JUOZAS KOJELIS
Kalbantysis šia tema iš klausytoju. ar skaitytoju nekartą susilaukia tokių replikų:
— Bepig tau kalbėti, kai savo vaikų neturi, — papriekaištaujama bevaikiui kalbėtojui. O mažamečių tėvui ar motinai kartais net piktai papranašaujama:
— Kalbėk, kalbėk — suvalgysi savo žodžius, kai vaikai, sukūrę šeimas su svetimtaučiais, pabėgs iš lietuvių bendruomenės.
Ir tačiau kalbėti reikia. Kalbėti reikia ne tik tokių priekaištų ir nelemtų galimybių akyvaizdoje, bet ir tikintis naujų apkaltinimų, kad ta tema nieko naujo nebepasakoma. Kalbėti reikia, nes lietuvybės perdavimas jaunajai kartai faktiškai yra svarbiausias visokeriopos mūsų kultūrinės veiklos tikslas ir tolimesnėje distancijoje pagrindinė laisvinimo kovos sąlyga. Ne tiek nauja pasakyti, ne išminti rodyti ir ne pasmerkimo rimbu švaistytis kalbama apie tautinės gyvybės išlaikymą šeimoje. Kalbama gal labiau paguosti ir dvasiniai sustiprinti ir save, ir... nerūstaujanti savo kaimyną. Juk “tautinis broliškumas kiekvieną įpareigoja būti savo brolių sąžine” (Juozas Girnius). O kad nepapiktintų kaimyno, kalbėtojas ta tema pats turi apsivilkti viešo atgailautojo ašutine. Juk nė vienas nesame šia prasme teisus.
LIETUVIŠKAS DEGUONIS
Visi, tur būt, sutiksime, kad svarbiausia tėvų pareiga savo vaiko atžvilgiu yra paruošti jį savarankiškam gyvenimui, kad pilnutiniai galėtų išsiskleisti jo asmenybė ir kūrybinės galios. Tas paruošimas pagrindinai vykdomas trijose plotmėse:
a. Išimtinoje tėvų atsakomybėje yra fizinių vaiko reikalavimų patenkinimas. Čia veikia nerašyti gamtos įstatymai, galioją aukštesnei ir žemesnei tvarinijai;
b. Idėjinio-moralinio ugdymo kryptį lemia tėvai, mokykla, Bažnyčia;
c. Intelektualinį subrendimą ir profesinį paruošimą pagrindinai atlieka mokykla.
Normalioje atmosferoje, t. y. savoje tautoje, tautinis ugdymas vystosi tarsi savaime. Ir dalis mūsiškių suklysta, galvodami, jog ir čia mūsų vaikai “savaime” taps pakankamai geri lietuviai.
Tiesa, mes visi žinome, kad tautine prasme mes esame išmesti į tuščią erdvę. Žinome faktą, bet neišmąstome galutinių išvadų. Tuščioje erdvėje gyvas organizmas išsilaiko, jei su savim turi kvėpuoti reikalingo deguonio. Mūsų tautinei gyvybei išlaikyti irgi reikia deguonio, lietuviško deguonio, kurio generatoriumi svetimame krašte gali ir turi būti lietuviška šeima. Dabartinėse sąlygose niekas negali jai tų teisių atšaukti nei nuo tų pareigų atleisti.
Galima spėti, kad bent 99% tremtinių tėvų nori savo vaikus matyti lietuviais, bet iš jų gal tik 9% savo pareigas lietuvybei atlieka patenkinamai. 90% daro maža arba nieko nedaro, kad tie jų norai realizuotųsi. Ir tie, kurie be pastangų nori gerų rezultatų, primena aną nesubrendusi mokyklinį jaunimą, kuris irgi turi gerus norus: mokėti dėstomus dalykus, nori gauti gerus pažymius, tik... nenori mokytis. Kaip ir anie jaunuoliai, kurie už blogus pažymius atsakomybę suverčia mokytojams, mes irgi dažnai dėl vaikų nulietuvėjimo kaltiname visą pasaulį, išskyrus... save.
Jei mąstymai tautines gyvybės išlaikymo klausimu, kaip anksčiau minėjome, turėtų prilygti viešai sąžinės apyskaitai, tai į kokius klausimus, patys save teisdami ar pateisindami, mes, vaikų tėvai, turėtume atsakyti?
Bandykime tuos klausimus sugrupuoti į tris kategorijas:
LIETUVIŠKA APLINKA ŠEIMOJE
Palankiai nuteikiančią ir skatinančią vaiko lietuviškus nusiteikimus aplinką sudaro pačių tėvų pozityvus apsisprendimas ir iš to apsisprendimo plaukią veiksmai lietuvybės, lietuviškumo ir Lietuvos atžvilgiu. Tad ir analizuodami savo šeimoje sukurtą aplinką, mes, tėvai, turėtume atsakyti kad ir į tokius klausimus:
1. Ar priklausome organizuotai Lietuvių Bendruomenei, kuri “išeivijoje savo narius jungia visu gyvenimo pločiu” ir “savyje slepia visą tą tikslų visumą, kuriais reiškiasi tautinė gyvybė” (Juozas Girnius)?
2. Ar dalyvaujame — jei taip, tai ar sąžiningai atiduodamu įnašu — Lietuvos laisvinimo darbe?
3. Ar šelpiame savo artimuosius pavergtoje Tėvynėje?
4. Ar lietuvių kultūros ugdymui atiduodame prideramą duoklę?
5. Ar savo namuose turime lietuviškų knygų biblioteką, ar esame įsigiję ir perskaitę žymesniųjų mūsų rašytojų kūrinius ir mokslininkų veikalus? Ar mūsų kolekcijoje yra ir lietuviškos muzikos plokštelių? Ar mūsų namuose kabo lietuvio dailininko paveikslas?
6. Ar mūsų namus lanko lietuviški laikraščiai ir žurnalai? Ar juos skaitome ir keliamus klausimus diskutuojame savo tarpe?
7. Ar esame įsigiję ir ne tik perskaitę, bet rūpestingai išstudijavę V. Čižiūno “Tautini auklėjimą šeimoje” ir Juozo Girniaus knygą “Tauta ir tautinė ištikimybė”?
8. Ar pripažįstame ir gerbiame savuosius autoritetus? Vaikai nusisuks nuo lietuvybės, jei tėvams lietuvių literatūra ir spauda žemo lygio, visuomenės veikėjai - garbėtroškos, politikai - sukčiai, lituanistinių mokyklų mokytojai - nevykėliai. Kas sės nepagarbos vaisius savo namuose, tas ir savo namuose rinks karčius nepagarbos vaisius.
(Taipogi: Ar mes, tikintieji, aktyviai įsijungiame į lietuviškų parapijų veiklą ir ar su vaikais dalyvaujame lietuviškose pamaldose? — Red.)
TIESIOGINĖS PASTANGOS
Antroji klausimų grupė būtų nukreipta į tiesiogines pačių tėvų pastangas savo vaikams įkvėpti lietuviškąją dvasią, kad lietuviškąsias vertybes ne tik pažintų, bet ir pamiltų. Čia mes, tėvai, vėl turėtume patys save paklausinėti:
1. Kiek laiko kasdien skiriame tiesioginiam bendravimui su savo vaikais: pasikalbėjimams, žaidimams, bendram skaitymui, dainavimui?
2. Ar dažnai išvažiuojame su savo vaikais į gamtą, kad palyginimais atskleistume jiems savo tėvynės grožį?
3. Ar nuteikiame savo vaikus, kad Lietuvoje likusiems artimiesiems parašytų laiškučius ir nors simboliškai savais įnašais įsijungtų į jų šelpimą?
4. Ar sustoję prie Lietuvos žemėlapio arba vartydami Lietuvos vaizdų albumą, pavedžiojame juos po savo gimtuosius kaimus ir miestelius, ar aplankome pilis, bažnyčias, ar pavežiojame juos Lietuvos traukiniais, plentais ir upėmis, ar pakopinėjame po Lietuvos kalvas, ar kartu parankiojame gintarą Baltijos pajūryje, ar miškuose aplankome busimąsias nepriklausomos Lietuvos šventoves, pašvęstas kritusių miško brolių krauju?
5. Ar pasakome ryžtingą ne, vietoje gailestingo taip, kai vaiko elgesys ir įnoriai graso lietuviškajam jo apsisprendimui?
PAGELBINĖS LIETUVIŠKO UGDYMO PRIEMONĖS
Kratydami lietuviškosios pareigos sąžinę, mes, tėvai, pagaliau turėtume sustoti prie trečiosios sąžinės sąskaitos fazės ir savęs paklausti, ar pilnai išnaudojame mums pasiekiamas pagelbines lietuviško ugdymo priemones:
1. Pačioje pirmoje vietoje turime savęs paklausti, ar leidžiame vaikus į lietuvišką mokyklą. Bet to dar permaža. Tuoj pat turime pridėti kitą klausimą: ar visomis priemonėmis keliame vaikų akyse tos mokyklos ir lietuvio mokytojo autoritetą. Tautiniai sąmoningoje šeimoje lietuviškos mokyklos autoritetas turi eiti bent lygiomis su amerikietiškos mokyklos ir lietuviui mokytojui ugdoma ypatingai didelė pagarba.
2. Ar prenumeruojame vaikų laikraštėlius ir ar perkame vaikų literatūrą?
3. Ar rūpinamės pirmajai komunijai vaikus paruošti lietuvių kalba ir ar jie meldžiasi iš lietuviškų maldaknygių?
4. Ar vaikas priklauso lietuviškai organizacijai? Ar įjungiame jį į tautinius ansamblius, chorus, sporto, scenos mėgėjų būrelius ir t.t.?
Visais šiais atvejais mano vaiko lietuvišką dvasią formuojančios jėgos ateina iš kitų šaltinių: per lituanistinę mokyklą ateina mokytojai -auklėtojai, per spausdintą žodį - rašytojai, Bažnyčios reprezentantai vaiko dvasią formuoja per religinį paruošimą, visuomenininkai — per organizacijas ir t. t. Visos šios priemonės didžiai reikšmingos. Tačiau jos nustos savo efektingumo, jei jose nedalyvaus ir patys tėvai. Jei tėvai netalkins mokyklai, vaikui nieko gera neduos; priešingai, pats vaikas greičiausia taps mokyklos darbui našta ir kliūtim. Jei tėvai netaps lietuviško spausdinto žodžio interpretatoriais, vaikų literatūra padidins namuose popierinę maklatūrą. Jei tėvai nereikalaus, kai kuriais atvejais dabartinėse sąlygose vaikų religinis parengimas pozityviai neprisidės prie vaiko lietuviškos dvasios vystymosi. Jei organizacijų vadovams nepatars, yra pavojaus, kad jaunimo organizacijos gali tapti tiltais, kuriais tolimesnėse distancijose lietuvių jaunimas perbėgs į amerikiečių visuomenę.
FAKTAI IR NORMOS
Klausimų daug ir, kaip skaitytojas jaučia, į visus juos laukiama teigiamų atsakymų. Ar tie reikalavimai lietuviškai šeimai pakeliami? Deja, lietuviškoji šeima turi juos pakelti. Tautinė ištikimybė reikalauja, kad į kovą už tautos gyvybę kiekvienas sąmoningas lietuvis savajame kovos sektoriuje įsijungtų visomis priemonėmis.
— Bet ar verta taip labai koncentruoti jėgas ten, kur pralaimėjimas, kad ir labai tolimoje ateityje, bet vistiek bus neišvengiamas? Juk visi sutirpsta šiame tautų katile, — išsprūsta žodžiai net iš labai šviesių lietuvių lūpų. Tiesa, kad ištirpsta, bet pirmiausia ištirpsta mažiausiai atsparūs elementai. Taurieji metalai išsilaiko ilgiausiai. Niekad neištirpsta, kurie tame katile amžinai nepasilieka. Ir mes, savo vaikus auklėdami lietuvybei, pirmiausia auklėjame grįžimui. Bet prileidus ir kitokias galimybes, mūsų kova prasmės nenustoja. Leiskime kalbėti Juozui Girniui:
“...faktiškoje padėtyje ieškoti savęs pateisinimo yra nebe realizmas, o amoralizmo iliuzija, kad ir žmogaus atveju faktai skelbia tiesą... Būdamas laisvas, žmogus iš gamtinės tikrovės išsiveržia į moralinę tikrovę, kurioje jis stovi nebe prieš dėsnius, bet prieš normas, įpareigojančias žmogų tam, kas vertinga. Moraliniu požiūriu tikra yra ne tai, kas faktiškai yra, o tai, kas privalo būti, ir todėl žmogaus atveju ne faktai liudija normas, o normos teisia faktus” (“Tauta ir tautinė ištikimybė”, 282 p.).
“Ne išorinio pasisekimo galimumai, o siekiamosios vertybės yra žmogiškai prasmingos veiklos norma. Už tai, kas brangu, kovojama neklausiant laimėjimų galimumų. Kokios galimybės bebūtų, kova už tai, kas brangu, niekada nėra beviltiška ir beprasmiška dėl to, kad ji pačioje savyje yra vertinga. Pats kovojimas jau yra savyje laimėjimas” (ten pat, 296 p.).
Išeinant iš teiginio, kad faktai neliudija moralinių normų, reikėtų būti labai atsargiems, faktais matuojant lietuviškos šeimos tautinės ištikimybės laipsnį. Gali būti nemaža atvejų, kad tėvas ir motina, neįstengę savo vaiko išlaikyti lietuvių bendruomenėje, gali niekuo nebūti nusikaltę tautinei ištikimybei. Nors rezultatai ir yra tikslas, tačiau ne jie, o pastangos liudija tikėjimą tautiniais idealais. Ir tos pastangos kaip tik ipareigoja mus visus tais klausimais rūpintis ir apie juos kalbėti.
ij�peh�� ��� esto padėtį buvo man labai naudingos.
Norėdamos su mumis ilgiau pasikalbėti, jos išsiuntė dvi moteris pakviesti burmistrą ir kleboną. Kleboną jos gyrė kaip uolų ir sumanų kunigą, o apie burmistrą nenorėjo kalbėti. Aš pradėjau įtarti, kad seselių ir burmistro santykiai nėra nuoširdūs.
Burmistras buvo apie 60 metų amžiaus, nedidelis, bet stambaus sudėjimo vyras. Išgirdęs mūsų kelionės tikslą, jis paleido tokią žodžių srovę, kokios iki šiol dar nebuvau girdėjęs. Pradžioje klausiausi jo išsižiojęs, bet paskui, išgirdęs įprastas bendrybes apie “kilnų miestą”, “darbščią tautą” ir “garbingą praeitį”, pradėjau nuobodžiauti. Stovinėdamas tai ant vienos, tai ant kitos kojos, galvojau apie nedrausmingus kardinolus, kurie, rodos, XIV šimtmetyje susirinkę Fondi mieste, išrinko antipopiežių ir pataikavo prancūzams. Jei toji nedrausmingų kardinolų konklavė sudarė “garbingą” Fondi miesto praeitį, tai aš, būdamas Fondi burmistru, ta garbe nesididžiuočiau. Tas neteisėtai išrinktas “popiežius” buvo nemaža Bažnyčios nelaimė, nes jis pradėjo Bažnyčios skilimą, užsitęsusį beveik 40 metų.
Nežinau, kaip ilgai būtų kalbėjęs Fondi burmistras, jei jo nebūtu nutraukęs kun. John Boland, mūsų misijos šefas. Mandagiai, bet labai aiškiai jis pasakė miesto galvai, kad mes atvažiavome ne studijuoti Fondi miesto istorijos, bet suteikti neturtingiems to miesto gyventojams pagalbą. Jei jis nori prisidėti prie šelpimo darbo, tegul sudaro su klebonu patikimų žmonių komisiją, kuri atrinks nuo karo labiausiai nukentėjusias šeimas.
Burmistras, paraudęs ir sumišęs, atsakė, kad komisiją jis galįs sudaryti ir be klebono. Bet kun. Boland nenusileido ir pareikalavo, kad į komisiją įeitų klebonas.
Mums besikalbant su burmistru, atvyko ir klebonas. Atsisveikinę su miesto galva, mes išdėstėm klebonui visą šelpimo planą ir paprašėme tartis su burmistru. Iš neaiškaus kunigo atsakymo matėme, kad susitarimas nebus lengvas. Tuokart aš pasiūliau kitą planą, būtent pavesti šelpimo darbą seselėms. Jos pažįsta visus neturtingus Fondi gyventojus ir gali sudaryti nuo karo nukentėjusiųjų sąrašą. Tą sąrašą gali papildyti klebonas ir burmistras.
Mano pasiūlymas atrodė visiems priimtinas, ir mes lengva širdimi galėjome atsisveikinti su klebonu ir seselėms.
APIPELIJĘ MAISTO PRODUKTAI
Mažas Itri miestas, kurį aplankėme tą pačią dieną, buvo įspraustas tarp keturių kalnų ir sudarė lyg kokią užtvarą nuo jūros. Ant vienos gana aukštos kalvos stovėjo sena pilis ir suteikė miestui saugumo jausmą. Dabar miesto centras buvo taip sugriautas, kad jame gyveno tik kelios šeimos.
Pasiteiravę pas vaikus, kur gyvena klebonas, pasukome į miesto pakraštį ir už poros varsnų radome jo namą. Jis gyveno su savo motina ir seserimi ir nudžiugo mūsų apsilankymu. Nebeatsimenu gerai, ar mes tą dieną aplankėme ir miesto burmistrą. Prisimenu tik tiek, kad klebonas mielai sutiko organizuoti virtuvę ir prašė kuo greičiausiai atsiųsti maisto produktų.
Iš Itri į Formiją yra tik keli kilometrai ir mes per kelioliką minučių galėjom pasiekti paskutinį mūsų kelionės tikslą. Važiuodamas į Sardiniją ir į Pietų Italiją, keletą kartų buvau sustojęs pas buvusios mano sekretorės motiną, gyvenančią Formijoj, ir gerai žinojau apie to miesto padėtį. Todėl, parodęs amerikiečiams kelią į savivaldybos rūmus, pats tuojau nuskubėjau pas parapijos kunigus.
Kunigai man pasakė, kad kažkoks mūsų komisijos valdininkas prieš porą savaičių atvežė čia maisto produktų, paliko juos drėgname sandėlyje ir liepė laukti tolimesnių komisijos parėdymų. Tuo tarpu tie maisto produktai gerokai apipelėjo, bet jokių tolimesnių nurodymų jie nesulaukė. Ką su tais produktais daryti?
Labai nustebau, kad nei komisijos pirmininkas, nei Delia Valle man apie tai nieko nesakė. Bet jei produktus čia atsiuntė, tai reiškia, kad norėjo žmonėms padalinti. Kadangi manęs prašė įsteigti Formijoj virtuvę, tai tie produktai priklauso man ir aš galiu jais savo nuožiūra pasinaudoti.
Padaręs išvadą, paprašiau kunigų organizuoti virtuvę: sudaryti neturtingųjų sąrašus, parinkti porą virėjų ir parūpinti tinkamas patalpas. Apžiūrėjęs makaronų maišus, pastebėjau, kad tik apatinis maišas šiek tiek apipelėjęs. Tuos maišus tuojau pakėlėme nuo drėgnokų grindų ir apsaugojom nuo tolimesnio gedimo. Už poros savaičių prižadėjau vėl čia sugrįžti.
Padėkojęs kunigams už prižadėtą bendradarbiavimą, nuėjau aplankyti buvusios sekretorės motinos. Ji gyveno pačiame miesto centre, pažino daugybę apylinkės žmonių ir galėjo suteikti naudingų informacijų apie kitus miestus. Vienas jos giminaitis buvo Castelforte miesto burmistras, antras Spigno Saturnija gydytojas. Tie miestai buvo įtraukti į mano darbo planą ir aš neabejojau, kad jos giminės padės man atlikti mano uždavinį.
Sekretorės motina pasiūlė man sustoti Formijoje porą dienų. Jos pusseserė turinti laisvą kambarį ir galėsianti mane priglausti. Jei aš pats betarpiškai susitarsiu su Castelforte ir Spigno burmistrais bei kunigais, nebus jokių neaiškumų.
Jos pasiūlymas sustoti Formijoje man patiko, ir aš prižadėjau apie tai pagalvoti. Tuo tarpu turėjau grįžti į Romą, o iš ten aplankyti dar keletą Littorijos provincijos miestų.
Grįždamas namo pastebėjau, kad amerikiečiai turi kitų planų. Jiems netrukus reikėsią važiuoti į Neapolį, todėl Littorijos provincijos miestus galėsią lankyti tik vėliau, gal už 2 ar 3 savaičių.
Nors su amerikiečiais važinėti buvo patogu ir malonu, bet supratau, kad negalėsiu visą laiką priklausyti nuo jų malonės ir turėsiu pasidaryti savarankiškas. Aš pats, žinoma, galėčiau palaukti 2 ar 3 savaites, bet ar galės palaukti išbadėję žmonės, kuriems, kaip pats mačiau Cisternoj, šiltos sriubos lėkštė reiškė didelę pagalbą. Ne, reikia atsiskirti nuo amerikiečių, paprašyti Vatikano atskiros susisiekimo priemonės ir kuo greičiausiai gabenti maisto produktus į tuos miestus, kuriuos jau buvau aplankęs. Pavasarį ir vasarą, kada atsiras vaisių ir daržovių, palengvės maisto problema. Bet dabar, esant šaltam orui, negalima prarasti ne tik savaitės, bet ir dienos. Tik kažin kokį atgarsį ras mano prašymas komisijoje ir Vatikane?
--
Sekančiame numeryje:
44
VIRTUVĖS
-