ALĖ RŪTA

    Prieš vertinant bet kurį grožinės literatūros veikalą, stengiamės suvokti du dalyku: apie ką rašyta ir kaip veikalo medžiaga pertiekta. Tai veikalo idėjinė ir formalinė pusė. Galima daug ginčytis, kuri svarbesnė, kuri veikalo grožinę vertę nusveria. Kuri svarbesnė, iš tikro, skonio ir pažiūrų reikalas. Grožinę knygos vertę ar tik nenulemia — kaip parašyta?

    Vis tik, dauguma sutiks, kad ir knygos turinys skaitytoją sudomina arba nuobodžiu atstumia, žavi arba paniekos susilaukia. Temų rašytojui gyvenimas duoda daugybę, bet pasirenkama pačios artimiausios savam žinojimui ir saviems išgyvenimams. Skaitytojui — daugybė knygų, bet skaitomos pirmiausiai tos, kurių tema atitinka laiko dvasiai ar žmogaus ilgesiui.

    Istorinės temos yra būdingos išeiviams rašytojams. Gal natūralu pasinerti į tolimą praeitį, kai išblokštam iš Tėvynės gyvenimo realybė susijaukia, kai gimtosios žemės ilgesys grąžina į svajones ir į dienų pradžią.

    Juozas Kralikauskas, spalvingos epikos kūrėjas, tremties šalty turėjo degti karštu gimtinės ilgesiu ir savųjų žmonių meile. Juk jo pastarųjų dviejų istorinių romanų parašymas, reikia spėti, pareikalavo ne tik didžio rašytojiško susikaupimo ir darbo, bet tiesiog pasiaukojimo. Nupūsti septynių šimtmečių senovės dulkes, atkasti šykščiai mūsų istorijoje tepaminėtas anų laikų gyvenimo ir įvykių detales, atšaukti iš neaprėpiamų glūdumų lietuvio veidą ir jo sielą, — ne taip lengvai įvykdomi užsimojimai, kaip skaitytojams gal atrodytų. įskelti “titnago ugnį” reikia didelės kantrybės, pasiryžimo ir meilės pačiai “ugniai”.

    Užtat reikia pagarbiai autorių sveikinti ir labai džiaugtis, kad bent už jo didį darbą atlyginta vienuoliktojo (už “Titnago Ugnį”) ir tryliktojo (už “Mindaugo Nužudymą”) “Draugo” romano konkurso laimėjimais.

    Mūsų literatūroje daugiau vietos užima Vytautas Didysis, sukilimų ir knygnešių gadynės. Mindaugines temas sėkmingiau panaudojo rašytojas dramaturgas Vyt. Alantas ir dar pora autorių. Ir tik Kralikausko romanų dėka tryliktasis šimtmetis mūsų istorijoje buvo spingtelėtas dailia šviesa. Laikotarpio ir temos pasirinkimas rodo autoriaus ne tik meilę Lietuvos praeičiai, bet ir didelę drąsą — imtis tokių nepermatomų tolių ir bandyti juos rimtai, istoriškai ir psichologiškai nušviesti.

    Šiemet “Draugo” premijuotasis romanas “Mindaugo Nužudymas” (kaip ir to pat autoriaus “Titnago Ugnis”) — savo medžiaga apima Lietuvos valstybės pradžią, Mindaugo valdymo, jo kovų laikotarpi. Jei “Titnago Ugnis” parodė Mindaugo galios kilimą, kietai į savo delną susemiant nepaklusnius atskirų sričių “viešpatėlius” ir krikščionybės priėmimu mėginant Lietuvos likimą surišti su kultūringų, krikščioniškų Vakarų likimu, tai romanas “Mindaugo Nužudymas” vaizduoja didžiojo Lietuvos valdovo pastangų lūžį, atsitrenkus i to laiko religinių, politinių, socialinių ir asmeninių aplinkybių nesutrupinamas sienas.

    “Mindaugo Nužudymo” siužetas įtalpintas į 1263-čiųjų metų vasarą. Prasideda pavasarį, prieš Augmens Atbudimo šventę, ir baigiasi rudenį, kai Lietuvos giriose auksuoja lapai ir kruvinai raudonos uogos... Tą Mindaugui lemtingą vasarą, dvidešimt šešeriems metams praėjus jo sėkmingo viešpatavimo ir dešimčiai — po jo paties ir žmonos Mortos karūnavimo karališkomis karūnomis, jiems abiems ir dviems sūnums apsikrikštijus, iš visų pusių iškyla sunkumai, naujai užpūliuoja jaunos valstybės šašai. Treiniota, Žemaitijos Viešpatis, niršta ir priima savo pily įniršusius viešpatėlius, Mindaugo gimines ir buvusius draugus, nes jų visų valdžia savų apylinkių žmonėms palenkta vienos Valstybės valiai ir jėgai. Vyriausia Valdžia — Mindaugas. Tuo vienu ir vyriausiuoju norėtų būti bet kuris iš pažemintųjų. Kryžiuočiai, nors Mindaugas jau priėmęs krikštą, vis dar užpuldinėja Lietuvą, grobia daugiau žemių, varo nekaltus žmones į vergiją. Senojo lietuvių tikėjimo išpažinėjai, ypač kriviai ir įvairūs žyniai, kursto žmones prieš Valdovą, paniekinusį jų papročius ir dievus. Karalienei Mortai mirus atvykusi našlaičiams pagelbėti ir ilgiau užtrukus gražioji karalienės sesuo Ulė sukelia įtarimų, nešvarių spėliojimų ir kalbų. Visa tai užtvindo Mindaugo priešininkus pavydu, kerštu, neapykanta; tą vasarą virš Mindaugo galvos iškyla prakeikimo ir mirties grėsmė. Su rudens raudonų uogų kekėm ištrykšta nužudytų pirmojo laisvos, valstybinės Lietuvos valdovo-karaliaus ir jo dviejų jaunų sūnų kraujas.

    Romano istorinė medžiaga sumaniai parinkta, sukaupta ir perduota atskirais skyriais (Treiniota, Ulė - Daumantas, Replys - Vygrė, kryžiuočiai ir t. t.), tarytum vėjo gūsiais prieš kylančią juodą audrą. Įvykių planas ir psichologinė įtampa derinasi; romano siužetas atšaukia skaitytoją į prieššimtmetinę tikrovę ir veda jį, didžiai susidomėjusį, iki tragiškos įvykių atomazgos.

    “M i n d a u g o Nužudymas” (kaip ir “Titnago Ugnis”) yra estetinis, drauge lyg ir mokslinis, veikalas. Ir epitetas “mokslinis” ne mažina, o, priešingai, didina šių kūrinių vertę. Mokslinis dviem atžvilgiais: istoriniu ir filologiniu. Iš autoriaus šis darbas pareikalavo nevien kūrybinio susikaupimo, bet ir mokslinių Lietuvos senovės studijų. Dėl istorinės šių romanų tikrovės, dėl jos autentiškumo, galėtų pasisakyti istorikai. Dėl senovinės lietuvių kalbos autentiškumo (ypač “Titnago Ugny”), gal būt, plačiau išsitars mūsų kalbininkai. Mums, eiliniams skaitytojams, “Mindaugo Nužudymas” romane istoriniai momentai įtikinamai nušviesti, senolių kalba graži, su stebinančiai gyvais išlikusiais posakiais (kad ir po kelių šimtmečių) dabartinėse rytų aukštaičių tarmėse. Mus, skaitytojus, Juozo Kralikausko pertiekti istoriniai ir kalbiniai daviniai įtikina; ir mus žavi ta proga — lyg per mažą langelį — pažvelgti į šimtmečiais uždarą lietuvių tautos senovę ir į jos Valstybės pradžią.

    J. Kralikausko kalba ir stilius šiame romane yra iš dalies lyg impresionisto tapytojo kūrinys, iš dalies — lyg skulptoriaus dailiai iškaltos figūros. Autorius gamtą ir žmogų lyg piešia. Taupiais brūkšniais, nedaugeliu spalvų. Paveikslai kyla lyg iš miglų, — šviesūs, atpažįstami, šypsą arba net varvą liūdesiu... Stiliaus daryba: taiklumas, aiškumas, niekur nėra nereikalingo žodžio, nė trupinio. Visos plepiųjų autorių atskilos čia nubrauktos. Vengta periodinių sakinių. Sudėtinių sakinių, tiesa, pas J. Kralikauską yra apsčiai, bet jie irgi trumpi, dailūs, be šiukšlių. Tai ypač pagirtina: išvalymas kalbinių šiukšlių ir išsunkimas vandens. Gramatinių ir sintaksės klaidų beveik nepastebima. Citatų? Pavyzdžiams būtų galima cituoti kone kiekvieną romano sakinį.

    Dailininko Viktoro Petravičiaus aplankas romanui — įdomus juodu ir baltu abstraktinis raižinys. Viršelio pagrindinė spalva lyg ir patrauklesnė “Titnago Ugnies” (aplankas dail. Tel. Valiaus), bet tai skonio reikalas. Abu romanai “Draugo” Lietuviškos Knygos Klubo leidiniai, gražūs, vertingi, abu premijuoti. “Mindaugo Nužudymas”, 246 psl. Kaina 3 dol. Gaunama “Drauge” ir pas knygos platintojus.