“Kas geriau - ar lankstus principingumas, ar kietas? Ar jis turi būti kietas visur ir visada - už tiesą, ar tada, kai patogesnis laikas?”

Gerbiamoji Redakcija,

     Kovo mėn. “Laiškų Lietuviams” “Gyvenimui Tekant” eilutėse, apžvalginiai perbėgote “Deputy” klausimą. Susidarė įspūdis, kad Jūsų akyse tas klausimas stovi štai kaip: visa, kas balta, yra popiežius Pijus, o visa juoda — Rolf Houchhuth.

     Čia pat prisipažistu, kad Rolf Hochhuth’o gramozdiško veikalo nesu nei skaičiusi, nei regėjusi. Tačiau katalikiška ir nekatalikiška spauda jau ilgokas laikas tą temą spardo, tarytum futbolą iš vienų vartų kituosna. Tiek prisiskaičius, pradeda pirštis abejonės. Jaunos abejonės, neprityrusios istorijoje...

     Popiežių Pijų gerbiau ir gerbiu. Mano akyse Jo šviesi asmenybė nei kiek neišblėso. Tuo laiku, kai jis kankinosi tuo opiu klausimu ir galop sprendimu, buvau mažas vaikas... Gerokai mažesnis už Rolf Hochhuth. Todėl ir dabar gal negaliu pilnutiniai suprasti to meto aplinkybių. Rolf Hichhuth’as pasielgė netik niekšiškai, iškreipdamas Pijaus asmenybę, bet ir kaip blogas dramaturgas, savo popiežiui Pijui nesuteikdamas progos parodyti kovos, vykusios jo viduje, darant tą baisų  sprendimą (kategoriškai nepasmerkti žydų žudymo). Pamirškime tą jauną vokietuką. Įdomus tik jo iškeltasis klausimas.

     Be abejo, Hitleris buvo manijakas — despotas, ir kaipo toks, nieko neklausė, į nieką neatsižvelgė. Yra sakoma, kad savo “tylėjimu” popiežius Pijus išgelbėjo daug žydų ir dar daugiau katalikų. Jei katalikų Bažnyčia būtų pasipriešinusi, būtų išnaikinta šimtai tūkstančių katalikų.

     Ir čia kyla mano pirmoji abejonė. Kažin? Kažin, ar Hitleris būtų išdrįsęs masiniai žudyti katalikus vien dėl popiežiaus pasisakymo? Pasaulyje katalikų yra daug, ir visur. Daug jų priklausė “arijų rasei”. Manau, kad to nebūtų daręs. Su žydais — kitas reikalas. Hitleris turėjo jausti, kad daug tautų perdaug nesisielojo dėl žydų persekiojimo ir žudymo. Tų tautų “nematymą” Hitleris ir išnaudojo. Jis puikiai žinojo, kad vien dėl žydų nestos karan nei Anglija, nei Amerika. Yra tekę nugirsti nuomonių, kad žydai buvo pasidarę labai įžūlūs, ir Hitleris gerai padarė juos “atstatydamas vieton”. Nenoriu tikėti, kad žmonės, reiškę panašias mintis, būtų džiaugęsi žydų masiniu žudymu. Manau, ir jie sutiktų, kad tai jau per daug. Tačiau sąmoningai ar nesąmoningai, ypač Rytų Europos tautoms, žydai buvo nusibodę ir įkyrėję. Hitleris tai nujautė...

     Čia, mano nuomone, iškyla didelė bažnyčių nesėkmė. Ir katalikų Bažnyčia, ir protestantai, ir rusų ortodoksai metų metais, dar prieš Hitlerio įsigalėjimą, nepajėgė žmonėse nuslopinti amžiais įsibėgėjusio antisemitizmo. Visos trys Bažnyčios — pagrįstos Kristaus mokslu, Dievo - žydo mokslu. Artimo meilės mokslu... Net dabartiniame Vatikano Suvažiavime dar nebuvo pasisakyta prieš antisemitizmą.

     Hitleriui atsirasti dirva buvo puri. Šalia ekonominių ir politinių sąlygų, antisemitizmas ruseno, jei ne pačiame paviršiuje, tai netoli jo.

     Leiskite šioje vietoje paminėti keletą minčių iš “The Prison Meditations of Father Delp”, kurią šiuo metu skaitau. Manau, kad jo mintys ypač svarios, nes jas rašė, laukdamas mirties bausmės už nusistatymus prieš Hitlerį. Tėvas Delp kritikuoja katalikų Bažnyčią Vokietijoje, kad ji per daug rūpinosi smulkmenomis — “nereikšmingomis apeigų detalėmis, organizacija, ekleziastlne biurokratija, įstatymų smulkiais paragrafais ir askezės psichologija...” Vietoje viso to, Tėvas Delp pasigenda Bažnyčios pastangų atstatyti žmogui “jo dvasinę sveikatą”. Nuostabu yra, kad daug vokiečių krikščionių vykdė savo žiaurias SS pareigas nei kiek jomis nesistebėdami ir nesibiaurėdami. Net toks Eichmannas laikė save dievobaimingu žmogumi!

     Kodėl prieš nacių laikotarpį Bažnyčia nepajėgė išugdyti krikščioniškų krikščionių? Gal ji buvo pasenusi savo formalumuose, visai be kontakto su to laiko žmonėmis?

     Žinau, be galo lengva yra kaltinti dabar, esant toli nuo persekiojimų ir mirties baimės. Jei Pijus XII būtų nutaręs stipriau protestuoti, gal ir manęs šiandien nebūtų gyvos? Juk tuo metu mes visi lietuviai buvome po Hitlerio ranka.

     Vis dėlto — kodėl Vatikanas buvo vienas iš pirmųjų, savo konkordatu pripažinęs Hitlerio režimą? (Jei klystu, prašau mane pataisyti). Kodėl konkordatas nebuvo nutrauktas? Kodėl prieš tarptautinį komunizmą nestigo griežtų, smerkiančių žodžių? Peršasi spėliojimas, ar nebūtų tvirčiau pasielgęs Jonas XXIII panašioje situacijoje?

     Čia ir kyla klausimas: kas geriau — ar lankstus principingumas, ar kietas? Ar jis turi būti kietas visur ir visada — už tiesą, ar tada, kai patogesnis laikas?

     Kodėl Amerikos pietuose katalikų Bažnyčia laukė kol prasidės “sit-ins”, kad pasmerktų segregaciją? Kodėl dar dabar yra “baltųjų” katalikiškų parapijų, kur negrams priklausyti negalima? Kodėl taip vadinamose “desegreguo-tose” bažnyčiose negrai gali eiti tik tada prie Šv. Komunijos, kai paskutinis baltasis yra Ją priėmęs? Gal kad nesuteptų savo Eucharistijos ištroškusiomis lūpomis kunigo rankų, kuriomis jis paskui baltajam duos Šv. Komuniją?... Kodėl vyskupai buvo, o kai kurie dar yra tokie nedrąsūs savo vyskupijose?

     Kodėl?... Kodėl?...

     Ach, ta nelemta, klausimų pilna galva. Kodėl ji neduoda ramybės?

     Reiškiu pagarbą.

Gintarė Ivaškienė