, o daugiau apie žmones; ...kiekvienam jų reikia šviesos ir jėgos...

     Išplėskime savo širdis., kad į ją galėtų tilpti kiekvienas žmogus.

     Privalau pasidaryti viskas visiems; rūpintis tik kitų vargais, neliūdinti ir nevarginti mane supančiųjų savaisiais skausmais; neatskleisti kitiems savo kančios, o vien tik jos pašventinantį veikimą mano sielai.

     Lūpų šypsniu ir maloniu žodžiu paslėpti griežtumą sau.

     Pasidaryti viskas visiems ir pamiršti save dėl visų.

     Tau, Viešpatie, noriu palikti širdies ašaras, kitiems gi teikti tik akių šypsnį...

     Neniekinkime nieko: nei žmonių, nes ir nedoriausi jų talpina savyje dievišką kibirkštį, kuri visada gali suspindėti; nei idėjų, nes kiekvienoje jų yra tiesos dalelė, kurią reikia mokėti surasti; nei kitų žmonių pasielgimų, nes dažnai mes nežinome jų pagrindų, o visadatų pasielgimų apvaizdingų ir tolimų pasekmių.

     Ne viską priimti, bet viską suprasti; neviską pateisinti, bet viską atleisti; ne viską pasisavinti, bet visame ieškoti tiesos trupinio, kuris ten glūdi paslėptas.

     Mokėti atleisti yra ypatinga krikščionio žymė. Tasai atleidimas neturi būti neveiklus, bet turi virsti gyvu meilės veiksmu.

     Mes nežinome viso gero, kurį darome, kai gera darome.

ESAME ATSAKINGI UŽ KITUS

     Budėkime, nes niekas nėra taip švelnu ir šventa, kaip žmogaus siela; nei nėra nieko, ką galima būtų greičiau įžeisti, kaip ją. Lai kiekvienas mūsų žodis ir veiksmas talpina savyje tą gyvybės pradą, kuris, prasiskverbdamas į žmogaus širdį, jam teikia šviesos ir jėgos bei atskleidžia Dievą.

     Kaip skaudu jausti, kad visa tai, ką mylime, kuo gyvename, yra nepriimama ar prietarais ir neapykanta puolama; arba patirti, kaip pačiais didžiaisiais gyvenimo ir sielos klausimais visai nesidomima.

     Esame kalti dėl to viso gėrio, kurio nedarome.

     Kiek maža žmonių supranta vertę ir prasmę žodžio "gyventi''! Gyventitai mokėti mylėti, mąstyti, kentėti; tai pasiaukoti ir iš visų džiaugsmų, troškimų, malonumų ir skausmų sukurti švelnią poemą, kurios čiurlenimas pasieks kitus ir, gal būt, pažadins juos iš miego ir to moralinio sustingimo, kuriame tiek vargšių būtybių gyvena.

Įtaka, kurią turi būtybė, yra kažkas švelnaus, prasiskverbiančio, neapskaičiuojamo. Kokiu galingu pamokslu gali kirsti paprastas sąlytis su siela! Vienų viena siela, vien tik save spinduliuodama, gali pakeisti visą dorovinę aplinkos nuotaiką... Net trumpo susitikimo metu mes galime pražydinti sielą...

     Nežiūrint nieko, visada reikia būti atlaidžiu. Mūsų kitiems priskiriamose kaltėse visada yra truputis mūsų kaltės. Todėl uogavimas, kuriuo mus artimas įskaudina, visada lai būna mums nuoširdžios sąžinės sąskaitos proga...

     Dievui padedant, mano meilumas ir meilė pagelbės širdims priartėti prie Dievo; mano kančia padės jas Dievui laimėti, o mano maldajas Dievui atiduoti.

KAIP REIKIA APAŠTALAUTI

     Vis labiau artintis prie sielų ir elgtis su jomis pagarbiai ir švelniaijas liesti su meile. Visada stengtis suprasti viską ir visus. Nesiginčyti, veikti į jas ypač sąlyčiu ir pavyzdžiu; išsklaidytiprietarus, rodyti Dievą ir duoti pajusti Jį, nekalbant apie Jį... Ramiai savo įsitikinimus tvirtinti, bet niekada tuo tvirtinimu nesididžiuoti...

     Mano Dieve, aš per daug kalbėjau apie Tave... Šiame, Tavęs nepažįstančiame pasaulyje reikia apmąstyti žodžius, kai jie liečia Tave... Viskas manyje turi kalbėti apie Jį, neminint Jo vardo!...

     Liesti sielų žaizdas, jų nesuerzinant... Rodyti pilną tiesą ir drauge duoti ją pažinti tokiam laipsnyje, kad kiekviena siela galėtų jos šviesą pakelti... (apaštalaujant reikia prisitaikinti prie kiekvieno žmogaus inteligencijosA. G.)

     Laikyti savo dvasią visada atvirą toms sieloms, kurios norėtų jai save patikėti... Būti griežta sau, kitiems gi pasidaryti patrauklia pakreipti jų širdis į Mokytoją...

     Protų kovos(diskusijos— A. G.) labai nedaug kam praskina kelią į Dievą, kai tuo tarpu meilės spindulys kai kada nušviečia tą kelią, kuriuo klaidžioja vargšės apleistos sielos, ir jas nuveda į tikslą.

     Fanatizmas žadina manyje nenugalimą pasibiaurėjimą ir aš negaliu suprasti, kad jis gali jungtis su nuoširdžiu įsitikinimu. Argi tas, kuris karštai myli krikščionybę ir trokšta, kad ji viešpatautų sielose, galėtų bent valandėlę pagalvoti, kad šiam tikslui pasiekti galima būtų naudoti bet kurį kitą ginklą, kaip įtikinėjimą?.. Kiek daug pas mus mažų fanatizmo pasireiškimų, kurių mes visai nepastebime! Jei ir neturime asmeniškos puikybės, tai turime tikėjimo puikybę, kuri labiausiai išdavikiška... Žydai, protestantai, bedieviai jau beveik nėra mums, tikra ta žodžio prasme, broliai, giliai mylimi broliai, kuriems aukojamasi ir kurie švelnios meilės supami. Atrodo, kad jų atžvilgiu, viskas yra leistinakartais net šmeižtas; rodos, mūsų tikslas yra ne tiek juos įtikinti, kiek užgaulioti.

MĄSTYTI, MYLĖTI...    

     Nekartą veikimo trokšdami, atsisakome veiklos. Tai atsitinka tada, kai, ieškodami kurios ypatingos progos atsiduoti ir pasiaukoti, pamirštame vargšą šalia mūsų, kuris laukia stiprinančio žodžio ir pagalbos. Nedelskime tad, svajodami apie tolimą kelią, eikime siauru taku. Nesižvalgykime nei per aukštai, nei per žemai, bet prieš mus ir 170 šalia musų. Gal but, gera padaryti reikia kaip tik čia pat.

     Yra du gyvenimo ir mentaliteto būdai; vieną pavadinsiu neigiamu, kitąteigiamu. Pirmasis visur mato tai, ko trūksta žmonėms bei įstaigoms, ir tai ne tam, kad pataisytų, bet kad turėtų progos džiūgauti Jis žiūri be pertraukos atgal ir teikia pirmenybę tam, kas skiria ir vienybę ardo. Antrasis metodastai žiūrėti džiaugsmingai gyvenimui ir jo uždėtoms pareigoms į veidą ir kiekvienoje būtybėje ieškoti gėrio, jį vystyti ir ugdyti, niekad nenusimenant dėl ateities, kuri yra mūsų valios vaisius...

     Niekada nereikia pamiršti skirtumo tarp mūsų ginamų bei norimų, kad kiti jas pamiltų, idėjų ir mūsų pačių, kurie jas taip blogai atstovaujame! Nereikia pamiršti ir to skirtumo, kuris yra tarp tų idėjų, kurias kiti išpažįsta, ir jų pačių, kurie yra mūsų artimieji ir kurie, nežiūrint visko, turi būti mylimi. Reikia su aukščiausia pagarba liesti tai, kas turi ryšio su sąžine. Niekada sąmoningai neužgauti nuoširdaus įsitikinimo. O tačiau be jokios nuolaidos reikia tvirtai laikytis to, ką mes laikome tiesa ar pareiga.

     Nereikia niekada atstumti sielą, kuri stengiasi priartėti prie mūsų, nes, gal būt, sąmoningai ar nesąmoningai ji ieško "nežinomo Dievo" ir gal pajuto kai ką tvinkčiojant mumyse, kas jai Jo buvimą apreiškia. Gal ji tiesos trokšta ir yra pajutusi, kad mes ta aukščiausia Tiesa gyvename.

     Kartais paprastas sąlytis virsta nuostabiu pamokslu. Kartais užtenka vienos kibirkšties, kad suliepsnotų didelė liepsna.

     Kiek yra liūdesio, kurį reikia nuraminti; vargo, kurį reikia palengvinti; kiek prietarų — sugriauti; kiek neapykantos — sunaikinti. Kiek darbininkų šitiems darbams reikėtų! Darykime bent asmeniškai viską, ką šioje srityje galime.