ALFONSAS GRAUSLYS
Šitaip įvardindami šį straipsnį, turime galvoje krikščionišką tiesą ir jos ugdomą vaisių — šventumą, taigi tą gėrį, kuris sklinda, kai mes apaštalaujame. Kas tai yra apaštalauti? Ar visi krikščionys privalo apaštalauti? Tai du klausimai, kuriuos šiame straipsnyje svarstysime.
KAS TAI YRA APAŠTALAUTI?
Apaštalauti — tai pirmiausia visokeriopą gėrį įvairiais galimais būdais ir priemonėmis, visomis kryptimis sėti ir skleisti. Kadangi gamtoje didžiausia fizinio gėrio skleidėja yra saulė, kuri šviečia, šildo, ligos bakterijas naikina, gyvybę gydo ir ją ugdo, tai čia pasinaudosime jos pavyzdžiu apaštalavimo sąvoką plačiau atskleisti.
Saulė šviečia. Apaštalauti — tai tiesą skleisti: nurodymais bei pamokymais prietarus sklaidyti, gerais raštais klaidos tamsą naikinti ir tiesos šviesą įžiebti.
Saulė šildo. Apaštalauti — tai kurti savyje krikščioniškos meilės persunktą, simpatingą, patrauklią asmenybę, kurią žmonės sutikę vėl susitikti norėtų, kuri savo meilės šiluma visiems krikščionybę rekomenduotų ir į ją viliotų.
Saulė ligų bakterijas naikina. Apaštalauti — tai kovoti su nuodėme, jos progas, t. y. pagundas, žmonėms šalinti; budėti, kad savo neatsargiu elgesiu kitų nepapiktintume, į nuodėmę nepastumėtume.
Saulė gydo ir gyvybę ugdo. Apaštalauti — tai savo teigiamu nusistatymu matyti visa, kas yra gera pasaulyje, jį kelti, savo dorybe kitus dorybėje stiprinti, viltį ir optimizmą gaivinti, nes ir saulė savų spindulių dėka mums pasaulio spalvas rodo. Apaštalauti — tai bandyti įkvėpti žmonėms tą nuotaiką, kurios pagalba ir sunkiausiose gyvenimo valandose nepamirštų, kad ir už tamsiausių debesų saulė yra ir po juodžiausios nakties ji pasirodys, nes nėra taip sunkios kančios, kurios negalėtume įprasminti. Tad apaštalauti, plačiausia to žodžio prasme, reiškia spinduliuoti tikėjimą, viltį, meilę, gerumą, dvasinę sveikatą visur, kur svyravimai, abejonės ir melas, kur nusiminimas ir neviltis, kur neapykanta, nuodėmė ir beprasmybė.
Dievo meilė mums ir mūsų meilė broliams yra kaip balsas ir jo aidas. A. G. Sertillanges, O. P.
Labiau religine, krikščioniška prasme, apaštalauti — tai rūpintis krikščionybės likimu dabartyje ir ateityje, ir jausti atsakingumą už ją. Štai kodėl kiekvienas pakrikštytasis turi su tuo skaitytis, ar jo veiksmai ir žodžiai krikščionybę stato ar ją griauna. Norime ar nenorime, mes, savo buvimu ir pasireiškimais, įtaką darome. Apaštališkai nusiteikęs tikintysis privalo rūpintis, kad toji įtaka būtų teigiama.
Apaštalauti — tai Dievą ir Jėzų Kristų liudyti savo gyvenimu, kad iš mūsų gyvenimo juos atpažintų. Rašytojas D. Merežkovskij, rašydamas apie Šv. Povilą ir jo susidurimą su pirmaisiais krikščionimis, sako: “Jei jis ir niekada nebūtų Kristaus matęs, tai dabar Jo mokiniuose Jį atpažindavo: jų balsuose jis girdėjo Jo balsą, jų veiduose matė Jo veidą”. Šitaip apaštalaudami, t. y. savo gyvenimu Jį liudydami, mes padedame sieloms, Jo nepažįstančioms, susitikti su Juo.
Apaštalauti — tai gyventi Evangeliją pasaulio akivaizdoje. Taip liudija Sacharos apaštalo Charles de Foucauld elgesys ir jo nustatyta mažiesiems broliams apaštalavimo programa.
Apaštalauti — tai ryškinti žmogaus sieloje glūdintį Dievo paveikslą; tą paveikslą nuo dulkių ir nešvarumų valyti. Juk žmogaus siela yra savo prigimtimi krikščioniška. Geras sielų tyrinėtojas net ir nuodėmingiausiose sielose suranda ar sukelia aptemdyto ar prarasto Dievo ilgesį. Štai kodėl šia prasme apie žmogų galvodamas rašytojas F. Dostojevskis savo romanuose daug kartų vaizduoja Kristaus šviesą suspindinčią net labiausiai puolusių sielų tamsumose. Tad apaštalauti — tai statyti Dievo karalystę sielose, o per jas ir pasaulyje, tai Kristaus “Teateinie Tavo karalystė” ilgesį artinti ir Dievo garbę dauginti.
Apaštalauti — tai drauge su Kristumi bendradarbiauti ir dalyvauti Jo pasaulio išganymo darbe. Tai išeiti iš savo uždarumo, iš to vien susirūpinimo savo asmenišku sielos stoviu ir jos išganymu, iš to pasyvumo artimųjų ir Bažnyčios likimo atžvilgiu, tai pajutimas pareigų aplinkinėms sieloms ir todėl suaktyvėjimas ir kitų aktyvumui telkimas.
Išreikšdami apaštalavimo sąvoką vienu sakiniu, galėtume pasakyti, kad apaštalauti reiškia nešti tiesos šviesą ten, kur melo tamsa; meilę, kur neapykanta; dorybę, kur nuodėmė; optimizmą ir viltį, kur nusiminimas; prasmę, kur beprasmiškumas; Dievą, kur bedievybė. Tai, anot palaiminto C. Colombiere, “visur, kur tik einame, Dievą duoti”. Tai tartum antgamtinė gėlė, visur Dievu dvelkianti, nes, anot Apaštalo “esame Dievui geras Kristaus kvapas ir išganomųjų, ir žūstančiųjų tarpe. (2 Kor. 2, 15)
APAŠTALAVIMAS — VISU MŪSŲ PAREIGA
Jei krikščioniška pareiga yra artimą mylėti, tai tuo pačiu yra pareiga ir apaštalauti, nes aukščiausias meilės darbas yra sielų gelbėjimas. Jei tos pareigos dauguma nejaučia, tai todėl, kad silpnai tiki. “Ar tu tiki į Dievo karalystę? Jei taip, tai turi pasidaryti neramus” (Šv. Bernardas). Gilus tikėjimas, taigi įsitikinimas, negali nevirsti to įsitikinimo skleidimu. Jei giliau tikėtume, negalėtume šaltai žiūrėti į netikinčius, atsimindami tuos mįslingus ir sukrečiančius Kristaus žodžius: “Kas netiki, tas jau pasmerktas” (Jon. 3, 18) — ypač, jei to pasmerkimo žyme galėtų būti pažymėtas kuris mums artimas ar mylimas žmogus! Juk, nei kiek neprisidėdami prie artimo dvasinio pakėlimo, galėtume užsitarnauti mus smerkiančio jo nusiskundimo: “Neturėjau žmogaus” (Jon. 5, 7). Ir jei ramiai žiūrėti į fiziniai žūnantį ir jo negelbėti yra nusikaltimas, tai kodėl neveiklumas žūnančios sielos akivaizdoje nebūtų vertas pasmerkimo?!
Čia prisiminus apie pavojus artimo kūnui, negalima neiškelti šiame krašte užtinkamo krikščionių sunkaus nusikaltimo artimo meilei — to fakto, kad visai neinama gelbėti, kai artimas užpuolamas, kitiems žmonėms matant ir stebint. Visuomenės pasyvumas, kai artimas šaukiasi pagalbos, rodo visišką artimo meilės sunykimą ir todėl širdies nukrikščionėjimą ir sukalkėjimą.
Apaštalavimo Kristus reikalauja. Tik pasiskaitykime Šv. Luko Evangelijos keturioliktą skyrių apie Viešpaties pakvietimą į vakarienę (t. y. Dangaus karalystę — A. G.) ir pakviestųjų išsikalbinėjimus, pasiteisinimus, nenorint to pakvietimo priimti. Tuos pasiteisinimus girdėdamas, šeimininkas tarnui įsako: “Eik greitai į miesto gatves Ir skersgatvius ir vesk čia beturčius, luošus, aklus ir raišus (t. y. įvairius nusidėjėlius — A. G.)... Eik į kelius ir patvorius ir priversk eiti, kad mano namai būtų pilni” (Luk. 14, 21-23). Žodžiais “eik,... vesk,... priversk...” Viešpats uždeda saviesiems pareigą apaštalauti. Niekas tad neturi teisės, kaip Kainas, Dievo šaukiamas atsakyti, teisinantis: “Ar aš esu savo brolio sargas?” Niekas negali kratytis atsakomybės už tuos, su kuriais gyvenime dažniau susiduria.
Pareigos apaštalauti reikalauja ir griežtai dogmatiniai krikščionybės pagrindai. Čia ypač iškeltina Kristaus Mistinio Kūno tiesa, kuri skelbia mūsų nuostabią artimybę Kristui, kai, krikštu susijungę su Juo ir drauge su visais pakrikštytais, sudarome vieną dvasini organizmą — kūną, kurio galva Kristus, o mes Jo nariai. Todėl šitos savitarpės krikščionių artimybės Kristuje dėka, jie privalo jausti atsakomybę vienas už kitą. Anot Šv. Povilo, reikia, kad “sąnariai lygiai rūpintųsi vieni kitais” ir todėl “jei ką kenčia vienas sąnarys, kenčia visi drauge sąnariai” (1 Kor. 12, 25, 26). Iš to seka išvada, kad narys, kuris nesirūpina kitais, t. y. nejaučia atsakomybės už kitus, yra nesveikas, neatlieka savo pareigų ir todėl visą organizmą sargdina ir žlugdo. Toks, kasdieniais žodžiais tariant, krikščionybę sabotuoja.
Kadangi į tą dievišką organizmą — Kristų likome įauginti krikštu ir kadangi Kristus yra Vyriausias Tarpininkas tarp Dievo ir žmonių (tad ir Vyriausias Kunigas), todėl ir kiekvienas pakrikštytasis dalyvauja Kristaus kunigystėje. Kunigystėn įšventintas asmuo dalyvauja giliau toje Kristaus kunigystėje, bet ir pakrikštytasis pasaulietis yra plačia prasme kunigas. Kunigystės gi pareiga — apaštalauti..
Tą tikinčio ir pakrikštyto pasauliečio kunigišką pobūdį dar labiau sustiprina Sutvirtinimo Sakramentas — dvasinio subrendimo Bažnyčioje ir todėl atsakingumo už kitus sakramentas. Nenuostabu tad, kad šv. Petras, į visus tikinčiuosius kreipdamasis, rašė: “Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, šventoji tauta,... kad skelbtumėte dorybes to, kurs pašaukė jus iš tamsybių į savo įstabią šviesą” (1 Petr. 2, 9). Suprasime todėl ir tai, kad, esant reikalui, krikščionys pasauliečiai gali krikštyti ir kad šis Visuotinis Bažnyčios Suvažiavimas leido tam pasiruošusiems pasauliečiams pamokslus sakyti ten, kur kunigų trūksta. Todėl ir liturgijoje visais laikais šv. Mišių maldos yra daugiskaitoje, nes kunigas, atstovaudamas tikinčiuosius, drauge su jais visais Šv. Auką aukoja. Kunigas konsekruoja duoną, pasaulietis gi privalo pašventinti pasaulines gyvenimo sritis, kaip politiką, meną, socialinį gyvenimą ir t. t., nes tose srityse jis pats dirba.
Toji visa krikščionio artumo Kristui didybės sąmonė įpareigoja atitinkamai gyventi ir krikščionybę skleisti. Todėl ir Viešpats savo kalno pamoksle reikalavo: “Jūs pasaulio šviesa... Tegul jūsų šviesa taip šviečia žmonių akivaizdoje, kad jie matytu gerus jūsų darbus ir garbintų jūsų Tėvą, kurs yra danguje” (Mat. 5, 14-16). Turime tad taip elgtis, kad mūsų elgesys žmonių širdis mobilizuotų, telktų krikščionybei ir jos uždaviniams.
* * *
Apaštalavimas reikalingas mūsų laikams, ypač dėl bedieviško komunizmo smarkaus priešreliginio kovingumo ir veržlumo. Iki šiol mes visi buvome perdaug pasyvūs — ne tik pasauliečiai, bet ir kunigai. Tas pasyvumas reiškėsi tik gynimosi taktika. Ateistams mus nuolat puolant, jis reiškėsi laukimu bažnyčiose geros valios žmonių atėjimo, kai tuo tarpu permažai buvo ieškoma to, kas pražuvę. Žiaurūs krikščionių persekiojimai anapus geležinės uždangos nesulaukia beveik jokių tikinčiųjų masinių protestų ir demonstracijų laisvame pasaulyje. Pasaulio krikščionių tarpe yra žuvusi solidarumo sąmonė. Dėl šito visų krikščionių pasyvumo pavojaus jau po pirmojo pasaulinio karo yra įspėjęs vokiečių katalikų rašytojas F. Herwig. Knygoje “Šv. Sebastijonas iš Veddingo” jis vaizduoja susimąsčiusį dvasiški, kuris, paskaitęs Viešpaties posakį “aš siunčiu jus, kaip avinėlius tarp vilkų” (Luk. 10, 3), taip samprotavo: “Ar iš tikrųjų jis pats eina lyg avinėlis į vilkų narvą? Ar dažniausiai nestovi nuošaliai, kur vilkų urzgimą vos tegirdi? Ar uoliai nesisaugoja, kad neprieitų per arti prie jų karšto kvėpavimo? Kur yra Jėzaus mokytiniai, kurie prekyvietėse ir prie rotušių apie Jį kalba, kurie kartu su žvėrimis vienam narve kiūto, kurie eina pas baltuosius stabmeldžius ir su jais, lyg su broliais, elgiasi? Ar dažniausiai nesėdi jie patogiai įrengtuose kambariuose ir laukia vilku ateinant? Ar nestovi gražiai išpuoštose bažnyčiose ir laukia?... Jie laukia ir neilgai teks jiems laukti, ateis vilkai, lyg tvanas, ir belaukiantieji kartu su kambariais, bažnyčiomis ir klausyklomis bus nublokšti ir nunešti!” Šis Įspėjimas darosi dar gresmingesnis, kai atsimename, kad visam pasaulyje mažėja pašaukimų kunigystėn skaičius ir kai kuriuose kraštuose kunigu yra tiek mažai, kad Bažnyčia negali net apie ofenzyvą ir naujus laimėjimus galvoti. Viešpaties nusiskundimas, kad “piūtis, tiesa, didelė, bet darbininkų maža” (Mat. 9, 37) tuose kraštuose tragiškai pajuntamas. Štai kodėl Bažnyčios šaukimasis pasauliečių apaštalavimo mūsų laikais yra toks aktualus, kad be perdėjimo galima sakyti, jog kai kuriuose kraštuose Bažnyčios likimas yra krikščionių pasauliečių rankose.
Į tą visuotinio apaštalavimo pareigos pajautimą mus ragina ir mūsų priešu veiklumas. Šį straipsni baigiu vienu reikšmingu ir atviru prancūzų komunisto pasisakymu, kuris tilpo vokiškoje H. Wirtz “Stille Revolution” knygoje.
A. Kurauskas LINO RAIŽINYS
“Evangelija yra daug galingesnis ginklas visuomenei atnaujinti už mūsų marksistine pasaulėžiūrą, tačiau mes esame tie, kurie pagaliau jus nugalėsime. Mūsų tik sauja tėra, o jūsų krikščionių yra milijonai. Bet mes, komunistai, žodžiais nežaidžiame. Mes esame realistai ir, kadangi mes esame pasiryžę savo tikslą pasiekti, mes taip pat žinome, kaip tam tikslui priemones sutelkti. Iš mūsų algų ir atlyginimų mes pasilaikome tik tiek, kiek būtinai reikalinga; visa kita, kas lieka, mes atiduodame propagandai... Kaip gali bet kas į Evangelijos vertės pranašumą tikėti, kai jūs jos nevykdote, kai jūs jos neplatinate, kai jūs nei pinigo, nei laiko tam neaukojate? Tikėkite man, mes laimėsime, nes mes tikime mūsų komunistine pasiuntinybe ir esame pasiryžę viską, net mūsų gyvybę paaukoti. Jūs gi bijotės savo rankas susitepti!”
Negalima sakyti, kad tie žodžiai, pilni pajuokos ir grėsmės, neturėtų pagrindo, nes, natūraliai imant, laimi toji pusė, kuri labiau yra įsitikinusi savo idėjų teisingumu ir kuri daugiau dėl jų aukojasi.
Tiesa, Viešpaties Apvaizdos planuose stebuklai yra galimi ir todėl atsiradęs naujas modernus šv. Pranciškus Asyžietis, kaip anas viduramžių šventasis, galėtų pakreipti pasaulio istoriją naujais atgimimo keliais. Tačiau stebuklai nėra dažni. Paprastai Dievas leidžia pasauliui eiti tais keliais, kuriais jis užsitarnavo eiti.
Kiekvienas gi krikščionis turėtų įsidėmėti dažnų apmąstymų vertus žodžius: “Šių laikų pavojus nėra komunizmas, bet krikščionių abejingumas” (Leo Trese). Galėtume papildyti juos ta mintimi, kad komunizmas virs tikru pavojumi tik tuo atveju, jei pasiliksime toliau abejingi ir neveiklūs.