Spausdinti

KORNELIJUS BUČMYS, O.F.M.

CHEYENNE AUTUMN

     Filmų režisorius veteranas John Ford savo dideliais artistiniais sugebėjimais iškėlė vakarietišką filmą į amerikiečių epinių filmų kategoriją. Pakartotinai įvairiuose filmuose gvildenęs įvairias kaubojų, indėnų ar Amerikos Civilinio Karo problemas, naujame filme bando pavaizduoti istorinius 1878 m. įvykius, kurie savo laiku buvo atkurti Mari Sandoz romane. Techniškai filmas pastatytas labai įspūdingai, ypač naudojant erdvų Super Panavision 70 metodą. Gausu didesnio vardo artistų bei masinių scenų. Prikaišiota įvairių šalutinių scenų, lyg norint patenkinti įvairaus skonio žiūrovus, nors jos mažai ar kartais ir nieko neprisideda prie pagrindinių įvykių paryškinimo. Dėl to filmas užsitęsia beveik pusketvirtos valandos.

     Iš derlingų Wyoming vietovių Cheyenne indėnų giminė priverstinai perkeliama į Oklahoma rezervacijas. Dėl maisto ir mediciniškos priežiūros stokos iš 900 indėnų grupė sumažėja iki 286. Be jokių karinių nuotaikų, vien tik ieškodami įmanomesnių gyvenimo sąlygų, indėnai pasiryžta ilgai 1500 mylių kelionei i gimtąsias Yellowstone kalvas. Pakeliui tenka patirti sunkias klimato sąlygas, maisto nedateklių, prakeliaujamų miestelėnų nedraugiškumą, bet ypač amerikiečių besivijančios kavalerijos persekiojimą. Nors indėnai ir pasiekia savo užsibrėžtą tikslą, įvykių epizodinis atpasakojimas gerokai sumažina dramatinę įtampą.

     Richard Widmark vaidina su įprastiniu griežtumu kavalerijos kapitono rolėje, nors parodo ir nuoširdumo skriaudžiamų indėnų atžvilgiu. Gilbert Roland ir Ricardo Montalban — puikūs istoriniuose indėnų vadų Dull Knife ir Little Wolf vaidmenyse. Karl Malden suvaržytas gana nepalankioje rolėje kaip vokietis kapitonas amerikiečių kavalerijoje. Gaila taip pat, kad puikiai artistei Dolores Del Rio nesuteikta daugiau progų parodyti savo dramatiškų sugebėjimų. Edward G. Robinson — kiek dirbtinas kaip vidaus reikalų ministeris. Labai nedarniai komiškose situacijose į bendrą visumą įjungiamas James Stewart nedėkingame Wyatt Earp vaidmeny.

     Filmavimo darbai atlikti Monument slėnyje, Utah valstybėje. Šie didingi vaizdai perduoti tikrai puikiomis spalvomis. Filmas tinkamas visiems šeimos nariams.

THE PUMPKIN EATER

     Oscar premijos kandidatūros vertoje vaidyboje Anne Bancroft sukuria charakterį moters, kurios vedybos slenka nesėkminga kryptimi. Įvykiai daugiausia pristatomi iš žmonos požvilgio. Ji varginama įvairių psichologinių problemų ir ypač įskaudinama vyro neištikimumu. Šiam Jack

     Clayton surežisuotam filmui tekstas paruoštas pagal Penelope Mortimer romaną.

     Jaunos ir laimingos, septyniais vaikais apsuptos motinos gyvenime pasimaišo viduramžis rašytojas. Ji palieka savo antrąjį vyrą ir išteka už rašytojo. Jis šiaip taip aprūpina gausią šeimą, net kai prisideda ir aštuntas kūdikis. Prasimušęs tarp žymesnių filmų rašytojų, vyras dėl savo pareigų turi daug keliauti, gi žmona, likusi viena, skęsta liūdesy ir įtarinėjimuose. Tuos įtarimus dar labiau sustiprina bendras šeimos draugas, painformuodamas apie vyro neištikimumus. Laikui bėgant, iš savo pusės ji teparodo maža motiniško rūpestingumo ar žmonos nuoširdumo. Nesėkmingai bando grįžti pas savo antrąjį vyrą, bet galutinai pasilieka savo gausioje šeimoje.

     Peter Finch irgi puikiai pasirodo rašytojo rolėje. Šalutiniuose vaidmenyse pažymėtini James Mason, Sir Cedric Hardwicke, Maggie Smith.

     Filmo techninio pristatymo būdas kiek varginantis ir net nuobodus, ypač taip dažnai vartojant grįžimus į praeitį. Tai jau gana atgyvęs filmų metodas. Tačiau tenka pripažinti ir keletą techniškai tikrai pažangių scenų, kai vaizdinis perdavimas glaudžiai jungiasi su psichologiniais nusiteikimais.

     Filme pavaizduoti charakteriai nesivaržo moraliniais dėsniais, bet tai kaip tik ir sustiprina teigimą, kad betvarkis gyvenimas tampa sąmyšiu ir kančia, kurioje nebeįmanomas tarpusavis pasitikėjimas, meilė ar džiaugsmas. Filmas rezervuotinas vien pilnai subrendusiems žiūrovams.

GOLDFINGER

     Sulaukus komercinio pasisekimo su “Dr. No” ir “From Russia With Love”, anglų filmų gamintojai Harry Saltzman ir Albert R. Broccoli išleido trečią filmą iš slapto angento 007 serijos. James Bond, iki šiol žinomas kaip komunistų ir įvairių niekšų priešas, šį kartą turi išeiti sunkion dvikovon prieš Goldfinger.

     Tarptautinis apgavikas Goldfinger planuoja atominės bombos nuodais apkrėsti Fort Knox, Ky. sukrautas Amerikos aukso atsargas. Niekam negalint paliesti amerikiečių aukso, žymiai pakiltų jo paties aukso atsargų vertė. Agentas James Bond susitinka su Goldfinger Miami viešbutyje ir, po eilės suktybių išryškėjus tikrajai Goldfinger asmenybei, pradeda jį persekioti.

     Nuotykių gausumas ir įvairumas sukombinuotas, artimai prisilaikant pernai rugpiūčio mėn. mirusio Ian Fleming originalaus romano, tačiau veikimo priemonių ir aparatų sudėtingumas pralenkia net ir paties rašytojo fantaziją.

     Pagrindinę rolę atlieka tas pats škotų kilmės artistas Sean Connery, žymiai viršydamas savo pasirodymus ankstesniuose dviejuose šios serijos filmuose. Honor Blackman, iškilusi kaip judo specialistė anglų televizijoje, be priekaišto Išpildo prieš Bond kovojančios Pussy Galors vaidmenį. Paties Goldfinger rolę atlieka Gert Frobe. Suaugusiems.

THE SOFT SKIN

     Vienas iš prancūzų New Wave srovės šulų, režisorius Francois Truffaut, ankstesniuose filmuose nagrinėjęs vaikystės, visuomeninio bailumo bei asmeninės laisvės problemas, naujame filme (originale pavadintame “La Peau Douce”) apsistoja prie gana banalios melodramos.

     Patogiai įsikūręs ir tarptautinio įvertinimo susilaukęs literatūros žurnalo leidėjas ir paskaitininkas, atrodo, gyvena gana laimingai su žmona ir dukra. Išvykęs į Lisaboną su paskaita, įsivelia į draugystę su lėktuvo padavėja. Draugystei tęsiantis, po eilės ginčų su žmona, apsisprendžiama už skyrybas. Naujajai draugei nebenorint už jo tekėti, rašytojas skuba telefonuoti susitaikyti su žmona, bet ši atvyksta su šautuvu ir čia pat jį nušauna.

     Pats režisorius sakosi atskirus įvykius paėmęs iš dienraščių kronikų ir tik sujungęs bendron visumon. Vis dėlto daugelis situacijų nepagrįstos ir žiūrovas visai neparuošiamas staigiems įvykiams.

     Jean Dasailly įtikinančiai pasirodo pasimetusio ir savo klaidą supratusio vyro rolėje. Francoise Dorleac, kaip mergina, gyvai pasirodo standartiniai romantiniame vaidmenyje. Nelly Benedetti su nepastoviu užsidegimu ir nuotaikų bangavimu atlieka žmonos vaidmenį. Tik suaugusiems.

IL BIDONE

     Tai vienas iš ankstesnių Federico Fellini filmų, pagamintas 1955 m. po “La Strada” ir prieš “Nights of Cabiria”, su jais sudaręs režisoriaus išmąstytą “vienatvės trilogiją”, bet iki šiol dar nepasirodęs Šiaurinės Amerikos kontinente.

     Pagrindiniai filmo veikėjai — trys apgavikai: senstantis Augusto, neprasimušęs menininkas Picasso ir aštrus jaunuolis Roberto. Pasinaudodami įvairiomis priemonėms, jie bando išvilioti iš paprastučių ir neturtingų kaimiečių paskutinį pinigą. Jų vadas, kartais persirengęs monsinjoro uniforma įtikinti savo išnaudojamuosius, nesijaučia laimingas nors ir po sėkmingų žygių. Jo vienišumo nepajėgia išblaškyti nei bandymai linksmai praleisti išplėštą lobį. Ypač tas vienatvės jausmas užakcentuojamas, kai jis, draugų apleistas, miršta vienišame kalnų takelyje.

     Šiame filme Fellini, išvengdamas sentimentalumo, veda įvairiaspalvius veikėjus dramatinėje sferoje, psichologiškai pagrįsdamas atskirus charakterius. Ypač pažymėtina Broderick Crawford ir Richard Basehart vaidyba. Giulietta Masina, taip pasižymėjusi kitose dviejose trilogijos dalyse, šiame filme neturi aiškesnių progų pasirodyti savo talentų aukštumoje. Tik pilnai subrendusiems.

THE FINEST HOURS

     Arti dviejų valandų besitęsiąs anglų gamybos filmas bando apimti bent svarbesnius momentus iš Sir Winston Churchill gyvenimo. Gausiai pasinaudojama senesnėmis filmų kronikų iškarpomis. Dalis įvykių nufilmuota specialiai šiam filmui. Nors remtasi paties Churchill atsiminimais “The Second World War”, filme paliečiami tik kai kurie įvykiai. Kaip ir daugelis biografinių filmų, “The Finest Hours” istorijai nesuteikia jokio įnašo. Pristatant šį garsų anglą kaip karį, valstybininką, kalbėtoją ir politinį vadovą, filmas lyg ir skiriamas Churchill pagerbimui bei platesnės visuomenės su juo artimesniam supažindinimui.

MONDO CANE NO. 2

     Italų filmų kompiliatoriai Gualtiero Jacopetti ir Franco Prosperi, anksčiau pateikę ‘Mondo Cane” ir “Women of the World”, sulipdė naują panašaus pobūdžio filmą. Be abejo, komerciniais sumetimais pasiliktas ir pirmasis vardas, pridedant tik serijos numerį. Nors pasaulyje netrūksta keistumų ir žiaurumų, tai jokiu būdu nesuteikia pateisinimo juos iškelti kaip viešą pasilinksminimą. Be to, naujasis mišinys tiek savo pristatymo būdu, tiek pasirinktais epizodais yra daug žemesnio artistinio lygio negu pirmasis.

     Atskiruose epizoduose aštriai sugretinami gyvuliai ir žmonės bei jų traktavimas įvairiose pasaulio vietovėse. Civilizuoto pasaulio išsigimimai palyginami su laukinių primityvumu; šventa maišoma su prietarais.

     Šunims operacijos metu pakerpamos balso stygos, kad savo lojimu nekliudytų savininkų ramybės. Meksikiečiu piknike suaugę ir vaikai su pasigardžiavimu valgo į tortillas įvyniotus gyvus vabzdžius. Keletas išnaudotojų žiauriai sužaloja negrų vaikus, kad vėliau galėtų pragyventi iš jų surenkamos išmaldos.

     Kai seniau panašaus brutalumo ir vulgarumo pavaizdavimas buvo rezervuojamas specialiems išsigimėlių klubams, dabar tai randa vietos normaliuose kino teatruose. Dėl savo atstumiančio cinizmo filmas nepatartinas jokiai žiūrovų kategorijai.