BRONIUS KRISTANAVIČIUS, S.J.
Sugrįžęs į Romą vėlų vakarą, nebegalėjau užeiti į popiežiaus komisiją ir pranešti pirmininkui, ką buvau pasiekęs. Bet kitą rytą su juo susitikau ir labai nudžiugau, kad mudviejų planai pilnai sutapo. Gerokai susijaudinęs, prelatas Baldelli man papasakojo apie Gaetos arkivyskupo žinią, kad to miesto burmistras neleidžiąs steigti popiežiaus virtuvės. Burmistras, matyt, esąs komunistas ir norįs sutrukdyti popiežiaus šelpimo darbą. Ar aš negalėčiau tuojau nuvykti į Gaetą ir pasižiūrėti, kas ten darosi?
Pirmininkui atsakiau, kad vykti ir pats norėčiau, bet, deja, neturiu jokios susisieki-mo priemonės. Ar aš negalėčiau gauti Vatikano sunkvežimį ir paimti maisto Terracina, Fondi ir Itri virtuvėms, kurios jau suorganizuotos? Nuvažiavęs į Formiją, sunkvežimį pasiųsčiau atgal, o pats apsistočiau pas buvusios sekretorės motiną, kuri žadėjo parūpinti kambarį. Iš Formijos galėčiau pasiekti ne tik Gaetą, bet ir keletą kitų miestų, kur tučtuojau reikia steigti virtuves. Jei kuris nors mūsų komisijos valdininkas važiuotų iš Neapolio į Romą, po kokių 5 ar 6 dienų galėtų parvežti mane namo. Kad nebūčiau sekretorės motinai našta, reikėtų nuvežti jai bent keletą kilogramų maisto produktų. Paskui, sugrįžęs į Romą, galėčiau nuvežti maisto Castelforte, Min-turno, Scauri ir Spigno Satur-nia virtuvėms, kurias galėčiau suorganizuoti iš Formijos. Taigi, ar galėčiau gauti rytoj bent 30 centnerių maisto produktų ir atitinkamą sunkvežimi?
GREITA AKCIJA
Komisijos pirmininkas mėgo tokias greitas ir konkrečias akcijas ir čia pat pasiūlė važiuoti jo automobiliu į Vatikaną pas inžinierių Marcucci, Vatikano automobilių ir sunkvežimių direktorių. Jis pats jam paskambinsiąs ir paprašysiąs išpildyti visus mano pageidavimus. Su juo turėčiau susitarti ir busimųjų transportų reikalu, nes jų ateityje bus nemažai. Gal būtų neblogai, jei pirma užsukčiau pas seselę Pascaliną ir jai išdėstyčiau visus savo planus.
Seselė Pascalina jau žinojo apie mano naują darbą ir pažadėjo savo paramą. Ji paskambino inžinieriui Marcucci ir paprašė duoti man sunkvežimį. Jai labai rūpėjo pasižiūrėti, kaip aš susitvarkysiu su Gaetos burmistru, ir palinkėjo sėkmės.
Inž. Marcucci nešiojo direktoriaus titulą, bet turėjo tik keletą išklibusių sunkvežimių ir tiek daug visokių prašymų, kad nebepajėgė susigaudyti tarp visokių popierių, skambinimų, užsakymų ir pageidavimų. Apie tai sužinojau jau iš seselės Pascalinos, todėl paprašiau jos, kad man duotų pirmenybę. Pirmas geras darbas, kaip sako katekizmas, yra alkano papenėjimas. Kai papenėsime alkanus, galėsime užsiimti kitais gerais darbais. Taigi, tarp visokių visokiausių Vatikano transportų man priklauso pirmenybė.
Toji paprasta logika patiko ne tik sunkvežimių direktoriui, bet ir jo pavaduotojui inž. Di Marco. Šis buvo jaunas ir energingas vyras ir aš mačiau, kad su juo bus galima geriau susikalbėti, negu su direktorium. Todėl lengvai atsidusau, kai inž. Marcucci rytdienai prižadėjo sunkvežimį, o ateityje prašė kreiptis ne į jį, bet į savo pavaduotoją.
Nepraėjus nei valandai, aš vėl buvau prel. Baldelli kambaryje ir paklausiau, kur yra maisto produktai ir kaip bus galima juos paimti. Su juo ir komisijos valdininku, vardu Jandolo, nustatėme visą maisto paėmimo procedūrą ir tą patį rytą apžiūrėjau sandėlius. Eidamas pietų, jau turėjau įgaliojimą pasiimti reikalingą kiekį maisto.
Kai pasiekiau duris, kažkoks valdininkas atbėgo pas mane, jaudindamasis ir sakydamas, kad rytoj negalėsiu išvažiuoti, nes dar neatspausdintos nei kortelės, nei virtuvių užrašai. Tos kortelės esančios reikalingos tam, kad būtų galima išvengti dvigubo maisto davinio ir kad pasiliktų šelpimo dokumentacija. Be to, prie kiekvienos virtuvės turėjo būti pakabintas užrašas “Refet-torio del Papa” (popiežiaus valgykla) su Vatikano spalvomis. Gal aš malonėčiau užeiti pas komisijos pirmininką pasikalbėti su juo tuo reikalu.
Pažinau ne vieną biurokratizmo ir popierizmo atstovą ir nesistebėjau, kad tokį radau ir mūsų komisijoje. Jų yra visur. Per popierių jie nemato žmogaus arba tikslo, kuriam tarnauja popierius. Popierius, ypač su parašu ir su antspaudu, jiems yra viskas, o žmogus ir jo reikalai — antraeilis dalykas. Tačiau, nenorėdamas gadinti nuotaikos nei sau, nei tam valdininkui, nuėjau pas komisijos pirmininką.
Prelatas Baldelli, matyt, taip pat pažino šį tarnautoją ir šypsodamasis išklausė jo kalbos. Paskui paklausė, ką aš noriu pasakyti.
Mano paaiškinimas buvo, tiesa, ne salioninis, bet labai įtikinantis. Atsisukęs į tą popierizmo atstovą, taip jam kalbėjau: “Mielas drauge, popierius paprastai yra naudingas ne prieš valgį, bet pavalgius. Taigi, visų pirma aprūpinkime žmones valgiu, o paskui popieriu”.
Iki šiol nesigailiu pavartojęs tuos žodžius, nes nuo tos dienos neturėjau jokių nemalonumų ne tik su tuo valdininku, bet ir su kitais panašiais mūsų komisijos tarnautojais. Atvirkščiai, kai mano posakis pasklido po visą įstaigą, mačiau, kad ne vienas valdininkas suprato popierizmo vertę.
NETIKĖTA PAGALBA
Terracina, Fondi ir Itri kunigams prižadėjau atvažiuoti po dviejų savaičių, bet iš tiesų atvažiavau po dviejų dienų. Žinoma, jie to nelaukė ir iš savo pusės darbo nepradėjo. Bet tas staigus apsilankymas buvo geras akstinas sukrusti ir tuojau sudaryti neturtingųjų sąrašus. Palikęs maisto produktus, prižadėjau atvažiuoti už kelių dienų ir pasižiūrėti, kaip veikia virtuvės.
Formijoj, sustojęs pas sekretorės motiną, pradėjau teirautis, ar nėra kokios nors susisiekimo priemonės nuvykti į Gaetą ir apylinkės miestus. Deja, tokios priemonės dar nebuvo. Į Gaetą, tiesa, galėjau nueiti pėsčias, bet į Castelforte ir į Spigno Saturnia buvo toloka.
— O kur dingo amerikiečių karo policija, kuri gyveno jūsų viešbutyje? — paklausiau sekretorės motinos. — Juk nekartą mačiau policininkus čia pravažiuojant. Gal jie mane pavežtų?
Prašyti amerikiečių pagalbos turėjau pilną teisę, nes mano darbas, kaip anksčiau esu minėjęs, buvo sutartas Vatikano, Italijos valdžios ir sąjungininkų. Iš sąjungininku generalinio štabo 1945 m. sausio 10 d. buvau gavęs tokio turinio pažymėjimą: “Susitaręs su aukštuoju Italijos valdžios komisaru maisto reikalams, viršuje paminėtas asmuo (tėvas Bronius Krištanavlčius) lanko Littoriją, norėdamas suderinti ir išplėsti Vatikano pašalpą. Šis darbas pradėtas, prašant sąjungininkų komisijai ir pritariant Italijos valdžiai. Todėl jam turi būti suteikta kiekviena pagalba ir lengvata. Įsakant admirolui Stone, W. J. Legg, pulkininkas, maisto subkomisijos direktorius”.
Teiraudamasis, kur gyvena amerikiečių karo policija, sužinojau, kad ji persikėlė iš Formijos į vieną nuošaliai stovinčią vilą, esančią tarp Formijos ir Gaetos. Vykdamas pas Gaetos arkivyskupą, nutariau paieškoti tos vilos ir paprašyti amerikiečių pagalbos.
Kitą dieną, atlaikęs Mišias vienoje apgriuvusioje bažnyčioje ir truputį užkandęs, ėjau į Gaetą ir mąsčiau, kokią strategiją reikėtų pavartoti prieš komunistą burmistrą. Žinoma, šelpimo darbo jis uždrausti negalėjo, bet galėjo jam pakenkti. Reikia jį kaip nors izoliuoti nuo žmonių, kad jis, netekęs pasitikėjimo, nedrįstų nieko pikto daryti. Bet kaip jį izoliuosi?
Taip begalvodamas, pasiekiau amerikiečių vilą. Joje radau budintį policininką ir jo paklausiau, ar jis moka itališkai, vokiškai, lenkiškai, rusiškai ar lietuviškai. Policininkas nusišypsojo ir atsakė, kad galime pradėti itališkai.
Policininkui išdėsčiau savo reikalą ir padaviau amerikiečių štabo pažymėjimą. Jis pats buvo gimimu italas ir iš mano pavardės suprato, kad esu svetimtautis. Paklaustas, pasisakiau esąs lietuvis.
Amerikietis šūktelėjo koki tai vardą ir kitame kambaryje atsiliepė antras policininkas. Kai jis atėjo pas mus, budintis policininkas pristatė jį man kaip Amerikos lietuvį.
Nebeatsimenu nei jo vardo, nei pavardės. Prisimenu tik tiek, kad jis turėjo motiną, gyvenančią, rodos, Philadelphijoje. Stenėdamas ir mykdamas, jis kalbėjo lietuviškai. Lietuviška buvo ir jo širdis. Nuėjęs į savo kambarį, jis pririnko man visokių dovanų ir pradėjo brukti į rankas ir kišenius, šaukdamas “o boy, o boy” ir sakydamas, kad apie mudviejų susitikimą jis parašysiąs savo motinai ir tai jai būsianti didelė staigmena.
Malonus buvo ir kitas policininkas. Jis prižadėjo mane nuvežti į Castelforte, Spigno Saturnia ir Minturno tada, kai keisis budintieji policininkai, būtent 4 valandą. Kada pradėti kelionę? Šiandien.
Gaetos arkivyskupą radau labai suvargusį. Jis, matyt, turėjo daug sunkių problemų ir nepajėgė jų išrišti. Pesimistiškai jis žiūrėjo ne tik į burmistrą, bet ir Vatikano šelpimo akciją. Tačiau jis mane padrąsino ir palinkėjo gero pasisekimo.
PAS GAETOS BURMISTRĄ
Padėkojęs vyskupui už informacijas ir prižadėjęs jį vėl aplankyti, žygiavau pas burmistrą. Sakau, kad žygiavau, nes jaučiau norą kovoti. Dar neturėjau aiškaus kovos plano, bet jaučiau, kad kovą laimėsiu. Juk tai būtų negirdėtas dalykas, kad burmistras norėtų, jog jo žmonės badautų!
Žygiuojant pas burmistrą, netikėtai atsirado ir sąjungininkas. Tai buvo viena apsukri ir iškalbi moteris, kelių vaikų motina, kurią pažinau Cesano stovykloje. Visokioms priemonėms ir visokiais būdais jis stengėsi gauti iš manęs pašalpos, o nepajėgdama išvylioti daugiau, negu kitiems duodavau, ji niekuomet ant manęs nepykdavo. Pamačiusi dabar mane, einantį pas burmistrą, ji šuktelėjo iš džiaugsmo ir, pribėgusi arti, griebė bučiuoti ranką. Jos šauksmas atkreipė kitų moterų dėmesį ir, bematant, aš turėjau 4 ar 5 sąjungininkes. Joms pasakiau, kad norėčiau padėti Gaetos vargšams ir paprašiau visų palydėti mane pas miesto galvą.
Burmistras mane priėmė labai šaltai ir neprašė net atsisėsti. Kai ėmiau jam dėstyti savo kelionės tikslą, per praviras duris išgirdau, kaip pirmoji sąjungininkė pradėjo mane liaupsinti valsčiaus valdininkams. Ji paleido tokią žodžių srovę, kad aš turėjau nutraukti savo kalbą. Burmistras, pasiklausęs jos kalbos, paklausė, kas ji esanti ir ko ji norinti.
Atsakiau, kad ji yra viena iš 8,000 karo pabėgėlių, kuriuos teko globoti Cesano stovykloje. Dabar tą pačią globą norėčiau perkelti į visą Littorijos apskriti. Vatikanas, susitaręs su sąjungininkais ir Italijos valdžia, nori įsteigti keliolika virtuvių, kur patys neturtingiausieji žmonės galės gauti šiltos sriubos lėkštę. Deja, mane pasiekęs gandas, kad Gaetos burmistras tam šelpimo darbui esąs priešingas. Ką aš turėčiau apie tai pasakyti tiems, kurie mane siuntė ir toms moterims už durų, kurios laukia Vatikano pagalbos.
Nuoširdžiai ar nenuoširdžiai burmistras man atsakė, kad šelpimo darbui nėra priešingas. Matydamas, kad jis jaučiasi nesmagiai ir nenori tuo klausimu daugiau kalbėti, aš jam padėkojau už sugaišintą laiką ir atsisveikinau. Atsidūręs gatvėje, papasakojau moterims, kaip popiežius norėtų padėti neturtingiems Gaetos gyventojams. Senajai savo draugei iš Cesano laikų liepiau nueiti pas kleboną, kad ją ir jos vaikus įrašytų į šelpiamųjų sąrašą. Paskui aplankiau arkivyskupą ir paprašiau jo sušaukti klebonus, sudaryti sąrašus ir pakalbinti seseles, kad apsiimtų virti sriubą. Grįždamas į Formiją, aplankiau ir seselių vienuolyną, kuris, vyskupo nuomone, galėtų geriausiai žmonėms patarnauti.
PER KALNUS IR SLĖNIUS
Lygiai 4 valandą po pietų vėl buvau kelionėje. Amerikietis buvo gerai išstudijavęs kelią į Castelforte, o aš turėjau daug informacijų apie žmones, su kuriais susitiksiu.
Dar ir šiandien tebestovi mano akyse Don Saverio, Castelforte klebono, figūra ir jo muiluotas veidas. Jį radau kažkokioje landynėje, paverstoje į kirpyklą. Išgirdęs, kad kažkas garsiai šaukia jo vardą, jis išbėgo i gatvę su pusiau nuskusta barzda ir nustebo, pamatęs prieš save nepažįstamą kunigą.
Turėdamas tik kelias minutes laiko, paprašiau jo palydėti mane i miesto pakraštį, kur stovėjo džypas. Pakeliui jam pasakiau savo kelionės tikslą. Mano apsilankymas jam taip buvo svetimas ir nelauktas, kad užmiršo nusišluostyti muiluotą veidą. Nežinau, kokį įspūdį jis padarė amerikiečiui policininkui, kuris, pamatęs mus atžygiuojant, paleido man iki šiol negirdėtą garsą. Bet mudu su Don Saverio ne tik gražiai susitarėm, bet ir susidraugavom. Jau anksčiau jam ir jo parapiečiams buvau nusiuntęs pagalbos, o iš Cesano stovyklos pabėgėlių jis žinojo apie mano ankstyvesnį darbą. Dabar mes tapom tikri bičiuliai. Vėliau, gavęs drugį, jis buvo laikinai praradęs protą. Mirdamas prieš keliolika metų, jis matė savo parapiją jau atstatytą. Tą gyvą, mielą, kad ir keistoką kunigą visuomet mielai prisimenu.
Į Spigno Saturnia mane pavežė lietuvis policininkas. Jis vėl atvežė dovanų, bet kartu atsargiai pridėjo, kad vakarykštė mano kelionė užsitęsė gana ilgai ir kad mane vežęs policininkas gerokai sušalęs.
— Man labai gaila, — tariau tautiečiui, — kad jūsų draugas, darydamas gera kitiems, pats nukentėjo. Kad ir jūs nenukentėtumėte, kaip jūsų draugas, palikite mane Spigno Saturnia mieste, o aš, atlikęs reikalus, pareisiu namo pėsčias. Rytoj norėčiau važiuoti į Mlnturną. Ir iš ten pareisiu pėsčias. Už jūsų patarnavimą pasistengsiu atvežti jums ir draugams kokią nors šv. Tėvo dovaną. Ar būtų gerai, jei atvežčiau jūsų motinai šv. Tėvo palaimintą rožančių?
Policininkas jokios dovanos nelaukė, bet labai nudžiugo, kai paminėjau jo motiną. Jam ir jo draugams užteksią bet kokio popiežiaus dėkingumo ženklo. Ir dabar, kaip anksčiau, jis prižadėjo apie tai parašyti savo “mamei”.
Užvažiavę į kokių 400 metrų aukštumą, pasiekėme pirmąsias Spigno Saturnia trobas ir įsitikinome, kad čia nėra jokio miesto. Iš tiesų, Spigno Saturnia yra tik plačiai išsklaidyto valsčiaus centras su keliolika namų aplink bažnyčią. Klebonas gyveno kitoje to keisto miesto pusėje, pasiekiamoje tik asilo, mulo ar žmogaus kojomis. Atsisveikinęs su tautiečiu, leidaus pas kleboną.
Klebonas buvo jaunas kunigas, visą kovų laiką praleidęs kalnuose, vokiečių gaudomas ir šaudomas ir taip nuskuręs, kad nebeturėjo nei kunigo rūbų. Tik stiprus, juodas klebono paltas atlaikė visas klajokliško gyvenimo negeroves ir liudijo, kad jo savininkas buvo kunigas.
Įsteigti virtuvę taip išsklaidytame valsčiuje buvo neįmanoma ir klebonas prižadėjo pagalvoti ir pasitarti, kiek virtuvių Čia reikėtų. Jo nuomone, reikėtų bent trijų ar keturių. Tačiau apie tai jis dar pagalvosiąs ir man vėliau pranešiąs. Pranešiąs taip pat, kur bus galima iškrauti maisto produktus.
Iš Spigno Saturnia iki Formijos buvo arti 20 kilometrų, ir aš turėjau gerai pasispausti, kad negrįščiau namo vėlokai. Nepaprastai gražus saulėleidis prie Tirėnų jūros buvo tos dienos atlyginimas.
Trečią dieną pasiekiau Minturną. Nebeatsimenu, kodėl mes važiavome vakare, pavėlavę gal 2 valandas. Kol suradau kleboną, pradėjo temti.
Klebonas gyveno viename ilgame kambaryje, panašiame į urvą. Čia buvo jo virtuvė, svečių kambarys, zakristija, miegamasis, raštinė ir valgomasis. Jis buvo įsisukęs į apsiaustą, kuris dienos metu jam tarnavo kaip rūbas, o naktį kaip patalinė. Pas kleboną viešėjo kitas žmogaus šešėlis, vieno žymaus Italijos senatoriaus anūkas. Abu sutiko man padėti.
Ketvirtą dieną turėjau daug darbo pačiam Formijos mieste.
Aplankęs apylinkės miestus, galėjau peržiūrėti ir klebonų pageidavimus. Jų buvo daug ir įvairių. Iš visų prašymų man paaiškėjo, kad mano darbas dar tik pradėtas. Tiesa, jau buvau aplankęs visus valsčius, pažymėtus mano programoje. Bet kai kurie valsčiai susidėjo iš didesnių ar mažesnių miestelių ir parapijų, turinčių apie 1,000 gyventojų. Jų negalėjau aplenkti, nes ir jie buvo nukentėję nuo karo. Kai suskaičiau tuos miestelius ir vietoves, radau jų net 11. Tokiu būdu pirmykštė Della Valle programa pasidarė dvigubai didesnė.
Kai sugrįžau į Romą ir aplankiau komisijos pirmininką, jis mane paklausė, kiek virtuvių jau buvau suorganizavęs. Jam atsakiau, kad beveik visos programoje numatytos virtuvės jau veikia. Tačiau tuojau pridėjau, kad tos virtuvės yra tik pirmas šelpimo žingsnis. “Prelate,” tariau pirmininkui, “Littorijos provincijai reikia ne 11, bet 22 virtuvių. Galimas daiktas, kad reikės 30”. Prelatas man atsakė jam tipingu būdu: “Steikite!”
Littorijos provincijoje iki kovo pabaigos įsteigiau 44 virtuves. Jose kasdien gaudavo maisto apie 20,000 nuo karo nukentėjusių italų.