Vienas iš dviejų 1963— 1964 m. konkurso antrąsias premijas laimėjusių rašinių
NINA GAILIŪNIENĖ
Skirtumas tarp “Senojo Įstatymo žinovo” ir Naujojo Įstatymo kunigo
Ieškodami kunigystės pradžios, teologai nueina iki "pradžioje buvo Žodis". Žodžiu čia vadinamas Kristus, kuris žmonijos atpirkimo misijoje buvo ir auka, ir kunigas. Atseit, Kristus yra tobulas kunigo pavyzdys. Bet Kristus buvo Dievas, o kunigas tik mirtingas žmogus.
Todėl eiliniam pasauliečiui, kad neįklimpus teologinėse doktrinose, patogiau kunigystės uždavinių ieškoti žodžiuose: "Eikite ir mokykite..." Kai Kristus tuos žodžius sakė, Jis turėjo jau nemažą būrį ištikimų pasekėjų. Tais žodžiais Kristus išskyrė apaštalus-kunigus iš visų kitų ir nurodė jų ypatingus uždavinius.
Senasis Įstatymas taip pat turėjo kunigus, kurie atliko sinagogose aukojimo apeigas ir aiškino įstatymą. Jie dažnai ir buvo vadinami "Įstatymo žinovais ir aiškintojais". Kristus taip pat mokė sinagogose. Žmonės ir apaštalai Jį vadino mokytoju — rabbi.
Tad ar nebūtų buvę paprasčiau bemoksliams apaštalams pasakyti: "Jūs būsite rabbi''arba "Jūs būsite Naujojo Įstatymo žinovai ir aiškintojai"? Apaštalams būtų buvę lengviau suprasti savo būsimas pareigas.
Bet Kristus Senojo Įstatymo kunigus dažnai kritikavo, nes jie įstatymo esmę buvo praradę dėl raidės. Jie buvo nuo gyvenimo atitrūkę formalistai. Naujajam Įstatymui — Evangelijai skelbti Kristus norėjo naujo kunigo.
Koks naujokunigo charakteringas bruožas? Reikia mėginti kunigo vaizdą susidaryti pagal kunigystės uždavinių nurodymo formulą: "Eikite ir mokykite..." Arba pagal Kristaus Simonui Petrui pasakytus žodžius:
"Nuo šio laiko tu jau žvejosi žmones". Abiejuose posakiuose esminis dalykas yra sava iniciatyvair veiksmas.Kunigas yra siunčiamas, jam skiriamas aktyvus vaidmuo, o žmonės — pasauliečiai Kristaus palyginimuose dažnai vadinami avimis ar žuvimis. Iniciatyva ir veiksmas yra gryna priešingybė "įstatymo žinovo" sąvokai, kuri savo esme reiškia statiką, teoriją, dogmą.
Mokytojo vardas taip pat geriau tiko Senojo Įstatymo kunigui. Kas yra Senasis Įstatymas? Ogi žydų tautos istorija, kaip Dievas vedė ir globojo per šimtmečius savo išrinktąją tautą, ir pranašystės apie Mesijo atėjimą. Jie ir mokė žydus tos istorijos.
Evangelija nėra nei istorija, nei pranašystės apie Mesiją. Ji skelbia patį Mesiją — Kristų. O Kristus apie save pasakė: "Aš esu Tiesa, Kelias ir Gyvenimas". Kalbant šio krašto kasdieninio gyvenimo terminais, galima pasakyti, kad Kristus padarė tuo paaiškinimu iš savęs produktą.Tuo pačiu kunigas savaime iš mokytojo pavirsta į dangaus agentą arba pardavėją. Jo atstovaujamas ir parduodamas produktasvisados yra tas pat danguje Amžinojo Tėvo patentuotas "Tiesa, Kelias ir Gyvenimas", o pardavimo priemonės, technika ir taktika turi atitikti vietos, laiko ir gyvenimo aplinkybes, jeigu pardavėjas nori būti efektingas.
Kunigas gyvena ir laiko, ir vietos ribose. Todėl logiška ir nuoseklu mums, gyvenantiems JAV-ėse, apsiriboti šio krašto kunigo nagrinėjimu. Nebūtų net tikslu kalbėti apie lietuviškų parapijų kunigus. Viena — jie atstovauja necharakteringą mažumą. Antra — jie taip pat priklauso Amerikos vyskupams. Trečia — juos pašaukimui ruošė amerikietiška mokykla.
Amerikos kunigo paruošimas ir darbo sąlygos
Amerikos kunigas gauna puikų teorinį ir praktinį paruošimą savo pašaukimui. Lietuvoje, baigus gimnaziją, užteko keturių metų specialių studijų gauti kunigo šventimus. Amerikos jaunuolis, baigęs aukštąją mokyklą, praleidžia dar 8 metus seminarijoje, besiruošdamas būti kunigu.
Lietuvos jaunų kunigų tarpe galėjai išgirsti teisingą skundą: "Aš ėjau į kunigus, nepažinęs gyvenimo". Kunigiška sutana, kurią užsivilkdavo vos kelių savaičių klierikas, izoliuodavo jaunuolį nuo pasaulio. Net bažnyčioje atostogų metu jis nesimaišė su pasauliečiais katalikais. Klieriko vieta buvo už grotelių.
Amerikietis klierikas bent vasaros atostogų metu yra grynas pasaulietis. Šviesus kostiumas, kaklaraištis, o jeigu kam patinka, tai net trumpos kelnės ir spalvoti marškiniai. Sekmadienį jis tik eilinis katalikas bažnyčioje, o šiokiadieniais eilinis darbininkas prie statybos, krautuvėje, garaže, benzino stotyje arba kur tik įmanoma gauti sezoninį darbą. Besimaišydamas tarp pasauliečių kaip pasaulietis, klierikas turi progos pažinti gyvenimą, kaip ir kiekvienas kitas jaunas vyras.
Visuomenėje ne tik Lietuvos klierikas, bet ir jaunas kunigas turėjo gyventi savotiškoje izoliacijoje. Profesoriai, mokyklų ir karo kapelionai, mokslo laipsniais ir bažnytinės hierarchijos tituluoti kunigai buvo inteligentijos respektuojami ir visuomenėje turėjo svarų balsą. Naujai įšventintas kunigas buvo tik "kunigėlis", vienišas tarp dviejų labai skirtingų visuomenės luomų. Inteligentija laikėsi atokiai, kaip nuo asmens, kurio reikia draugijoje varžytis. Kaimiečiai žiūrėjo į jį iš apačios su didele pagarba.
Nemažai gudrumo ir diplomatijos turėjo turėti "kunigėlis", besigindamas nuo davatkų perdėtos globos ir adoracijos.
Amerikiečio kunigo pozicija visuomenėje yra garantuota nuo pat primicijos. Iš nežinomo klieriko jis staiga pasidaro Father. Ir tas titulas, tarsi žemiška aureolė, pripildo pagarba visus: kataliką ir nekataliką, intelektualą ir bemokslį, darbininką ir valstybės prezidentą, seną ir jauną, vyrą ir moterį. Jei tarnybai ar darbui gauti reikia rekomendacijos, kunigo rekomendacija turi lemiančios reikšmės. Kunigo žodis gali nukreipti policijos akis nuo įtariamo.
JAV bene bus vienintelė pasaulyje valstybė, kurioje daugybė visiškai pasaulietiško pobūdžio susirinkimų ir ceremonijų, kaip 150 mokyklose mokslo diplomų išdavimas, Kongreso atidarymas, Vyr. Teismo sesijų atidarymas, organizacijų susirinkimai, suvažiavimai, posėdžiai, organizuoti pusryčiai ar pietūs, pradedami dvasiškių su invokacijomis ir maldomis. Tas rodo didelį tautos religingumą tuo labiau, kad Bažnyčia čia atskirta nuo valstybės. Bažnyčios atskyrimą nuo valstybės daugiau jaučia tikintieji, kaip kunigai. Tikintiesiems reikia savo lėšomis išlaikyti parapijas ir mokyklas. Kadangi parapijos, palyginus su kitais kraštais, yra labai turtingos, tai kunigas dėl Bažnyčios atskyrimo praktiškai nenukenčia. Jis tik turi dar daugiau laisvės.
Lietuvos kunigui, norint pasiekti parapijos pakraščius, reikėjo sugaišti pusę dienos.
Amerikietis kunigas tolimiausią parapijietį automobiliu pasiekia per 15-20 minučių, o telefonu dar greičiau.
Atrodo, kad šio krašto kunigas, turėdamas gerą profesinį paruošimą ir puikias darbo sąlygas, turėtų būti pats efektingiausias darbininkas Viešpaties vynuogyne.
Pardavėjai Amerikoj neturi sau lygių pasaulyje. Nėra tokio dalyko, ko neparduotų. Sakoma, kad geras pardavėjas, norėdamas, parduotų George Washington tiltą pirmam gatvėje sutiktam praeiviui...
Ar šio krašto kunigai yra tokio pat lygio agentai? O turėtų būti dar geresni, nes jie atstovauja nepalyginamai geresnę kompaniją ir pardavinėja tobulą produktą. Kompanijos centras yra danguje, o produktas "Tiesa, Kelias ir Gyvenimas".
Bažnyčia atskirta nuo gyvenimo
Kadangi, kaip minėjau, visuomeninėse ir valstybinėse funkcijose yra vietos religijai ir visų religijų dvasiškiams rodoma ypatinga pagarba, tai praeina nemažai laiko, kol svetimšalis sužino, kad Bažnyčia atskirta nuo valstybės. Bet tam pačiam svetimšaliui užtenka išklausyti kelis pamokslus, kad pastebėtų, jog Bažnyčia čia visiškai atskirta nuo kasdieninio gyvenimo.
Jei Lietuvoje pasiekė kleboniją žinia, kad parapijiečio arklys ar karvė dingo iš ganyklos, pirmą sekmadienį girdėsi pamokslą apie "Nevok!". Jeigu parapijoj gimė pavainikis kūdikis, kunigai griausmus iš sakyklų svaidė, šaukdami apie paleistuvavimą. Okupacijų ir karo metu girdėjai pamokslus prieš savųjų įskundimus okupantams, prieš moterų draugavimą su svetimais kareiviais, prieš girtuokliavimą, kuris plito karo metu. O kas išskaičiuos pamokslus apie netinkamas madas, nepadorius filmus, blogas knygas, netinkamas draugystes, negerbimą tėvų ir vyresniųjų, pykčius, barnius ir nesantaikas šeimose.
Pasiklausius Lietuvos bažnytkaimyje iškalbaus kunigo, kaip jis vanojo parapijiečius už šimtus nuodėmių, atrodė, kad jo auditoriją sudarė Sodomos ir Gomoros gyventojai. Dievo ranka, rodos, jau buvo pakilusi bausti, bet kunigas dar paskutinę minutę mėgino išgelbėti "avis", šaukdamas prie atgailos.
Amerikos reporteris po tokio pamokslo būtų tiesiai movęs į kleboniją prašyti davinių apie didžiuosius nusikaltimus. Galima įsivaizduoti, kaip toks interview būtų vykęs. Pirmiausia klebonas būtų labai sumišęs: "Kiek divorsų?... kiek žmogžudysčių?... išprievartavimų?... vagysčių?... jaunuolių nusikaltimų?... Sakote — per metus?... Žmogau, tokių atsitikimų nėra šioje parapijoje buvę per 10 metų!..."
Tokia naujiena pritrenktų net šalto ir karšto mačiusį Walter Kronkite ar jam lygų reporterį. Tiktai įgimta amerikiečio pagarba dvasiškiui sulaikytų nuo klausimo: "Tai ko plėšaisi sakykloje, Father, turėdamas šventą parapiją?"...
Šiame krašte kas 6 minutės įvykdoma žmogžudystė, kas 5 išprievartavimas, kas 4 padaromas ginkluotas apiplėšimas. O ką besakyti apie vagystes, jaunuolių nusikaltimus, vandalizmą, seksualinį palaidumą, begėdiškus filmus, blogas knygas? Kaip į tai reaguoja kunigai? Jokios reakcijos. Neteko girdėti bažnyčioje, kad tie veiksmai yra nuodėmingi.
Žinau, kad amerikietis kunigas nustebs: "Kam sakyti? Šešių metų vaikas jau žino, kas gera ir bloga." Sutinku. Bet visa bėda, kad vien žinojimas nei vaiko, nei suaugusio nesulaiko nuo blogo. Tik baimė bausmės, sankcijų, veiksmo pasekmių paprastai nulemia taip darykir nedaryk.
Lietuvos katalikas, kas sekmadienį, girdėdamas apie nuodėmę ir jos pasekmes, 152 nuo mažens įprato bijoti Dievo, žmogžudystė, išprievartavimas, vagystė, pirmoje eilėje jam buvo sunki nuodėmė, otik antroje vietoje įstatymo sulaužymas. Jis susilaikė nuo blogo dėl to, kad Dievas jo veiksmą matė, o ne dėl policininko.
Amerikoje yra atvirkščiai. Štai charakteringas pavyzdys. Prieš kelis metus laikraščių antraštės skelbė: Altar Boy Killed His Girlfriend"...
— Jis buvo puikus mokinys... Iš geros šeimos... Kasdien tarnavo Mišioms... — aimanavo policijoje 16 metų žmogžudžio parapijos vikaras. Tai kas, kad jis kasdien ėjo į bažnyčią. Apie Dievo baimę ir nuodėmę jis bažnyčioje negirdėjo. Dideliam ar mažam amerikiečiui žmogžudystė, išprievartavimas, apiplėšimas yra tik valdžios įstatymo sulaužymas. Jis bijo tik policininko. Dievas čia gyvena tik bažnyčioje. Už jos sienų Jo pareigas perima policininkas.
Kartą padariau mažą eksperimentą lituanistinėje mokykloje. "Kas atsitinka, kai banditas nužudo ar apiplėšia žmogų?" — paklausiau per katekizmo pamoką. "Jis padaro didelę nuodėmę," choru atsakė vaikai. "O ko visados reikia bijoti, negerai elgiantis?" klausiau toliau. "Dievo!"... atsakė visi.
Per krašto pažinimo pamoką į tą patį klausimą, kas atsitinka, ta pati klasė atsakė "Jis nueina į kalėjimą". "Ko reikia bijoti, negerai elgiantis?" —"Policininko..." "O jeigu policininkas nemato?" — "Jis nusikaltėlį vėliau sugauna." "O jeigu nesugauna, ar tada viskas tvarkoje?" — "Oh yes!...Banditas yra lucky!...Turi daug pinigų!..."
Kai priminiau apie Dievą ir nuodėmę, vaikai sukruto nustebę. Ne kitaip reaguoja ir suaugusieji.
Dievas, paliktas bažnyčioje, nustoja savo galios. Kai aną metą baisus uraganas daužėsi po pietų vidurio Amerika, teko nuotrupas pajusti ir Čikagoje. Išsėmęs iš skiepo vandenį, pažįstamas rašė: "Žinai, įsitikinau, kad Amerikos Dievas mažiau galingas, kaip Lietuvos. Atsimeni, jei Lietuvoje trūko lietaus ar siautė liūtys, vėtros ar ledai (o kokie jie buvo juokingai maži, palyginus su uraganais), tai kunigai laikė Mišias tą intencija ir ragino žmones melstis, kad "Dievas nukreiptų savo rykštę". Ar girdėjai kada, kad Amerikos kunigai gamtos nelaimes surištų su Dievu?"...
Ne, negirdėjau. Tokiose nelaimėse Dievo vietą užėmė galingos apdraudimo kompanijos. Jos padengs padarytus nuostolius. Tiesa, girdi bažnyčioje, kad Kristus numalšino audrą, bet tas buvo Palestinoje... ir audra gal nebuvo tokia didelė... O koks mažas, silpnas ir tolimas nuo visko pasidaro Dievas, uždarytas bažnyčiose!...
Kristus tebevaikščioja Jordano pakrantėmis, o nusikaltimai Amerikos miestų Main Street’ais
Pamokslai, išskyrus vasarą, sakomi kas sekmadienį per kiekvienas Mišias. Kas sudaro jų turinį? Du trečdaliai pamokslų yra niekas kitas, kaip praplėstas, savais žodžiais atpasakojimas skaitytos evangelijos be jokios asociacijos su dabartimi.
"Kokius gražius pamokslus kitados pasakydavo Lietuvos kunigai. Kelis prisimenu, kaip šiandien, o jau praėjo virš 40 metų. O dabar, išėjęs iš bažnyčios, nepasakytum, apie ką kalbėjo", skundėsi, grįžtanti iš bažnyčios sena lietuvė.
O pamokslininkas, tur būt, jaučiasi skelbęs Evangeliją, mokęs tikinčiuosius apie Kristų, atlikęs savo kunigišką pareigą. Tiesa, kad skelbė Evangeliją ir mokė apie Kristų. Bet Evangelija, nesurišta su šiandien, yra tik istorija. Kristus, neperkeltas iš Palestinos į Ameriką, yra tik istorinis asmuo. Jei Kristus pamoksle dar tebevaikščioja su apaštalais Jordano pakrantėmis, tai Jis yra tik (istorinė) Tiesa.Kristus, iš Evangelijos pamokslininko perkeltas į šių dienų Ameriką, jau yra Tiesa, Kelias ir Gyvenimas, t. y. pilnas ir gyvas Kristus.
Sugauta moteris, belaužant žmonos ištikimybę, Evangelijoj yra istorinis faktas. Kino žvaigždės, mainančios vyrus, kaip pirštines, ir kas ketvirta šeima divorsų teisme yra gyvenimas.
— Ačiū Tau, Viešpatie, kad nesu, kaip anas muitininkas, — meldėsi fariziejus Palestinos sinagogoje. Ar ne tą pačią, nors ir be žodžių, maldą kartoja amerikiečiai pietų bažnyčiose, kur negrai gali atsisėsti tiktai jiems skirtoje vietoje ir priimti Komuniją tik tada, kai baltieji pasitraukė nuo Dievo stalo? Kristus pasmerkė fariziejaus maldą. Tas pats elgesys liko nepasmerktas šiame krašte per 100 metų, nes Kristus, perskaičius tą evangeliją, dar vis paliekamas Palestinoje.
Tais laikais Kristus, paklaustas apie artimo meilę, pasakė palyginimą apie gerąjį samarietį. Šiais laikais Kristus, gavęs tą patį klausimą Amerikoje, pasakytų tokį palyginimą: "Vieno miesto pasiturinčiame kvartale gyveno geri, ramūs ir malonūs žmonės. Bet vieną dieną į tą miesto dalį atsikėlė negrų šeima..." Arba gal tokį: "Buvo kartą didelė, patogiai įrengta mokykla, į kurią kasdien rinkosi šimtai laimingų vaikų. Vieną dieną motina, kuri savo vaiką taip pat mylėjo, kaip ir kitos motinos, atvedė savo sūnų į tą mokyklą. Vaikas buvo protingas, malonus, švariai aprengtas, kaip ir kiti vaikai, bet jis buvo juodas"...
Koks pastabus kiekvienai smulkmenai, koks gyvenimiškas buvo Kristus! Žygiuodamas Palestinos laukais. Jis nepraleido progos savo palyginimais atkreipti apaštalų akis į gamtą, į žmonių papročius, jų apsiėjimą, džiaugsmus ir skausmą. Amerikoje Jis nepraeitų, nepastebėjęs kinų reklamų, "džentelmenams" skirtų žurnalų, kuriuose moterys "aprengtos" tiktai inčo platumo kaspinėliu, grakščiai permestu strateginėse vietose; paskaitytų, ką apie seksą privalo žinoti kiekvienas erdvės amžiaus žmogus. Jis diskretiškai dirsteltų į motorizuotas poreles "drive-in" kinuose arba "meilės alėjose". O kokių gyvenimiškų palyginimų išgirstų kunigai, jeigu jie turėtų palydėti Kristų Amerikoje, kaip apaštalai lydėjo Palestinoje.
Kodėl Billy Graham sutraukia šimtatūkstantines minias į Amerikos stadijonus ir milijonines prie TV aparatų? Žodžio pirkti jam nereikia, bet jis nėra oratorius. Pamokslai nėra gilūs. Tema amžinai ta pati: biblija, 154
Kristus, nuodėmė. Jo pamokslai labai primena tuos, kuriuos kai kas "atsimena, kaip šiandien po 40 metų". Billy Graham neveda klausytojų į Palestiną pas Kristų, bet Kristų parodo, kaip Kelią ir Gyvenimą šių dienų Amerikoje. Kristaus akivaizdoje išvardina šių dienų nusikaltimus, pridengtus moderniais kriminologijos pavadinimais, senais nuodėmėsvardais. Neveltui pažįstamas amerikietis katalikas išsireiškė: "Jei ne Billy Graham, užmirštume, kad dar yra tokia seniena,vadinama nuodėme".
Jeigu druska suges...
Kas turėtų formuoti visuomenės moralę? Kieno balsas turėtų būti girdimas, kalbant apie šeimos instituciją? Kas turėtų švelninti rasinius aštrumus? Kas turėjo kovoti prieš maldos išmetimą iš mokyklos? Kas.jei ne Bažnyčia?
Pavarčius žurnalus, pasiklausius diskusijų TV programose, matai, kad "specialistų" netrūksta tas problemas nagrinėti. Psichologai, sociologai, seksologai, psichiatrai, šeimų patarėjai, vedybų patarėjai ir kiti jaučiasi kompetentingi pareikšti savo nuomonę. Bažnyčia tyli.
Net patys rimčiausi žurnalai įtikinančiai perša mintį, kad šio krašto moralės varžtai dar permažai duoda laisvės. Girdi, tai vis Viktorijos ir puritonų laikų papročių liekanos. Statistiniai daviniai, surinkti universitetuose, rodo, kad jaunimas moralės dėsnius, pagal kuriuos jų seneliai gyveno, griežtai atmetė, kaip atgyvenusią senieną, ir mėgina pats susikurti praktiškus ir priimtinus moralės dėsnius. Apgailestaujama, kad jie vieni pasimetę kryžkelėje, nutraukę ryšius su praeitimi ir neturį gairių ateičiai. Nėra tokie dideli vargšai. Aukščiau minėti visokių vardų patarėjai skuba su paguoda, kad moralės srityje jau padaryta milžiniška "pažanga". Seksologas (knygos įvade pavadintas garsiausiu pasaulyje) rašo: "Kai prieš 50 metų lytinis santykiavimas tarp nevedusių buvo laikomas nuodėme, tai šiandien modemus žmogus žino, kad toks santykiavimas yra tik galutinė žmogaus išraiška". Argi jaunimas gali išdrįsti pasirodyti ne "moderniu"?
Tie patys seksologai ir sociologai įrodo, kad ištikimybė santuokoje nebūtina. "Paįvairinimai" išeitų abiems pusėms tik į gerą. Berašant šį straipsnį, pasirodė žinia, kad suvažiavę gydytojai svarstė, ar šeima dar reikalinga, ar jau atgyvenusi praeities institucija. Ar Bažnyčia apie tai neturi nieko pasakyti?
Jei kam reikalinga praktiško patarimo, "ar gyventi su geru, ištikimu vyru, ar nueiti su mylimu", arba "ar laikyti aukštą standartąir būti mokykloje nepopuliaria, ar populiarumą nusipirkti už 'laisva visiems' kainą", tas kreipiasi į Dear Abby, Anne Landers ir panašius praktiškus patarėjus. Jų patarimai dažniausiai puikūs ir protingi, bet juose nefigūruoja moralinis principas. Klausimas sprendžiamas tik praktiškai.
Dear Abby vadina automobilį "paauglių miegamasis ant ratų" arba "susiporavusių paauglių rojus". Bet kol kas tik vienas New Jersey kapelionas paskelbė kovą prieš nuolatinį poravimąsi mokykloje ir susilaukė rimto žurnalo dėmesio. Tas parodo, kad spaudos puslapiai atviri tiek kunigui, tiek visų rūšių patarėjams.
Kai juodą vaiką išmeta iš mokyklos, nueina dar ir vienas kitas dvasiškis į demonstraciją už jo teises kovoti. Dievo išmetimas iš visų mokyklų nerado atgarsio net Bažnyčios viduje. Washingtonas išgirsta keliolika tūkstančių balsų. Bažnyčia per savo tikinčiuosius galėtų prabilti į Washingtoną keliasdešimties milijonų balsu, bet apgailėtinai tyli. Nuo kardinolų iki eilinių kunigų pareiškė nepasitenkinimą tie, kuriems reporteriai mikrofoną prie burnos prikišo arba žurnalistas į namus atėjo.
Tikrai, kur bežiūrėtum, tiek daug banališkumo, paviršutiniškumo, kad jauti, jog kažko esminio trūksta šio puikaus, turtingo krašto gyvenime. Ko? Nežinau. Bet prisimena Šv. Rašto žodžiai: "Jeigu druska suges..."
Gyvenimas Amerikoje nepaprastai įdomus. Kaip minėjau, banalus ir lėkštas, be skonio kartais, bet visados nepaprastai spalvingas. Stiklo šukės blizga deimantais. Iš ekrano liejasi entuziazmas dėl cigaretės skirtingo dūmo arba dėl lūpų pieštuko. Dėl naujų veido dažų reklama lieja žodžių upę, tarsi būtų atradę amžinosios jaunystės maskę.
Kodėl nėra jokio entuziazmo Bažnyčioje? Argi kunigai neturi vertingesnių daiktų įpiršti žmonėms, kaip minėti? Jie stovi arčiausiai amžinos jaunystės, jėgos, energijos, grožio, gėrio ir meilės Šaltinio.
Žmogaus autentiškumo štampas kunigo rankose
Niekados žmogus nebuvo taip smulkiai analizuojamas ir nagrinėjamas, kaip dabar. Jį išardyti atsiranda daugybė specialistų. Medikai, psichologai, psichiatrai, sociologai, antropologai ir seksologai griebia jam priklausomą žmogaus dalį ir kiša po padidinamu stiklu. Savaime aišku, kad toji žmogaus dalis pasirodo neproporcingai didelė, palyginus su visu organizmu. Seksologui atrodo, kad žmogaus esmė glūdi jo seksualinėj potencijoj. Psichiatrui žmogus yra savo pasąmonės vergas. Sociologui žmogus yra sunkiai suprantamas sutvėrimas, nes jis amžių eigoje yra tuo pačiu laiku socialinių santvarkų kūrėjas, formuotojas ir kartu jų produktas.
Tose begalinėse analizėse žmogus neatpažįsta savęs. Tėvai sulaukę naujagimio, nežino, kaip su juo apsieiti. Pasižiūrėjus į jį nemokšos akimis, atrodo, mielas savas kūdikis, pasiskaičius, ką specialistai apie jį rašo, žinai, kad gimė preciziška, komplikuota mašina. Paspausi nelaiku ir nevietoje kokį "klapaniuką" ir atsiras visokios fobijos, kurias nei psichiatras neišvarys.
Reikia, kad išmėsinėtą ir išnagrinėtą 20 amžiaus žmogų kas nors sumontuotų į harmoningą vienetą ir uždėtų autentiškumo štampą: čia yra žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą. Jo esminė dalis yra nemirtinga siela. Tą galią žemėje turi tik Bažnyčia.