BRONIUS KRISTANAVIČIUS, S. J.
Antra kelionė vedė mus į Lepinų kalnus. Maždaug 500 metrų aukštumoje tuose kalnuose driekiasi lyguma, kurioje randasi apie 12 miestų ir miestelių. Tris Littorijos provincijos miestus — Sezze, Pri-verno ir Prossedi — turėjome šiandien aplankyti.
Pavažiavę apie 20 kilometrų už Cisternos, pasukome i kairę. Čia, netoli kryžkelės, pamatėme mažą aerodromą, ant kurio gulėjo keli sudegę vokiečių ar italų lėktuvai. Kelias į Sezze buvo gana geras ir mes leidomės pilnu greičiu.
NE ŠV. POVILO, BET MŪSŲ KELIONĖ
Artinantis prie kalnų papėdės kelias pradėjo nežymiai kilti. Mūsų šoferis, nematydamas jokių kliūčių, nemažino greičio ir mes tikėjomės greitai galėsią pasiekti kelionės tikslą. Tačiau, toji kelionė vos nepasibaigė katastrofa. Mat, kalnų papėdėje buvo gilus ir platus griovys, išraustas vandens srovės, tekančios nuo šiaurės į pietus. Per tą griovį vedė gana aukštas tiltas. Dabar jis buvo sugriautas. Deja, niekas nepadėjo jokio pavojaus ženklo ir mes nieko blogo neįtarėm. Mūsų šoferis pamatė pavojų tik tada, kai iki prarajos beliko vos keli metrai. Bet tų metrų jam užteko. Mūsų laimei prieš patį tiltą kelias buvo rupus, ir šoferis galėjo sustabdyti mašiną. Mes, žinoma, nukritom nuo sėdynių, bet nesusižeidėm. Kai išlipome iš automobilio ir apžiūrėjom sugriautą tiltą, tuokart supratome, kuo mūsų kelionė galėjo baigtis.
Norėdamas išsiblaškyti ir nukreipti amerikiečių dėmesį nuo to incidento, pradėjau jiems pasakoti apie šv. Povilo kelionę į Romą. Kadaise tėv. Liudvikas Hertling, S. J., Bažnyčios istorijos profesorius, man yra sakęs, kad Romos krikščionys sutiko šv. Povilą ties Apijaus prekyviete prie Trijų Tabernų (žr. “Apaštalų darbus”, 28, 15). Šv. Povilas tuokart buvo siunčiamas į Romą, o Romos krikščionys, sužinoję apie jo kelionę, išėjo toli jo pasitikti. Dabar negaliu atsiminti, kuri iš tų dviejų vietovių — Apijaus Prekyvietė ar Trys Tabernos — buvo ties Sezze, taigi maždaug toje pačioje vietoje, kur mes, vos išvengę nelaimės, šluostėmės nuo kaktos stambius prakaito lašus. Nors aš, norėdamas išblaškyti amerikiečius, negailėjau nei žodžių, nei gestų, bet mačiau, kad jiems rūpėjo ne šv. Povilo, bet mūsų kelionė ir tos kelionės incidentas. Jie, matyt, mirties baimę pergyveno žymiai labiau už mane ir negalėjo nuo jos taip greitai atsipalaiduoti.
Aplenkę sugriautą tiltą, pasiekėme tokį duobėtą kelią, kad galėjom važiuoti gal kokių 2 ar 3 mylių greitumu. Važiuodami pirmyn, lenktyniavom su vienu ūkininku, jojančiu ant asilo. Tas asilas mus labiau išblaškė, negu mano pasakojimas apie šv. Povilo kelionę. Iš tiesų, gal kokias 10 ar 15 minučių mums nebuvo aišku, kas pirmas pasieks Sezze: asilas ar automobilis.
Važiuojant į kalną pasisekė pralenkti asilą, bet nepasisekė važiuoti daugiau, kaip 10 mylių į valandą. Nežinau, kuriuo tikslu tas kelias buvo taip subombarduotas, bet bombų jam tikrai nepagailėta. Blogiausia, kad niekas nesirūpino pataisymu: nei provincijos autoritetai, nei savivaldybė.
SEZZĖS GELSVA SAVIŠALPA
Įvažiavus į Sezzę, mums krito į akį, kad daug žmonių dėvi tos pačios spalvos rūbais. Gelsvi buvo moterų sijonai, gelsvos vyrų kelnės, gelsvi vaikų drabužiai. Kodėl Sezzės gyventojai taip mėgsta gelsvą spalvą?
Tą paslaptį mums išaiškino katedros klebonas: Sezzės aerodromo sandėliuose amerikiečiai buvo sukrovę daug visokio turto: maisto produktų, padangų, drabužių, baltinių lovoms ir gelsvos spalvos antklodžių. Vieną naktį kažkam pavyko įsilaužti ir apžiūrėti, kas ten yra. Kitą naktį nemaža turto dalis atsidūrė Sezzėj. Iš gelsvų antklodžių žmonės pasisiuvo drabužius.
Man buvo labai įdomu pasižiūrėti, ką sakys mano bendradarbiai amerikiečiai į tą savotišką “savišalpą”: ar jie prižadės drabužių tiems, kurie patys jau buvo jais apsirūpinę, ar nuspręs nieko neduoti. Bet jie, pasikalbėję savo tarpe angliškai, nutarė į tą “savišalpą” nekreipti dėmesio. Jie tikrai pasielgė pagal Šv. Rašto posakį: “Kas turi, tam bus dar pridėta”.
Sezzės miestas buvo pastatytas iš pilko akmens, ir aš iki šiol negaliu pasakyti, ar žmogus buvo pavergęs akmenį, ar akmuo žmogų. Niekur kitur nesu matęs tokio santykio žmogaus su akmenimi, kaip šitame garsiame kitados mitologiškų ciklopų, vėliau lotynų ir romėnų, o dabar italų mieste. Visas Sezzės miestas susidėjo iš dviejų elementų: akmens ir žmogaus, žmogaus ir akmens. Tas šaltas, pilkas ir kietas akmuo žiūrėjo į mus iš kiekvieno pastato, iš gatvės grindinio ir iš visos apylinkės. Niekur jokio medžio, niekur jokios žolelės, niekur jokios kitos spalvos, kaip pilko ir šalto akmens, kuri supo visą žmogaus gyvenimą.
Nepaisant klebono aiškinimo, negalėjau pilnai suprasti, iš ko čia žmonės gyvena. Man atrodė, kad čia turėjo būti amžinas pasninkas, amžinas neprisivalgymas ir amžina kova už kiekvieną grūdą. Pats katedros klebonas atrodė tikras Sezzės skurdo, pasninko ir neturto simbolis. Jis buvo mažo ūgio senukas, tarsi pastyręs nuo šalčio ir alkio, nedrąsus ir lyg savyje susitraukęs. Jo žodžiai buvo duslūs, mostai negyvi, žingsniai neryžtingi. Jis gyveno tarp akmenų ir jautė jų svorį.
Nežinau, ar tai buvo tik sutapimas, kad tą patį slegianti įspūdį darė ir seselė vyresnioji, prižadėjusi organizuoti beturčiams virtuvę. Jos ir klebono nuomone, Sezzėj reiktų šelpti tik vaikus ir tuos senelius, kurie nebegali paeiti. Kitaip nebus galima atsiginti žmonių, nes čia visi alkani, visi neturtingi ir visi be jokios didesnės maisto atsargos.
Palikęs jų nuožiūra atrinkti pačius neturtingiausius ir susiradęs amerikiečius, išvažiavau iš Sezzės, pritardamas širdyje tiems, kurie organizavo “savišalpą”. Kai žmogus pasiekia tam tikrą neturto, alkio ir skurdo laipsnį, jis arba pasiduoda apatijai, arba organizuoja “savišalpą”. Sezzėj mačiau ir vienų, ir kitų, ir visiems turiu daug simpatijos. Stebiuos, kad tie geri žmonės turėjo užtektinai energijos grumtis su akmenuota ir nederlinga žeme, kuri vos galėjo palaikyti jų gyvybę.
ŠALPA TIK JOS REIKALINGIEMS
Priverno miestas atrodė nepaliestas karo ir aš negalėjau suprasti, kodėl jis buvo įtrauktas į mano darbo planą. Tačiau, neturėdamas galios pakeisti tą planą, turėjau šį tą prižadėti.
Nebeatsimenu gerai, su kuo Priverno mieste vedžiau derybas. Atsimenu tik tiek, kad, beieškant vyskupo, mane apspito nemažas kunigų būrys ir primygtinai prašė, kad ir jiems padėčiau. Aš jiems atsakiau, kad neturiu galios ir patariau kreiptis arba į šv. Tėvą, arba į popiežiaus komisiją. Širdyje tačiau pasiryžau jų prašymo neremti. Jei mes pradėsime šelpti ir tuos, kurie nuo karo nenukentėjo, negalėsime šelpti tų, kurie viską prarado.
Priverno, kaip ir Sezze, yra vyskupijų centrai. Kadaise jie turėjo atskirus vyskupus, bet nuo 13 šimtmečio buvo sujungti su Terracina ir pavesti vienam ganytojui. Deja, vyskupo neradau nei Sezzej, nei Priverno mieste. Iš kunigų sužinojau, kad jis gyvena mažame Sonnino mieste. Kadangi tas miestas buvo gana toli nuo mūsų kelio, negalėjau prašyti amerikiečiu, kad ten mane nuvežtų. Pasiryžau aplankyti vyskupą kitą kartą. Vyskupas, paprastai, turi gana gerą savo vyskupijos vaizdą ir, norint sudaryti tikslų šelpimo planą, būtinai reikia su juo pasitarti.
Atsisveikindamas su Priverno kunigais, paprašiau jų sudaryti neturtingiausių žmonių sąrašą ir prižadėjau juos šelpti iki kito derliaus. Į tą sąrašą neturėtų įeiti daugiau, kaip 100 žmonių. Už 2 ar 3 savaičių prižadėjau atvažiuoti su maisto produktais.
Man besitariant su kunigais, amerikiečiai tarėsi su miesto burmistru. Paskui pasirodė, kad ir jie mažai ką prižadėjo.
Prossedi nebuvo įtrauktas į mano sąrašą ir vietos klebonui sakiau, kad atvažiavau palydėti amerikiečių. Vėliau klebonas sužinojo iš Priverno kunigų mano kelionės tikslą ir aplankė mane Romoj. Jam prižadėjau duoti tik tai, kas atliks nuo kitų miestų.
Vakare grįžome į Romą pro garsią Fossanuova abatiją, kurioje 1274 m. mirė šv. Tomas Akvinietis.
Už poros dienų mes vėl buvome kelionėje. Šį kartą leidomės į Terraciną, Fondi ir Formiją.
FENIKIEČIAI IR CIKLOPAI
Būdamas pirmą kartą Sardinijoje, atsitiktinai pamačiau fenikiečių grabus ir buvau taip pritrenktas tos istorinės vietos, kad nuo tos dienos pasiryžau atliekamu laiku gilintis į Italijos istoriją. Dabar, važinėdamas po Pietų Italiją, turėjau progos aplankyti daug istorinių vietų ir norėjau gerai ta proga pasinaudoti. Todėl prieš kiekvieną kelionę pasiskaitydavau turistų vadovą arba Trecani enciklopediją ir pasižiūrėdavau, ką tos knygos sako apie tuos miestus ir miestelius, kuriuos teks aplankyti.
Apie Terraciną sužinojau, kad jis buvo senas volšių (volsci) miestas, vadinamas Anxur. Romėnai, nugalėję volšius, tą miestą pavadino Terracina. Čia jie buvo pastatę savo šventovę, stadioną, kareivines ir kitus pastatus. Iš Terracinos romėnai slinko tolyn į pietus ir užėmė Fondi, Itri ir Formiją. Spėjama, kad jau pirmojo šimtmečio pabaigoje Terracina buvo vyskupijos centras. Vėliau Terracina pergyveno vandalų puolimus, matė ostgotų, longobardų ir vokiečių kariuomenes, keletą kartų buvo apiplėšta saracėnų, savo laiku buvo prijungta Bažnyčios valstybei ir pro miesto vartus turėjo praleisti prancūzų ir ispanų kariuomenes, besirungiančias dėl Pietų
Italijos žemių. Daug įvairių kovų matė ir kiti miestai. Dabar tie miestai buvo nuterioti vokiečių ir amerikiečių. Tokia buvo tų miestų dabartis.
Bet kokia, iš tiesų, jų praeitis? Kur yra jų pradžia?
Tą klausimą iškėlė man Pietų Italijos žemėlapis. Mat, į pietvakarius nuo Terracinos stūkso nemažas kalnas, vadinamas Monte Circeo. Išlindęs iš Pontinijos pelkių ir Tirrenų Jūros, jis siekia beveik 500 metrų aukštumos ir atrodo kaip koks milžiniškas piliakalnis arba milžinų pastatytas bokštas. Pietinėje kalno atšlaitėje yra keisto mūro likučiai, kuriuos italai vadina ciklopų mūrais. Tie mūrai sudaro archeologų ir istorikų galvosūkį. Seni graikų padavimai taip pat mini ciklopų mūrus, esančius Sicilijoje ir Lippari salose. Bet atrodo, kad toji mitologinė tauta buvo įsikūrusi ir Italijos žemyne. Juk be Circeo kalno tų mūrų galima rasti Sezzėj, Segni, Ferentino, Alatri ir Montecassino. Jei nenori tikėti į legendarinę ciklopų tautą, pasižiūrėjęs į tuos mūrus negali neigti buvimo tos tautos, kuri juos pastatė.
Kai važiavau į Terraciną, buvau matęs tik ciklopu mūrų paveikslus. Jie man padarė tokį pat įspūdį, kaip fenikiečių kapai, iškalti uoloje maždaug prieš 3 ar 4 tūkstančius metų.
Terracinoje radome vyskupo vikarą, keletą kunigų ir du seselių vienuolynus. Visi atsikvėpė lengviau, kai sužinojo mūsų kelionės tikslą. Matydamas, kad kunigai ir vienuolės yra tikrai išbadėję, paprašiau generalvikaro pradėti šelpimą nuo kunigų ir vienuolių. Gyvendami tarp visiškai neturtingu žmonių, jie neturėjo jokių pajamų ir, galima sakyti, sudarė čia pačią neturtingiausią žmonių kategoriją. Be to, ypač pas seseles, kasdien ateidavo išbadėjusių žmonių ir prašydavo išmaldos. Ką gali jiems duoti, jei pats nieko neturi? Vatikano pagalba sudarė galimybę apsiginti nuo bado ir vieniems, ir kitiems. Todėl, išvažiuodamas iš Terracinos, pasiryžau kuo greičiausiai čia vėl sugrįžti, kad žmonės pajustu, jog popiežius jais rūpinasi ir nori jiems padėti.
NETIKRO POPIEŽIAUS MIESTE
Fondi stovi šiek tiek toliau nuo Via Appija, todėl buvo mažiau sugriautas. Nuo jūros pusės tą miestą supa gražūs apelsinų sodai. Jie dabar geltonavo auksiniais vaisiais. Pamatęs tuos vaisius, pagalvojau, kad čia nėra tokio bado, kaip Terracinoj. Tą mano spėliojimą patvirtino seselės, pas kurias sustojom.
Seselės priklausė tai pačiai kongregacijai, kuri man padėjo Cesano stovykloj. Jos buvo girdėjusios apie mane iš kitų seselių ir laikė mane lyg savuoju. Jų informacijos apie Fondi miesto padėtį buvo man labai naudingos.
Norėdamos su mumis ilgiau pasikalbėti, jos išsiuntė dvi moteris pakviesti burmistrą ir kleboną. Kleboną jos gyrė kaip uolų ir sumanų kunigą, o apie burmistrą nenorėjo kalbėti. Aš pradėjau įtarti, kad seselių ir burmistro santykiai nėra nuoširdūs.
Burmistras buvo apie 60 metų amžiaus, nedidelis, bet stambaus sudėjimo vyras. Išgirdęs mūsų kelionės tikslą, jis paleido tokią žodžių srovę, kokios iki šiol dar nebuvau girdėjęs. Pradžioje klausiausi jo išsižiojęs, bet paskui, išgirdęs įprastas bendrybes apie “kilnų miestą”, “darbščią tautą” ir “garbingą praeitį”, pradėjau nuobodžiauti. Stovinėdamas tai ant vienos, tai ant kitos kojos, galvojau apie nedrausmingus kardinolus, kurie, rodos, XIV šimtmetyje susirinkę Fondi mieste, išrinko antipopiežių ir pataikavo prancūzams. Jei toji nedrausmingų kardinolų konklavė sudarė “garbingą” Fondi miesto praeitį, tai aš, būdamas Fondi burmistru, ta garbe nesididžiuočiau. Tas neteisėtai išrinktas “popiežius” buvo nemaža Bažnyčios nelaimė, nes jis pradėjo Bažnyčios skilimą, užsitęsusį beveik 40 metų.
Nežinau, kaip ilgai būtų kalbėjęs Fondi burmistras, jei jo nebūtu nutraukęs kun. John Boland, mūsų misijos šefas. Mandagiai, bet labai aiškiai jis pasakė miesto galvai, kad mes atvažiavome ne studijuoti Fondi miesto istorijos, bet suteikti neturtingiems to miesto gyventojams pagalbą. Jei jis nori prisidėti prie šelpimo darbo, tegul sudaro su klebonu patikimų žmonių komisiją, kuri atrinks nuo karo labiausiai nukentėjusias šeimas.
Burmistras, paraudęs ir sumišęs, atsakė, kad komisiją jis galįs sudaryti ir be klebono. Bet kun. Boland nenusileido ir pareikalavo, kad į komisiją įeitų klebonas.
Mums besikalbant su burmistru, atvyko ir klebonas. Atsisveikinę su miesto galva, mes išdėstėm klebonui visą šelpimo planą ir paprašėme tartis su burmistru. Iš neaiškaus kunigo atsakymo matėme, kad susitarimas nebus lengvas. Tuokart aš pasiūliau kitą planą, būtent pavesti šelpimo darbą seselėms. Jos pažįsta visus neturtingus Fondi gyventojus ir gali sudaryti nuo karo nukentėjusiųjų sąrašą. Tą sąrašą gali papildyti klebonas ir burmistras.
Mano pasiūlymas atrodė visiems priimtinas, ir mes lengva širdimi galėjome atsisveikinti su klebonu ir seselėms.
APIPELIJĘ MAISTO PRODUKTAI
Mažas Itri miestas, kurį aplankėme tą pačią dieną, buvo įspraustas tarp keturių kalnų ir sudarė lyg kokią užtvarą nuo jūros. Ant vienos gana aukštos kalvos stovėjo sena pilis ir suteikė miestui saugumo jausmą. Dabar miesto centras buvo taip sugriautas, kad jame gyveno tik kelios šeimos.
Pasiteiravę pas vaikus, kur gyvena klebonas, pasukome į miesto pakraštį ir už poros varsnų radome jo namą. Jis gyveno su savo motina ir seserimi ir nudžiugo mūsų apsilankymu. Nebeatsimenu gerai, ar mes tą dieną aplankėme ir miesto burmistrą. Prisimenu tik tiek, kad klebonas mielai sutiko organizuoti virtuvę ir prašė kuo greičiausiai atsiųsti maisto produktų.
Iš Itri į Formiją yra tik keli kilometrai ir mes per kelioliką minučių galėjom pasiekti paskutinį mūsų kelionės tikslą. Važiuodamas į Sardiniją ir į Pietų Italiją, keletą kartų buvau sustojęs pas buvusios mano sekretorės motiną, gyvenančią Formijoj, ir gerai žinojau apie to miesto padėtį. Todėl, parodęs amerikiečiams kelią į savivaldybos rūmus, pats tuojau nuskubėjau pas parapijos kunigus.
Kunigai man pasakė, kad kažkoks mūsų komisijos valdininkas prieš porą savaičių atvežė čia maisto produktų, paliko juos drėgname sandėlyje ir liepė laukti tolimesnių komisijos parėdymų. Tuo tarpu tie maisto produktai gerokai apipelėjo, bet jokių tolimesnių nurodymų jie nesulaukė. Ką su tais produktais daryti?
Labai nustebau, kad nei komisijos pirmininkas, nei Delia Valle man apie tai nieko nesakė. Bet jei produktus čia atsiuntė, tai reiškia, kad norėjo žmonėms padalinti. Kadangi manęs prašė įsteigti Formijoj virtuvę, tai tie produktai priklauso man ir aš galiu jais savo nuožiūra pasinaudoti.
Padaręs išvadą, paprašiau kunigų organizuoti virtuvę: sudaryti neturtingųjų sąrašus, parinkti porą virėjų ir parūpinti tinkamas patalpas. Apžiūrėjęs makaronų maišus, pastebėjau, kad tik apatinis maišas šiek tiek apipelėjęs. Tuos maišus tuojau pakėlėme nuo drėgnokų grindų ir apsaugojom nuo tolimesnio gedimo. Už poros savaičių prižadėjau vėl čia sugrįžti.
Padėkojęs kunigams už prižadėtą bendradarbiavimą, nuėjau aplankyti buvusios sekretorės motinos. Ji gyveno pačiame miesto centre, pažino daugybę apylinkės žmonių ir galėjo suteikti naudingų informacijų apie kitus miestus. Vienas jos giminaitis buvo Castelforte miesto burmistras, antras Spigno Saturnija gydytojas. Tie miestai buvo įtraukti į mano darbo planą ir aš neabejojau, kad jos giminės padės man atlikti mano uždavinį.
Sekretorės motina pasiūlė man sustoti Formijoje porą dienų. Jos pusseserė turinti laisvą kambarį ir galėsianti mane priglausti. Jei aš pats betarpiškai susitarsiu su Castelforte ir Spigno burmistrais bei kunigais, nebus jokių neaiškumų.
Jos pasiūlymas sustoti Formijoje man patiko, ir aš prižadėjau apie tai pagalvoti. Tuo tarpu turėjau grįžti į Romą, o iš ten aplankyti dar keletą Littorijos provincijos miestų.
Grįždamas namo pastebėjau, kad amerikiečiai turi kitų planų. Jiems netrukus reikėsią važiuoti į Neapolį, todėl Littorijos provincijos miestus galėsią lankyti tik vėliau, gal už 2 ar 3 savaičių.
Nors su amerikiečiais važinėti buvo patogu ir malonu, bet supratau, kad negalėsiu visą laiką priklausyti nuo jų malonės ir turėsiu pasidaryti savarankiškas. Aš pats, žinoma, galėčiau palaukti 2 ar 3 savaites, bet ar galės palaukti išbadėję žmonės, kuriems, kaip pats mačiau Cisternoj, šiltos sriubos lėkštė reiškė didelę pagalbą. Ne, reikia atsiskirti nuo amerikiečių, paprašyti Vatikano atskiros susisiekimo priemonės ir kuo greičiausiai gabenti maisto produktus į tuos miestus, kuriuos jau buvau aplankęs. Pavasarį ir vasarą, kada atsiras vaisių ir daržovių, palengvės maisto problema. Bet dabar, esant šaltam orui, negalima prarasti ne tik savaitės, bet ir dienos. Tik kažin kokį atgarsį ras mano prašymas komisijoje ir Vatikane?
--
Sekančiame numeryje:
44
VIRTUVĖS
-