“Hochhutho iškeltas klausimas suteikia progą apmąstyti visos Bažnyčios atsakomybę socialinio blogio akivaizdoje. Praeityje buvo klaidų ir kalčių. Ką su dabartimi darysime?”

     Tėv. B. Krištanavičiui esame dėkingi už asmenišką patirtimi bei istoriniais daviniais paremtą paaiškinimą, kodėl popiežius kategoriškai nepasmerkė nacių už žydų žudymą. Tačiau tai atsako tik į dalį p. G. Ivaškienės klausimo, kurio apimtis yra platesnė ir susikristalizuoja žodžiuose: “Kas geriau — ar lankstus principingumas, ar kietas? Ar jis turi būti kietas visur ir visada — už tiesą, ar tada, kai patogesnis laikas?”

     Hochhutho iškeltus klausimus galima svarstyti trejopai:

     1) vien apie jo vaidinime netiesa paremtus kaltinimus; 2) apie Pijaus XII tikruosius asmeniškus motyvus bei sprendimo išmintingumą ir 3) apie visos Bažnyčios — vadovaujančiųjų ir vadovaujamųjų — karo, žiaurumų bei kitų blogybių toleravimą ar stoką geros įtakos jiems pakeisti.

     Pirmajam svarstymui atsakymas yra paprasčiausias ir paviršutiniškiausias: kadangi Hichhutho Pijus XII yra išgalvotas ir iškreiptas, kaltinamas turi būti ne Pijus XII, bet Hochhuthas.

     Antrajam svarstymui atsakymas nėra kiekvienam jau toks aiškus, nes reikia pažinti faktus bei ano meto painias politines, socialines ir psichologines sąlygas. Pijų XII pažinusiųjų liudijimu, jis ne nevertais motyvais vadovaudamasis, bet patirtimi įsitikinęs, nusprendė, kad griežtas protestas daugiau įsiutintų Hitlerį ir tuo pačiu labiau pakenktų žydams. Ne baimė ar “minkštumas”, bet išmintis ir meilė skatino jį nuo žalingo protesto susilaikyti. Jei popiežius būtų griežtai protestavęs ir būtų dar daugiau žydų išžudyta, vargiai tai būtų galima laikyti kietu principingumu; greičiau — neišmintingu kietasprandiškumu.

     Dauguma pasitenkina šiais dviem svarstymais. Trumpuose “Gyvenimui tekant” komentaruose ir mes svarstėme juos toje plotmėje. Tačiau Hochhutho iškeltas klausimas suteikia progą apmastyti visos Bažnyčios institucijos atsakomybę socialinio blogio akivaizdoje. Čia tenka kalbėti jau ne vien apie popiežių ar Bažnyčios vadovaujamus asmenis, bet ir apie visus katalikus. Juk istorija būtų tikrai kitaip pakrypusi, jei Vokietijos, Italijos, Prancūzijos ir kitų kraštų katalikai būtų vieningesni ir veiklesni anų dienų problemas spręsti pagal krikščioniškus principus. Ir popiežius būtų galėjęs kategoriškai pasipriešinti naciams, jei būtų jautęs galingą katalikų užnugarį. Pagaliau būtų buvę galima iš viso išvengti karo, nacių režimo ar antisemitizmo dvasios.

     Visa tai svarstant, tenka pripažinti katalikuos kaltą apsnūdimą socialinių blogybių akivaizdoje. Teisinga tad išvada, kad reikia uolumo, kietesnio principingumo. Ne visur tinka galvotrūkčiais pulti be išmintingo pramatymo. Kai kur reikia laukti patogesnio laiko tam tikrai veiklai, bet laukimas visiškai neveikiant neretai baigiasi katastrofa. Šiuo metu mums reikia daugiau krikščioniškais principais paremto uolumo, negu atsargumo.

     Toks yra mano trumpas atsakymas p. G. Ivaškienei. Tikiuosi, kad jos suminėti praeities epizodai buvo pavyzdžiai šiam pagrindiniui klausimui iškelti. Tad jų gvildenti dėl laiko stokos Čia nesiimu (jei kas pageidautų atskirų paaiškinimų, prašau parašyti; tėv. B. Krištanavičius sutiko pastudijavęs atsakyti; ta pačia proga rekomenduoju “The Deputy” klausimo platesnį apsvarstymą “The Commonweal” žurnale (1964, vas. 22), iš kurio, atrodo, p. G. Ivaškienė savo klausimui sėmėsi daugiausiai įkvėpimo). Laikas yra svarbesnis dabarty veikti, negu praeitį tyrinėti. Užtenka, kad praeityje pastebėjome klaidų ir kalčių. Tai rodo mūsų atsakomybę dabarčiai. Ką su dabartimi darysime?

Kęstutis Trimakas,S. J.